Skiriu Vilniaus 700 metų jubiliejui
Pasak Jurijaus Lotmano, mitologinis mąstymas laiką supranta cikliškai – kiekvienas ciklo epizodas, daug sykių pasikartojęs praeityje, kartosis ir ateityje.1 Istoriniam mąstymui, atsiradusiam po mitologinio, laikas yra linijinis, todėl kiekvienas įvykis individualus ir nepakartojamas. Mitas pasakoja apie tvarką, o istorija – apie įvykius, kurie nutinka, tą tvarką ardydami. Pereinant nuo mitologinio prie istorinio mąstymo, mitas irgi virsta pasakojimu apie ekscesus, vienkartinius įvykius. Mitologinis mąstymas veikėjams (dievybėms) suteikia skirtingus vardus, tačiau jų tapatybė dėl to nenukenčia. Tarkime, lietuvių tautosaka Perkūną arba Veliną vadina įvairiai, bet aiškiai atpažįsta šiuos pagonių dievus. Tapatybė mitologiniam mąstymui daug svarbesnė už vardus, nes viską lemia tai, kas už jų slypi. Kai pereinama prie linijinio pasakojimo, atsiranda gausybė personažų, nes dabar vardas jau apibrėžia tapatybę. Lotmano teigimu, net ir vėlyvuosiuose tekstuose slypi mitologinis turinys, kurį galima rekonstruoti, atsižvelgiant į šią transformaciją. Pavyzdžiui, Williamo Shakespeare’o komedijos „Kaip jums patinka“ personažai primena gerai žinomus mitologinius brolius dvynius, kurie miršta ir vėl prisikelia. Tas mitas, žinomas daugybei tautų, yra šios Shakespeare’o komedijos kodas.
Lotmano tyrinėjimas rodo, kad genealoginius aprašymus, istorijos pasakojimus reikėtų analizuoti ir šiuo požiūriu – už skirtingų vardų ir kartų galbūt slypi mitologinis kodas, kurį galima rekonstruoti. Pabandysiu taip apibūdinti ir siužetus, aprašytus Lietuvos metraščiuose.
Kodėl Palemonas nėra Gedimino protėvis?
Skaitant legendinę Lietuvos metraščių dalį, kyla logiškas klausimas, kodėl Palemonas nelaikomas tiesioginiu Gedimino protėviu? Juk pagrindinis šios legendos tikslas, kaip tvirtina istorikai, – parodyti senas valstybės šaknis. Valdančiąją dinastiją susieti su legendiniu asmeniu atrodytų logiška. Antra, jei Lietuvos valdovų genealoginė linija pernelyg trumpa, ar nebūtų logiškiausia parodyti, kad Gediminas yra tiesioginis romėnų palikuonis, atmetant įvairiausias insinuacijas iš užsienio? Be to, jei kalbama apie aukštą kilmę, kodėl neslepiamas faktas, kad Vytenis buvo Traidenio rūmų tvarkdarys? Kodėl Stulpų herbas nieko svarbaus nenuveikė tada, kai plušo palemonaičiai, tvėrė valstybę Kentauro herbo giminė?
Taip žvelgiant, Palemono mitas atrodo keistai. Nors romėnas į Lietuvą atvyko su keturiais herbais, tačiau valdovais tapo tik palemonaičiai ir Kentauro herbas. Stulpų herbo atstovas Prosperas nieko nenuveikė, nežinomi net jo vaikai. Tik vėliau iš ūkanų išnyra Vytenis, bet Lietuvos metraščiuose aiškiai nubrėžiama riba – Gediminaičiai parodomi ne kaip sena, bet kaip nauja giminė, atsiribojusi nuo senųjų dinastijų.
Vienas tokio atotrūkio paaiškinimas galėtų būti politinis. Įsivaizduokime, kad Vytenis ir Gediminas vainikuoja Palemono giminę. Šioje genealogijoje paminėti asmenys būtų įtraukti į valdančiąją dinastiją, galėtų reikšti pretenzijas į sostą ir valstybę. Prisiminkime, kad XVI a. buvo kilusi mintis valdovu kviesti net Ivaną Rūstųjį, nes jis – Vytauto Didžiojo provaikaitis. Tiesa, idėja nevirto kūnu, tačiau tai rodo, kad pernelyg pasikliaujant istorija, galima pakenkti tiek dabarčiai, tiek ateičiai. Metraštininkas puikiai suprato jam tekusios užduoties delikatumą – reikėjo parodyti seną kilmę, nesuteikiant preteksto politinėms pretenzijoms.
Pabrėžtinis atsiribojimas nuo Mindaugo gali turėti ir seną (šimtametę) tradiciją. Rimvydas Petrauskas parašė puikią studiją apie užmirštą karalių Mindaugą, kurį savo laiške paminėjo Gediminas, bet Vytautas su Jogaila, ginčydamiesi dėl Žemaitijos sienų, abejojo, ar toks valdovas apskritai buvo, juo labiau ar jis galėjo ką nors dovanoti,2 ypač žemes. Lietuvos visuomenė greitai užmiršo Mindaugą, tačiau XIV pab. a. – XV a. pr. jis buvo nenaudingas jau ir elitui, nes jo istorija kaišiojo pagalius į Vytauto ir Jogailos „ratus“, tą pirštu prikišamai rodė Kryžiuočių ordinas. Taigi atsiribojus nuo ankstesnių valdovų, buvo paprasčiau veikti politiniame lauke. Kartu čia galima įžvelgti rašto ir žodžio kultūros, istorinio ir mitologinio (plačiąja prasme) mąstymo susidūrimą. Vokiečių ordinas, raštu fiksuodamas istorinius įvykius, vėliau galėjo juos pasitelkti politinei kovai. Visuomenė, neturinti rašto, neįstengė atsakyti tuo pačiu. Esant tokiai situacijai, geriau užbraukti brūkšnį, išvengiant politinių pasekmių. Taigi atsiribojimas nuo Mindaugo visiškai suprantamas. Tačiau ar lėmė vien tai?
Keistas valdžios perdavimas
Stulpų herbas, kurio atstovai iki tol nebuvo nieko svarbaus nuveikę, jei neminėsime vieno labai apdairaus Goštautų giminės protėvio, staiga tampa valdančiąja dinastija. Vytenio, o kartu ir Stulpų herbo atėjimas į valdžią smarkiai skyrėsi nuo Kentaurų pasirodymo avanscenoje, kai, apraudojus Mindaugo sūnų Vaišvilką, karaliumi buvo išrinktas Šventaragis. Dabar įvykiai klostėsi kitaip. Kentaurų herbo giminė neišnyksta, tačiau Rimantas Lauras pats valdyti nenori, o jo broliai dar per maži, todėl siūlo valdovu išrinkti Stulpų herbo atstovą Vytenį, tarnavusį maršalka jo tėvo Traidenio rūmuose.
„Didikai, nenorėdami pažeisti savo tikrojo valdovo, didžiojo kunigaikščio Traidenio sūnaus, valios ir patarimo, [taip ir] padarė. Ir pamatę Vytenį esant išmintingą bei rimtą vyrą, kuris buvo kilęs iš Stulpų giminės ir kartos, valdžiusios Ariogalą Žemaitijoje, išsirinko jį Lietuvos ir Žemaičių didžiuoju kunigaikščiu. Mat didysis kunigaikštis Traidenis, lankydamasis Žemaitijoje, keliavo per savo Ariogalos dvarą ir pamatė tą Vytenį, buvusį dar mažą berniuką; pamatęs, kad tas vaikas gražaus veido ir dailiai nuaugęs, pasiėmė jį su savimi. Ir šis tarnavo kambariniu, tarnaudamas rūmuose, kiekvieną valdovo daiktą stebėtinai sumaniai prižiūrėjo ir tvarkė. O tasai, regėdamas jo dorumą ir mokėjimą tinkamai elgtis, padarė jį savo maršalu. Ir buvo jo numylėtinis, vertas būti visų valdovo reikalų tvarkytoju, paskui, po jo mirties, įkeltas į didžiojo kunigaikščio sostą.“3
Tai labai keistas valdžios perdavimas. Visų pirma, Kentaurų giminės atstovų dar buvo gyvų, tiesa, berniukai mažamečiai, valdyti negalintys, o nužudyto valdovo sūnus išsižada savo pareigos. Lauro Rimanto sprendimu, valdžia iš vieno herbo pereina kitam. Didikams tenka su tuo susitaikyti. Jie nerenka naujo valdovo, kaip išsirinko Šventaragį. Pasirinkimas irgi labai keistas – iš visų kilmingų, abejonių nekeliančių (kaip Šventaragio atveju) kandidatų – beje, kur Meškos ir Rožės herbai su jų atstovais? – valdžia atitenka Vyteniui, kuris pristatomas kaip valdovo iš Kentaurų giminės maršalka. Ne itin kilminga istorija – Traidenio dvare jis iš pradžių buvo kambarinis (pareigos atsakingos, tačiau neįspūdingos), pasižymėjęs guvumu, todėl pakeltas į maršalkas. Štai kaip kalbėjo Lauras Rimantas, aiškindamas, kodėl valdovo sostą turėtų užimti Vytenis: „Mano senelis Narimantas, sėsdamas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, savo Kentauro herbą perleido broliams, o sau pasidarė herbą – raitelį su kalaviju. Tasai herbas reiškia subrendusį valdovą, kuris gebės kalaviju apginti savo tėvynę. Dėl to išsirinkite suaugusį valdovą, kuris gebėtų ginti valstybę, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Ir man atrodo, kad tam tiktų Vytenis, kuris tarnavo pas mano tėvą maršalu.“4
Metraštininkas paaiškina, kaip Kentauro herbas transformavosi į Vytį, – nors pats žodis metraštyje nepaminėtas, visi neabejotinai suprato, apie ką kalbama. Atkreiptinas dėmesys ir į naujo valdovo vardą – Vytenio ir Vyčio semantika ta pati. Tampa suprantama ir argumentacija, kodėl privalu išrinkti Vytenį – jis kartu su Vyčiu galės apginti Lietuvą. Metraštininkas nedviprasmiškai gretina Vytį su Vyteniu – Kentaurų herbo giminė turi užtikrinti perėjimą nuo palemonaičių prie Stulpų herbo, t. y. parengti Gedimino dinastijos atėjimą. Beje, Šventaragis, pirmasis valdovas iš Kentaurų herbo, nustatęs mirusiųjų deginimo tvarką, išpureno dirvą būsimajai sostinei, kurią įkurs Gediminas.
Čia labai svarbus dar vienas dalykas – šis Lietuvos metraščių epizodas paneigia dinastinį giminės principą. Kentaurai atėjo į valdžią, kai neliko palemonaičių, bet šįkart valdančioji – Kentaurų – giminė dar nenutrūkusi, vis dėlto valdžia perduodama naujai dinastijai. Iškeliamas tautos ir valdovo kontraktas – valdovas gina tautą, o tauta prisiekia jam ištikimybę. Dabar aptarkime, kaip Lietuvos metraščiuose pristatomas Gediminas.
Gedimino mitas
Apie Gedimino valdymą metraštininkas turėjo iš istorinių šaltinių žinoti jau gerokai daugiau. Kokį kunigaikščio vaizdinį jis paliko? Stulpų herbo dinastiją, kaip žinome, pradeda Vytenis. Pradininkui derėtų nuveikti ką nors įspūdingo. Net Šventaragis, pirmasis iš Kentaurų, pasižymėjo, nes įvedė kūnų deginimo tvarką. Šiuo atveju nieko panašaus nematome. Vytenis valdė „daugelį metų“, bet apie jo darbus metraščiai nerašo. Paminėta vien tai, kad Vytenį nutrenkė Perkūnas. Šis faktas įdomus tuo, kad Bychoveco kronikos faksimilėje žodžiai „od udarenia Piorunu“ įrašyti virš eilutės. Tai galėtų reikšti, kad jie atsirado vėliau. Vadinasi, ši aplinkybė buvo labai svarbi, jeigu reikėjo ja papildyti jau baigtą kroniką.5 Kodėl apie Vytenį daugiau nieko nesužinome? Prieš atsakydami į šį klausimą, panagrinėkime, kaip aprašomas Gedimino valdymas.
Gediminui tapus valdovu, šalį užpuola Prūsijos ir Livonijos ordinas. Gediminas siunčia kautis Goštautą su maža kariuomene, tačiau vokiečiams pavyksta užimti Kauno pilį. Goštautui patekus į nelaisvę, Gediminas išperka jį už 30 000 auksinių, o po metų atkeršija vokiečiams, sumušdamas juos prie Akmenos upės, šiapus Žeimių. Tokio mūšio nemini jokie kiti istoriniai šaltiniai. Manoma, kad tai perpasakota istorija apie Kauno pilies paėmimą Kęstučio laikais.
Tačiau ne istoriniai faktai čia svarbiausi. Jeigu į šį epizodą pažvelgsime iš naratyvinės pusės, lengvai atpažinsime kvalifikacinį herojaus išbandymą. Stulpų herbas į valdžią ateina, paneigdamas kraujo ryšį, iškeldamas kontraktualinį santykį. Kai kraštui kyla grėsmė – užpuola vokiečiai, į nelaisvę paima Goštautą, valdovas jį išperka, vėliau taip sumuša kryžuočius, kad šie per jo valdymą daugiau nebepasirodo. Tai patikrinimas, ar valdovas sugeba ginti savo kraštą. Vytenis, pasak metraščių, Gedimino tėvas, tokių žygdarbių nedarė, tačiau sūnus atsilygino priešams su kaupu. Įrodė esąs vertas Kentaurų giminės suteikto pasitikėjimo, nes tinkamai gina šalį. Dar vienas įdomus epizodas – sutarties tarp Goštauto ir Gedimino sudarymas. Kunigaikštis nepalieka savo pavaldinio nelaimėje, išperka jį iš vokiečių. Goštautas irgi ištikimas Gediminui, nes vykdo užduotį, kuri iš anksto pasmerkta, nes yra siunčiamas į Kauną su mažu karių pulku. Tačiau neatsisako vykdyti savižudiškos misijos, garbingai ją atlieka. Taigi matome sutartį tarp valdovo ir didiko. Tai aiški XVI a. nuoroda – mūsų protėvis buvo ištikimas valdovui, o valdovas juo rūpinosi – taip buvo praeityje, vadinasi, turi būti tiek dabar, tiek ateityje. Goštautas atstovauja visiems didikams – rūpindamasis juo, valdovas pasižada rūpintis visu luomu. Taigi čia dvigubas valdovo išbandymas. Gediminas parodo, kad įstengia apginti kraštą, antra, sudaro lojalumo sutartį su kilmingaisiais, kuriuos reprezentuoja Goštautas.
Pritaikius naratyvinę schemą, šį epizodą galima laikyti sutarties patvirtinimu. Dinastijos pradininkas Vytenis valdovu tampa todėl, kad reikia ginti savo tautą. Gediminas tą gebėjimą įrodo jau pačioje savo valdymo pradžioje. Galima sakyti, Vytenis ir Gediminas yra tas pats veikėjas, tik turi skirtingus – istorinius – vardus. Priėmus šią hipotezę, suprantama, kodėl metraščiai nieko nepasakoja apie Vytenį – jis čia atlieka tik Gedimino tėvo vaidmenį, nes genealoginiame medyje reikėjo tą nurodyti.
Gediminas, apgynęs savo žemes, surengia tris žygius į Rytus – užima Vladimirą, Lucką ir Kijevą. Praplėtęs valdas, įtvirtinęs savo valdžią Rytuose, pasireiškia ne vien kaip karys, bet ir kaip kūrėjas – ant aukšto kalno (nors iš tiesų tai kalva, neįspūdinga net lietuviškais mastais) įkuria Trakus, antrąją Lietuvos sostinę. Tačiau bandymas nėra sėkmingas. Tada kunigaikštis išvyksta į medžioklę, sumedžioja taurą, užmigęs susapnuoja staugiantį geležinį vilką. Lizdeika tai išaiškina kaip dievų norą, kad čia būtų įkurta sostinė. Gediminas pastato Vilnių ten, kur Kentaurų herbo pradininkas Šventaragis apdairiai pradėjo mirusiųjų deginimo tradiciją.
Aišku, šiame kūrybos etape negalima apsieiti be Goštauto – Gediminas jį paskiria Vilniaus vaivada. Paminėtas ir Goštauto protėvis Grumbys iš Stulpų herbo, beje, metraščiuose pasirodantis kaip pirmasis šios giminės atstovas (jei neminėsime Prospero, atplaukusio su Palemonu). Taigi valstybės įkūrimas baigiamas Vilniaus įsteigimu, nuo tada Lietuva – visavertė valstybė su sostine ir didelėmis teritorijomis. O ką toliau daro Gediminas? Jis ilgai gyvena, daug kariauja, visuomet laimi, tačiau tie karai nėra tokie reikšmingi, kad metraštininkas apie juos kalbėtų. Jis pereina prie kunigaikščio vaikų, papasakoja Kęstučio ir Birutės istoriją, aprašo Vytauto gimimą.
Tai rodo, kad Gedimino darbai nėra paremti jokiais istoriniais šaltiniais. Metraščiuose iškyla ne istorinis, bet mitologinis valdovas, kuris sudarė sutartį su savo valdiniais, įrodė, kad sugeba apginti kraštą ir plėsti valdas. Galiausiai įkūrė Lietuvos sostinę. Ligtolinės kartos atliko tik parengiamuosius valstybės įsteigimo darbus. Štai kodėl ne Palemonas įkūrė Vilnių, štai kodėl romėno vaikai negalėjo imtis rimtų darbų. Visi jie turėjo tik parengti sceną Gediminui. Net jo tėvas Vytenis buvo neveiklus. Taigi rašoma ne apie „tikrą“ valdovą, kuriamas jo vaizdinys. Mitu reikėtų laikyti ne tik Vilniaus įkūrimą, bet ir visą pasakojimą apie Gediminą – tai pirmapradis teisingo valdovo archetipas, sektinas pavyzdys būsimiems valdovams.
Lietuvos metraščiai pasitelkė seną lietuvių mitą ar kelis mitus, pagrindžiančius valdovo valdžios teisėtumą, tiesa, viskas pateikta atskirais epizodais, prie kurių priskirtinos ir Kęstučio vedybos su Birute.
Vytauto paslaptis
1410-ųjų liepos 15 diena. Griunvaldo laukas. Ką tik baigėsi didžiulis ir, kaip vėliau paaiškės, lemiamas mūšis. Vokiečių ordinas jį pralaimėjo. Laukas nuklotas lavonais ir sužeistaisiais, kuriais neskubama pasirūpinti. Pergalę išplėšusiems ir ant kojų dar stovintiems kariams labiau rūpėjo kryžiuočių vyno statinės, kurias tie ketino atkimšti, švęsdami pergalę. Tačiau vyną smaguriavo jų priešai – lietuviai, lenkai, rusėnai, kiti nugalėtojai. Daugiau dėmesio sulaukė į nelaisvę patekę vokiečiai, ypač riteriai. Vienas iš tokių buvo Markvardas Zalcbachas, kurį kartu su kitais karaliaus Jogailos įsakymu nuvedė pas Vytautą. „Bis du hi, Marqward!“ – jį pamatęs, sušuko Vytautas, kuriam ši akistata buvo svarbi, nes prieš metus Markvardas neapdairiai pasakė, kad Lietuvos valdovo motina esanti „ne itin drovi“. Belaisvis nepuolė ant kelių, neprašė pasigailėjimo, bet perspėjo Vytautą, kad tai, į ką likimas pastūmėjo jį vakar, gali pastūmėti ir Vytautą jau rytoj. Tai supykdė 60-metį valdovą ir jis pasmerkė Markvardą mirčiai. Lietuviai su rusėnais išsivedė pasmerktąjį ir nukirto jam galvą rugių lauke. Apie tai sužinojęs Jogaila priekaištavo Vytautui, kad sugadino pergalės šventę, nes nėra nieko šlovingesnio, negu pasigailėti belaisvio.6
Ši tragiška istorija tampa dar niūresnė, kai sužinome daugiau detalių. Pasirodo, Vytautas susipažino su Markvardu, pirmąkart pabėgęs pas kryžiuočius. Jiedu kartu dalyvavo žygiuose prieš Lietuvą: nuteriojo Veprius, Vandžiogalą.7 Vytautui grįžus į gimtinę, Zalcbachas tapo privilegijuotu belaisviu. Aišku, kai antrą kartą Vytautas bėgo pas kryžiuočius, su juo buvo ir Markvardas. Apsisprendęs grįžti į Lietuvą, kunigaikštis siūlė ir savo draugui keliauti kartu. Nors riteris atsisakė, tačiau Vytauto planų neišdavė. Po 1392 m. jiedu atsidūrė priešingose stovyklose, bet draugystė nenutrūko. Rimvydas Petrauskas suskaičiavo, kad 1397–1400 m. laikotarpiu Markvardas lankydavosi Lietuvoje kasmet, kartais net po kelis kartus. Bet 1402 m. kai kas nutiko – Brandenburgo komtūro Zalcbacho kariuomenė įsiveržė į Lietuvą, o vėliau jis apkaltino Vytautą neištikimybe ir Salyno sutarties sulaužymu. Pasipiktinęs Vytautas buvusį bičiulį iškvietė į dvikovą. Ji neįvyko, tąkart jiedu susitaikė. 1405–1409 m. laikotarpiu komtūras ir vėl kasmet lankydavosi Lietuvoje. 1407 m. pavasarį įvyko bendra puota.8 Jų draugystė galutinai nutrūko 1409 m., o Zalcbacho gyvenimo siūlas, Vytauto paliepimu, – dar po metų.
Kodėl pasakoju šią istoriją? Kad parodyčiau, koks įžeidus buvo Vytautas, niekad nepamiršdavęs, ką blogo jam kas padarė, ką įžeidžiama pasakė? Jogailai vis dėlto buvo atlaidus, ypač žinant nelabai šviesų jo pusbrolio vaidmenį tėvų nužudymo istorijoje – Kęstutis pasmaugtas Kernavėje, o motina, Vygando Marburgiečio teigimu, 1382 m. paskandinta. Nežinia, kiek čia lėmė Jogailos valia, tačiau Vytautas sugebėjo jam atleisti. Asmeninį įžeidimą atleido ir Markvardui, tačiau nepaprastai jautriai sureagavo, kai tas įžeidė jo motiną. Kodėl? Pasak Vytauto Ališausko, tai gali būti susiję su jo tėvo vedybų istorija, pateikta Bychoveco kronikoje.9 Aišku, ši kronika parašyta po gerų 200 metų, tačiau gal kryžiuočiai žinojo kažką daugiau apie Vytauto motiną? Tiksliau tariant, apie Vytauto kilmę? Ir kodėl jam tie pasakojimai buvo tokie svarbūs, kad paaukojo ir draugystę, ir riteriškus papročius, pagal kuriuos kilmingų belaisvių niekas nežudydavo? Tad kas gi rašoma apie Kęstučio ir Birutės santykius?
Pasak Lietuvos metraščių, Kęstutis perkėlė Senuosius Trakus į pusiasalį. Taigi elgėsi kaip Gediminas, tik šiuo atveju kūrybos aktas buvo mažesnio masto. Be to, Senuosius Trakus jis perkėlė nuo „aukšto kalno“ į erdvę, esančią prie vandens, t. y. žemumoje. Galima sakyti, Kęstutis pakartojo pirmojo kūrėjo, savo tėvo veiksmus, tačiau jie abu veikė pagal pirmapradį mitinį miesto / gyvenvietės įkūrėjo vaizdinį. Mitologiniam mąstymui svarbu paaiškinti, kaip įkurtas miestas / gyvenvietė. Kiekvienas valdovas, įkurdamas savo miestą / gyvenvietę, tik pakartoja pirmapradžius veiksmus. Reali genealogija mitologiniam mąstymui nesvarbi, nes kiekvienas valdovas tapatinasi su pirmapradžiu kūrėju, yra mitinis jo įpėdinis, sūnus. Tačiau istorinis mąstymas reikalauja įvykius išdėlioti laike. Kaip tuos du požiūrius suderinti? Lengviausias būdas – siužetinius pirmapradžio mito vingius priskirti tiems istoriniams veikėjams, kurių vaidmenį norima pabrėžti. Taigi istoriniame pasakojime pateikiamas mitas, tačiau jį „užmaskuoja “ istorinė įvykių tiesė. Kadangi pagoniška mitologija remiamasi jau krikščioniškame pasaulyje, toks paslėpimas yra dar labiau suprantamas. Žinantys vietinę tradiciją atpažins vietos įkūrimo mitą ir tai bus dar vienas patvirtinimas, kad įvykiai teisingi, o svetimšaliams tai atrodys tiesiog egzotiškas intarpas, kurio suprasti nebūtina. Pateikti visą istoriją pernelyg pavojinga, nes krikščionys jos nesupras, gal net panaudos propagandai prieš dinastiją, prieš valstybę.
Taigi Kęstutis tik atkartoja mitinį herojaus veiksmą, įsteigia Naujuosius Trakus, o tada įvyksta keistoji vedybų istorija. Kunigaikštis nujoja į Palangą, ten paima Birutę, kuri iš pradžių priešinasi tokiai jo valiai. Iš jų sąjungos gimsta Vytautas. Atkreipęs dėmesį į šio siužeto mitologiškumą, Ališauskas sieja Birutę su vislingumo dievybe, galbūt karvių globėja. Kęstučio žmona irgi susijusi su šiuo kultu. Inga Baranauskienė, įrodinėdama Birutės istoriškumą, manyčiau, nepaneigia bendros Ališausko tyrinėjimų krypties, nuorodos į mitologinį siužetą. Apskritai juk niekas neneigia Vytauto motinos vaidmens. Apie ją užsimena kronikos, tiesa, nenurodydamos vardo. Koks jos vardas, ar tikrai Birutė buvo karvių deivė, palikime tolesniems tyrinėjimams. Tačiau gal metraštininkas Kęstučio istorijai tiesiog pritaikė mitologinį siužetą? Pasakojimui apie miesto / gyvenvietės įkūrimą labai svarbus vedybų aspektas. Iš metraščių sužinome, kad valdovas paima į žmonas merginą, susijusią su sakraline sfera. Tos vedybos nėra sklandžios, nes mergina nenori tekėti, tenka griebtis jėgos. Iš tos santuokos gimsta sūnus.
Taigi galima išryškinti tokius siužetus, sietinus su mitu (ar mitais):
1. Traidenis prie Ariogalos randa mažą berniuką Vytenį, kurį užaugina. Jis ištikimai tarnauja, iškyla iki maršalkos. Tada jam perleidžiama valdžia. Argumentuojama tuo, kad reikia ginti valstybę, be to, jo senelis Narimantas Kentaurų herbą pakeitė Vyčiu, kuris reiškia tautą ginantį raitelį.
2. Vytenį nutrenkia Perkūnas. Valstybė atitenka jo sūnui Gediminui.
3. Gediminas atlaiko kvalifikacinį išbandymą, kovodamas su vokiečiais, įrodo, kad sugeba apginti šalį.
4. Sudaro lojalumo sutartį su Goštautu (kuris atstovauja visam didikų luomiui). Taigi yra savo valdinių gynėjas.
5. Tada kunigaikštis ima plėsti valstybę.
6. Po to įsteigia sostinę Trakuose, tačiau pirmasis bandymas nenusiseka.
7. Gediminas nuvyksta į Kentaurų herbo atstovo Šventaragio įsteigtą sakralinę vietą, kur deginami mirusieji, sumedžioja taurą ir susapnuoja staugiantį Geležinį Vilką.
8. Lizdeika, našlaitis, rastas lizde, sakralinis autoritetas, išaiškina sapno prasmę.
9. Gediminas pastato Vilnių. Antrasis bandymas įsteigti sostinę yra sėkmingas.
10. Jo sūnus Kęstutis per jėgą veda vaidilutę, priklausančią sakraliniam kultui. Iš tos sąjungos gimsta Vytautas.
Jeigu visų vardus pakeičiame Herojumi X, perdėlioję šią chronologinę tvarką į naratyvinę, gauname tokį pasakojimą:
1. Herojus X tikriausiai per jėgą paima merginą, susijusią su sakraline sfera.
2. Jiems gimsta sūnus (arba dvyniai).
3. Herojų X nutrenkia Perkūnas.
4. Jo sūnūs lieka našlaičiai, juos užaugina kitas karalius (o gal abu auga atskirai).
5. Išaiškėjus karališkai jų prigimčiai, vienam iš sūnų perduodama valdžia.
6. Šis įrodo, kad yra tinkamas valdovas – sudaro sąjungą su tauta (jos atstovais), įrodo, kad sugeba ginti kraštą ir plėsti jo teritoriją.
7. Įkuria sostinę, tačiau nesėkmingai, nes nesulaukia dievų palaiminimo.
8. Antrą kartą elgiasi apdairiau, vyksta į mirusiųjų deginimo vietą, ten sumedžioja taurą ir susapnuoja Geležinį Vilką.
9. Žynys išaiškina sapno reikšmę.
10. Brolis įsteigia miestą / gyvenvietę.
Šioje tyrimų stadijoje jokiu būdu negalima teigti, kad tai rekonstruota lietuvių valdžios mito struktūra. Siužetus galima perdėlioti ir kitaip. Antra, galbūt čia yra keletas mitų, kuriuos suplakėme į vieną. Tarkime, pirmasis – istorija apie vedybas per prievartą. Antrasis – našlaičių tapimas karaliais, žyniais ir pan. Tai tik pirmas žingsnis, bandant rekonstruoti mitus, kuriais buvo grindžiama Lietuvos valdovų suverenumo ideologija.
Ką sako Vaidevučio ir Brutenio legenda?
Ar galėjo Palemono mitas remtis ankstesne tradicija, siekiančia pagonių laikus? Čia reikėtų prisiminti prūsišką Brutenio ir Vaidevučio legendą. Pasak Erazmo Stelos, Vaidevutis – alanas. Alanai po nesėkmingų kovų su Romos imperija nukeliavo iki Ispanijos, ten susijungė su gotais. Silpnesnieji turėjo pasitraukti, jie atsidūrė Prūsijoje. Prūsai atvykėlius priėmė gyventi, tačiau vėliau kilo problemų, susijusių su to meto papročiais: „Santuokos neįteisindavo, jei kas rasdavo patinkamą moterį, tai laisvai galėdavo su ja mylėtis“ (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai II, p. 20). Todėl atsirado per daug žmonių, visiems stigo vietos. Tai skatino tarpusavio kivirčus, net žudynes. Vaidevutis pasiūlė bičių pavyzdžiu išsirinkti karalių, kuriuo, aišku, pats ir tapo. Bičių pavyzdžiu įvedė tvarką Prūsijoje – nustatė papročius, religines apeigas, išmokė gaminti midų. Taigi Vaidevutis – ne tik atvykėlis, bet ir tvarkdarys. Kol jis buvo gyvas, Prūsija klestėjo. Reikalai pašlijo, kai mirdamas padalijo žemes sūnums. Beje, vyriausias iš jų Litalanas turėjo palikti Prūsiją ir patraukė į negyvenamas girias. Ten atsiradę gyventojai „pagal šio savo valdovo vardą vėliau buvo praminti litalanais, o šiandien paprastai vadinami lietuviais“ (BRMŠ II, p. 23). Tarp sūnų prasidėjo nesantaika, jie kariavo, puldinėjo kitus kraštus, o „žemdirbystę ir kitus lauko darbus, kuriuos Vaidevučiui valdant buvo įpratę dirbti, greitai apleido arba dirbo tiek, kiek jiems atrodė esant būtina“ (BRMŠ, ten pat).
Simonas Grunau pateikė kiek kitokią versiją. Čia be Vaidevučio atsiranda jo brolis Brutenis. Jiedu buvo Kimbrijos karaliai, tačiau kimbrams kėlė pavojų gotai: „Brutenis ir jo brolis Vaidevutis su visais savo gentainiais, iš viso keturiasdešimt šeši tūkstančiai žmonių, sėdo ant plaustų ir perplaukė Krono, Halibo vandenis ir Ulmiganijoje surado dar nežinomą tautą“ (BRMŠ II, p. 91). Čia statė pilis, kūrė kaimus, o vietinius gyventojus pavertė savo tarnais. Vėliau tapo karaliais – Vaidevutis buvo dievų pasiuntinys, aiškino jų ženklus, Brutenis vadintas Krivių krivaičiu. Iš Brutenio vardo kyla ir Prūsijos pavadinimas (BRMŠ II, p. 92). Jie atnešė naują religiją su dievais – Patula, Patrimpu ir Perkūnu, nustatė papročius, žodžiu, įvedė tvarką. Brutenis susilaukė 12 sūnų, kurie valdė atskiras žemes.
Nagrinėti legendas apie Vaidevutį ir Brutenį nėra šio rašinio tikslas, tačiau kelis dalykus palyginkime su mitu apie Palemoną. Vaidevutis ir Brutenis yra ateiviai, svetimi vietiniams. O Lietuvos metraščiuose apie vietinius gyventojus nekalbama. Antra, jie yra Prūsijos įkūrėjai, t. y. įveda tvarką valstybėje (tokių socialinių ir kultūrinių inovacijų nei Palemonas, nei jo vaikaičiai nesiima). Trečia, jie yra ir valdančiosios Prūsijos dinastijos protėviai. Tai paaiškina, kodėl valdovai skiriasi nuo kitų žmonių.
Prūsai nesukūrė savo valstybės, valdantysis jų elitas įsitraukė į vokišką orbitą. Prūsiškos (etniniu požiūriu) tapatybės negalėjo įtvirtinti nei didikai, nei valdovas. Tuo Prūsijos situacija skiriasi nuo Lietuvos, kuri turėjo valstybę, aiškią dinastiją, XVI a. jau buvo ir didikų luomas, kuriam rūpėjo įtvirtinti savo teises. Tokių uždavinių tikrai nesiekė svetimšaliai, aprašę Vaidevučio ir Brutenio legendas. Tai keltų mintį, kad egzistavo tradicija, aiškinanti Prūsijos kilmę. Erazmas Stella, Simonas Grunau ją ir bandė pritaikyti prie tuometinės žinomos Europos istorijos. Kyla logiškas klausimas: jei tokią legendą turėjo prūsai, kodėl jos negalėjo turėti lietuviai? Kitaip tariant, ar lietuvių kilmės iš Palemono šaltinis negalėjo būti ir vietinė tradicija, pakeista ir perkelta į šį pasakojimą? Stiprėjant kunigaikščiams, formuojantis valstybei, turėjo būti ir jų valdžios pagrindas, atskiriantis juos nuo pavaldinių, – originalus pagoniškas valdžios įteisinimo mitas.
Kada atsirado pasakojimas, kad Vilnių įkūrė Gediminas?
Lietuvos metraščių autorius rėmėsi žiniomis apie Antiką, puikiai suprato Romos reikšmę Europos istorijai, tačiau išmanė ir vietines tradicijas. Norint, kad pasakojimas būtų įtikinamas šalies viduje, reikėjo įpinti ir jas, tačiau išradingai „paslepiant“, padarant matomas tik tiems, kurie žino kontekstą. Metraštininkas turėjo pasakoti apie pagoniškus Lietuvos laikus, neatskleisdamas pernelyg daug pagonybės detalių, antraip pasakojimas, turėjęs šlovinti Lietuvą, jos valdovą ir didikus, menkins juos krikščionių akyse. Lietuvos metraščiuose mitologinių realijų ne itin gausu – be Spėros virtimo dievybe, Kukovaičio ir Pajautos, yra Šventaragis, kuris įvedė kūnų deginimą, šalia paaiškinta, esą mirusiesiems uždėdavo lokio ar lūšies nagus, kad šie galėtų įkopti į aukštą kalną. Šiuos tikėjimus patvirtina ir tautosaka. Dar, aišku, Gedimino sapnas, kuriame mitologinių detalių irgi labai mažai. Pasak Ališausko, tai „politinis“ pasakojimas, sukurtas Gedimino aplinkoje.10 Vilniaus įkūrimo mitas iš tiesų labai racionalus: nieko nuostabaus, kad valdovai medžioja, kartais medžioklėje užtrunka, lieka nakvoti girioje. Vienintelis netikėtas įvykis, kad susapnuoja Geležinį Vilką (nors sapnuoti irgi įprasta). Išaiškinimas ne mažiau racionalus, Geležinio Vilko kauksmas – tai garsas apie būsimą miestą, kurį turi pastatyti Gediminas. Šį mitą galima palyginti su Sovijaus mitu, kuris gerokai miglotesnis, nes jį užrašė rusėnų metraštininkas, aiškindamas svetimųjų – pagonių – papročius. O Vilniaus įkūrimo mitą pateikė lietuvis (politiniu atžvilgiu), pasakodamas savą istoriją. Jau būdamas krikščionis, jis turėjo šį mitą apgenėti. Štai kodėl dabartiniams mitologams labai sunku jį interpretuoti. Panašu, kad mitologinių dalykų Lietuvos metraščiuose liko tik tiek, kiek būtinai reikėjo. Apie pagonišką laikotarpį metraštininkas turėjo papasakoti taip, kad nesuteiktų preteksto Lietuvos diskreditacijai.
O kada legenda apie Gedimino sapną galėjo atsirasti? Ališauskas, kaip minėta, ją sieja su Gedimino dvaru. Tačiau ar tai nesietina ir su legendinės metraščių dalies rašymu XVI a. pirmojoje pusėje? Iš archeologinių tyrimų žinoma, kad Traidenis čia pradėjo kurti kunigaikščio kiemą, o XIII a. pabaigoje (tikriausiai valdant Pukuverui, vėliau Vyteniui) jau pradėta statyti mūrinius įtvirtinimus.11 To meto žmonės nebūtų patikėję, kad Vilnius įkurtas būtent Gedimino valia. Aišku, Gediminas galėjo Vilnių įtvirtinti kaip svarbiausią miestą, valstybės sostinę. Ir su tuo siejamas sapnas. Tačiau legendoje aiškiai pasakyta, kad miestas nuo jo prasideda. Norint susieti Vilniaus atsiradimą su konkrečiu istoriniu veikėju, reikėjo, kad praeitų nemažai laiko, kol užsimirš tikroji pradžia. Antra, Trumpajame (seniausiame) sąvade Gediminas kaip Vilniaus įkūrėjas neminimas, išvardijami tik jo sūnūs. Aišku, tai nėra stiprus argumentas – ši aplinkybė metraštininkui ir užsakovui galėjo atrodyti nereikšminga. Tačiau Janas Długoszas XV a. pabaigoje minėjo visai kitą įkūrėją – Vilių. Kodėl? Gal nežinojo lietuvių pasakojimo, kad Vilnių įkūrė Gediminas, karaliaus Jogailos senelis? Ar galėjo nežinoti tokio svarbaus dalyko? Be abejo, šie samprotavimai spekuliatyvūs, tačiau, jei XIV ir XV a. tokia legenda jau egzistavo, tada Długoszo versija, kad Vilnių įkūrė ne Gediminas, o Vilius, būtų tikra „informacinė bomba“, nukreipta prieš Jogailaičių dinastijos pradininką. Tokie argumentai verčia manyti, kad mitas apie Gedimino sapną turėjo būti sukurtas ne XV a. pabaigoje, bet vėliau. Logiška manyti, kad tai padarė Bychoveco kronikos autoriai, remdamiesi kokiais nors ankstesniais Vilniaus įkūrimo mitais. tačiau juos „užšifravo“, įtraukdami istorinį Gediminą. Kitaip tariant, mitologiją susiejo su istorija.
Lietuvių valdžios mitologinės ištakos
Palemono elgesys atrodys keistas, jei lyginsime su Vaidevučiu ir Bruteniu, Prūsijoje įvedusiais naują tvarką. O ką padarė romėnas? Atplaukęs prie Dubysos, užlipo ant Seredžiaus piliakalnio, kuris Palemono vardu vadintas dar ir XVIII a. pabaigoje, apsidairęs nusprendė, kad čia gera vieta apsistoti. Antras darbas – susilaukė palikuonių. Bet neįkūrė jokių miestų, neįvedė tvarkos. Tik Stryjkovskis pabrėžia, kad atplaukę italai vietinius necivilizuotus žmones, aišku, pavertė savo tarnais, pakeitė jų papročius. Pagal šią versiją lietuvių kilmės iš romėnų teorija paaiškina, kaip atsirado socialiniai luomai. Miestus įkuria tik Barkus – Jurbarką, Kunas – Kauną. Dausprungas, o ne Spera, – Ukmergę. Taigi palikuonys irgi nėra labai kūrybingi, ypač prisiminus, kad XVI a. Jurbarkas nebuvo labai reikšmingas miestas. Reikšmingesnis Kaunas, tikriausiai todėl vienintelis Kunas ir susilaukia palikuonių. Tik antroji karta – Kernius – įsteigia pirmąją (pagal legendą) Lietuvos sostinę Kernavę, nuo tada ir atsiranda Lietuva. Taigi ją įsteigia ne Palemonas. Kaip protėviams įkūrėjams tikrai mažoka. Norint suprasti šią logiką, reikėtų istoriją skaityti nuo pabaigos, t. y. nuo Gedimino. Gediminas įkuria Vilnių (Šventaragis tam tik išpureno dirvą). Jei Vilnių būtų įkūręs Palemonas, ką liktų daryti Gediminui, prieš tai įkūrusiam Trakus? Čia galima įžvelgti labai aiškius politinius motyvus. Trakai ir Vilnius – svarbiausi centrai. Juos valdo didieji kunigaikščiai. Algirdas – Vilnių, Kęstutis – Trakus. Suprantama, šiuos miestus irgi turėjo įkurti Gediminas, kad visiems, ypač Kentaurams, būtų aišku – teisė valdyti priklauso Gediminaičiams. Kai šie darbai rezervuojami Gediminui, palemonaičiams belieka imtis periferinės veiklos, tą jie ir daro. Tikrasis kūrėjas yra Gediminas.
Lietuvos metraščiai liudija, kad Gedimino tėvą Vytenį, nuo kurio prasidėjo Stulpų valdžia, nutrenkė žaibas.12 Tai labai įdomu mitologiniu požiūriu. Folklore dažnas motyvas, kad žmogus, nutrenktas žaibo, patenka tiesiai į dangų – jį paženklina Perkūno malonė. Nutrenkus tėvą, sūnus tampa našlaičiu. Kitaip tariant, nebeturi protėvių, tačiau yra paženklintas dievybės. Metaforiškai kalbant, mitologiniu jo tėvu tampa pats Perkūnas. Kas toliau? Našlaitį ima globoti karalius, o vėliau, sužinojęs, kad globotinį pasirinko pats Perkūnas, perleidžia valdžią jam. Tai atitinka Vytenio istoriją – Traidenis užaugina jį kaip sūnų. Tačiau visiškai nieko nežinome apie Vytenio tėvus, apie kuriuos metraštininkas užsispyręs tyli. Šį tylėjimą gal paaiškintų faktas, kad globotinis yra našlaitis.
Dabar grįžkime prie Vilniaus įkūrimo mito. Gediminui susapnavus Geležinį Vilką, sapną išaiškina Lizdeika, kadaise rastas lizde. Stryjkovskis aiškina, esą jį rado pats Vytenis ir išaugino kaip sūnų. Pasak Greimo, Lizdeika ir Gediminas parodomi kaip broliai, kurie vienas apie kitą nežinojo, tačiau juos išaugino tas pats tėvas.13 Vijūkas-Kojalavičius, aprašydamas Radvilų kilmę, pradžią nukelia į Kentaurų herbo viešpatavimo pabaigą. Kai Narimanto, savąjį Kentaurų herbą pakeitusio Vyčiu, vyresnį brolį Traidenį nužudė Daumantas (tai kitais vardais papasakota Mindaugo istorija), jam atkeršijo Lauras, padedamas Vytenio kariuomenės. Po šitų nelaimių mažametį Narimanto sūnų Lizdeiką išgelbsti žindyvė ir atiduoda kūdikį krivių krivaičiui. „Žynys, nenorėdamas tokios kilmės kūdikio palikti nežinomų naujojo valdovo jausmų valiai ir siekdamas jį saugiai išauklėti aukurų prieglobstyje, pamanė, kad buvo dievų perspėtas, esą jam, jau sulaukusiam senyvo amžiaus, laikas pagalvoti apie įpėdinį, kurį nuo vaikystės mokytų pažinti dangaus šviesulius bei tikėjimo apeigas, bet reikia išrinkti tiktai tą, kurį paskirsią aukščiausieji ir kuris dievų valia būsiąs paslėptas miškuose.“ Ši istorija įtikina Vytenį, o tada žynys palieka kūdikį miške, kur, kaip ir tikėjosi, medžioklėn vyks kunigaikštis. „Taigi kūdikis paties Vytenio buvo rastas ir nuo gimtosios kalbos žodžio „lizdas“ pramintas Lizdeika.“ Žynys jį moko, auklėja, o pajutęs, kad atėjo mirties valanda, šią paslaptį patiki Vyteniui. „Vytenis, ją sužinojęs, Lizdeiką Narimantaitį, Traidenio (kurio geradarystėmis buvo pasiekęs aukštą vietą) brolėną, ėmė uoliai gerbti ir, norėdamas pasidalyti su juo padėtimi, kuri pagal kraujo ryšius turėjo priklausyti jam, bet dėl lemtingų aplinkybių atiteko pačiam, ištekinęs už jo savo dukterį, padarė žentu.“14
Anot šio varianto, Lizdeika yra teisėtas sosto paveldėtojas pagal kraują, tačiau Vytenis yra valdovas pagal valią. Lizdeika atkartoja paties Vytenio istoriją Traidenio dvare. O vedęs Vytenio dukterį, tampa kaip ir brolis Gediminui. Taigi šie variantai, jau pritaikyti konkretiems politiniams didikų interesams, byloja tokią istoriją: du broliai, kurių tėvą nutrenkė Perkūnas, pagal žemišką planą padaromi našlaičiais, bet pagal dievišką planą sankcionuojami valdovais. Jie savo valandos dar turės sulaukti. Vienas yra randamas paliktas lizde, o kito istorija kol kas nežinoma, tačiau jį irgi išauklėja karalius, kuris, sužinojęs tikrąją istoriją, nusilenkia dievų valiai, broliams perleidžia valdžią, paneigdamas kraujo giminystę, paklusdamas dievų sankcijai. Vienam iš brolių tenka sakralinė funkcija, kitas yra miestų įkūrėjas. Sostinė atsiranda tik tada, kai abu broliai susivienija (Trakuose to nebuvo). Ši istorija primena Vaidevučio ir Brutenio legendą – pirmasis bendravo su dievais, o antrasis valdė šalį. Akivaizdu, kad Lietuvai tapus krikščioniška, brolio – žynio funkcija tapo neaktuali, be to, žalinga. Todėl jis pasirodo tik Lizdeikos vaidmenyje, per daug neaiškinant detalių. Jei Gedimino dinastija grindžiama šia mitologema, tada aišku, kodėl metraštininkas negalėjo parodyti išsamios jo genealogijos, – tai būtų kirtęsi su tuometiniu kontekstu ir atrodytų neįtikima. Tokia mitologema netiko vis stiprėjančiam europietiškam giminės supratimui. Lietuvos metraščiai pasiūlė šios problemos sprendimą. Juose akcentuojama brolių (dvynių) mitologema tikriausiai turėjo ir istorinį atitikmenį. Alvydas Nikžentaitis diarchijos požymių įžvelgė nuo XIII a. pabaigos (t. y. nuo tada, kai į valdžią ateina Gediminaičių dinastija).15 Vienas valdovas labiau siejamas su religine funkcija (ryškiausias pavyzdys – Kęstutis, prisiekdamas paaukojęs jautį). Ši diarchija galbūt galėtų paaiškinti ir Vilniaus miesto dvilypumą – šalia dabartinio Gedimino kalno ir pilies, tapusios pagrindine, stūkso ir Kreivasis kalnas. Argi tai neatspindi mitologinio mąstymo?
Prastos Gedimino kilmės priežastis
Lietuvos metraščiuose, kurie turėtų pagrįsti seną Gediminaičių giminę, atkakliai bandoma to išvengti. Gediminas nesiejamas su Palemonu, negana to, nebijoma parodyti, kad Vytenis, Gedimino tėvas, nebuvo labai kilmingas, nors ir kildinamas iš Stulpų giminės. Visiškas nesusipratimas, ypač atsižvelgiant į vieną istorinę detalę. Čia reikėtų nusikelti į XV a. antrą dešimtmetį, kai Vokiečių ordinas ne tik karo lauke, bet ir ideologiškai kovojo prieš Lietuvą ir Lenkiją. Būtent tada vokiečiai parašė pamfletą „Trumpas pasakojimas apie Jogailą ir Vytautą“: „Kartą gyveno vienas galingas Lietuvos ir Žemaitijos karalius, vardu Vytenis [...] Kai jis mirė, karaliumi tapo jo arklininkas (pferdemarschalck) Gediminas. Šis Gediminas yra dabartinio Lenkijos karaliaus Jogailos ir kunigaikščio Vytauto senelis.“ Ten teigiama, esą Lenkijos karalius ir jo giminaičiai kilę „iš prasto bajoro“.16 Petrauskas tai aiškina trumpa genealogine linija, kuria pasinaudojo tuometiniai priešininkai, siekdami diskredituoti Vytauto ir Jogailos kilmę. Tačiau ir patys lietuviai po daugiau kaip šimto metų iš esmės kartojo tą patį – tik šiuo atveju omenyje turimas Vytenis. Tiesa, jis ne arklininkas, bet kambarinis. Kodėl lietuviai tą darė? Gudmantas rašo: „Gedimino brolis ar pusbrolis (anot metraštininkų – tėvas) Vytenis paverčiamas ankstesniojo kunigaikščio maršalu (kuris savo ruožtu kildinamas iš garbingos visoje Europoje žinomos Romos Kolonų (Colonnų) giminės). Turint omenyje, kad maršalo pareigybė genetiškai susijusi su arklininku, metraštininkus galima pagirti už išradingumą.“17
Sutikčiau, kad Vytenis išradingai iš arklininko padarytas maršalka, tačiau net ir šiuo atveju tai reiškia, kad priimamos svetimųjų primestos klišės. Kodėl to reikėjo? Juk jas galima paprasčiausiai ignoruoti. Tarkime, Maskvos metraščiai Lietuvos kunigaikščius kildino iš Rusios kunigaikščių, bet ši versija tiesiog atmetama. Arba galima elgtis priešingai – parodyti labai aukštą ir seną kilmę. Tai padaryti turėjo Palemono mitas, bet jame to nėra. Kodėl? Reikėtų daryti prielaidą, gal lietuvių visuomenė rėmėsi pasakojimu apie Gedimino ar Gediminaičių dinastijos kilmę, pabrėžiančiu giminės pirmapradiškumą, vertikalų kilimą iš „apačių“ į valdovus, be to, ši giminė kažkokiu būdu susijusi su arkliais ir žirgais.
Hipotetiškai priėmus, kad toks pasakojimas egzistuoja, taptų suprantami Lietuvos metraščių nelogiškumai (kodėl Gediminas nesiejamas su Palemonu, kodėl paneigiamas kraujo ryšys, iškeliant sutarties su „tauta“ sudarymą). Norint visa tai pagrįsti, reikėtų rasti daugiau užuominų, kurios padėtų tokį pasakojimą rekonstruoti. Čia vertėtų atkreipti dėmesį į Maskvos metraščius, kurių pasakojimai kaip ir Vokiečių ordino pamfletas bando sumenkinti lietuvių kunigaikščių kilmę. Aišku, galima teigti, kad visa tai akivaizdi fantazija, tačiau gal remiamasi tam tikrais lietuviškais pasakojimais, kurie visiškai priešingai (neigiamai) interpretuojami. Štai „O rodoslovije...“18 pasakojama, kad iš nelaisvės pabėgęs Vytenis apsigyveno Žemaitijoje pas bitininką. Vedė jo dukrą, gyveno su ja 30 metų, tačiau palikuonių nesusilaukė. Kai Vytenį nutrenkė perkūnas, jo vietą užėmė vergas arklininkas Gigimenikas, net vedė o našlę. Vėliau tas Gigimenikas tampa Gediminu.
Šios istorijos akcentai trys: 1) vestuvės Žemaitijoje; 2) Perkūnas nutrenkia tėvą; 3) prasčiokas, prižiūrėjęs arklius, tampa valdovu.
Šis šaltinis yra papildomas argumentas Kęstučio ir Birutės vestuves traktuoti kaip mitologinį siužetą, susijusį su Gediminaičių gimine. Vytenį vienur pasiima ir išaugina Rimgaudas, kitur – Žemaitijos bitininkas. Pagal abi istorijas jį nutrenkia žaibas. Tačiau tai ne vienintelė Maskvos metraščių palikta užuomina.
Vilko pėdsakai
„Lietuvos kunigaikščių giminės kilmėje“ rašoma: iš pradžių uodega, paskui vilkas, iš vilko – Traidenis, iš Traidenio – Vytenis, iš Vytenio – Gediminas.
Čia iškart atkreipia dėmesį uodega, kuri yra vilko metonimija. Akivaizdu, kad tuo norėta sumenkinti Lietuvos kunigaikščius, tačiau kodėl pasirinktas vilkas? Galbūt čia nuoroda į stereotipines, XVI a. Rusios metraštininkams įprastas formuluotes? Tą išaiškinti turėtų šios srities specialistai. Kitame variante – „Predislovije o velikich kniaziach i otkuda oni pošli“ – tai paaiškinta suprantamiau. Ten minimas Mindaugas ir jo sūnus Vide, vadinamas Vilku. Vide turėjo sūnų Proidenį, kuriam gimė Vytenis, likęs bevaikis.19
Taigi šalia žirgo / arklio iškyla vilkas. Kaip žinome, jis pasirodo ir Gedimino sapne. Svarbu, kad Maskvos metraščiuose vilkas siejamas su Mindaugo gimine. Jo sūnus Vide vadinamas Vilku. „O rodoslovije...“ išvardijama: uodega – vilkas – Traidenis – Vytenis – Gediminas. Šie šaltiniai perša mintį, kad Mindaugo giminė siejama su vilku, o Gedimino – su žirgais / arkliais. Reali dinastijų kaita persakoma mitologiniais vaizdiniais: vilką keičia žirgas. Nagrinėdami Lietuvos metraščius, matome, kaip Kentaurų giminė (kurią galima sieti su Mindaugo broliu Dausprungu) parengia areną Gediminui. Be to, būtent jie Lietuvos herbu vietoj Kentauro padarė žirgą su raiteliu – Vytį. Gediminas susapnuoja Geležinį Vilką ne kur kitur, o mirusiųjų deginimo vietoje, kurią įsteigė Šventaragis, pirmasis Lietuvos valdovas, atstovaujantis Kentaurų herbui. Jeigu ankstesnės dinastijos ženklas yra Vilkas, vadinasi, ji ne tik atlieka parengiamuosius darbus šiame pasaulyje, bet perduoda ir dieviškąją valdžią – senosios dinastijos Vilkas, pasirodęs sapne, sankcionuoja būsimos sostinės vietą.
Aišku, čia kalbama ne apie tai, esą Mindaugas garbino vilkus, o Gediminas – žirgus. Vilkas ir žirgas yra nuorodos į tam tikras dievybes, mitologines tradicijas. Daiva Vaitkevičienė ir Vykintas Vaitkevičius20 sieja Mindaugo dinastiją su Žvorūna, kurios palydovai yra vilkai.21 Tai papildomai rodytų, kad Maskvos metraščiuose nėra dėstomi visiški pramanai, esama nuorodų į lietuvių mitologiją. Beje, čia reikėtų prisiminti Jono Lasickio liudijimus – XVI a. jis rašė: „Yra taip pat senų kilmingųjų šeimų, kurios garbina ypatingus dievus, štai Mikučiai – Simonaitem, Michelovičiai – Sidzium, Šemetos ir Kęsgailos – Ventis Rekicziouum, kitos šeimos turi kitus [dievus].“22 Tačiau laikyti juos ypatingais dievais vargu ar galima, greičiau tai buvo gerai žinomos lietuvių dievybės, vadintos vardais, visiškai nesuprantamais svetimšaliams. Tokią mintį paremtų tolesnis Lasickio aiškinimas: „Tam tikros apylinkės, kaip ir kilmingesnės šeimos, turi atskirus savo dievus. Pavyzdžiui, Pajūrio apylinkė – Deuoitis, Rietavo – Vetustis, Sarakų – Guboi ir Tvverticos, Platelių – Kirnis.“23 Čia minimi dievai yra lengviau atpažįstami. Pasak Ališausko, Deuoitis – tai Dievaitis, reiškiantis jauną mėnulį, o Vetustis yra Vetušis – seno mėnulio įvardijimas: „susiduriame su kito tipo eponimijos reiškiniu – kai vietovė gauna vardą nuo dievo, kuriam ji pašvęsta.“24 Giminių atveju irgi galėtų būti tas pats.
Šis ekskursas atskleidžia, kaip išsaugomos ir perduodamos mitologinės tradicijos. Be abejo, pirmiausia tai daro bendruomenė, kuri jas palaiko. Tačiau pačios vietovės irgi turi mitologinį krūvį, perimamą iš kartos į kartą. Atskiros giminės gali saugoti skirtingas mitologines tradicijas. Lasickis pabrėžia, kad tai ne bet kokios, o kilmingos giminės. Vadinasi, ikikrikščioniškoji, rašto nepažįstanti lietuvių visuomenė giminės tapatybę siejo ne tiek su realiais protėviais, kiek su mitologiniais siužetais. Tai tinka ir didiesiems kunigaikščiams – vieni galėjo sietis su vienokiomis, kiti – su kitokiomis lietuvių dievybėmis. Panašiai Petras Dusburgietis rašo apie XIII a. prūsus: „vieni iš pagarbos saviesiems dievams nedrįso jodinėti juodžiais, kiti – balčiais, treti – kitokio plauko žirgais.“25 Tiek Mindaugo, tiek Gedimino giminė galėjo turėti savus dievus. Vilkas ir žirgas – tai nuorodos į mitologines tradicijas.
Kokiu pasakojimu rėmėsi metraščiai
Akivaizdu, kad lietuviai turėjo mitą, kurio negalėjo pasakoti, tačiau nenorėjo ir atsižadėti – tai mitologinis pasakojimas apie lietuvių dievus. Istoriniuose šaltiniuose panašus mitas, su kuriuo siejo save Gediminaičių giminė, neužrašytas, belieka kliautis pasakomis, nes jau Greimas įrodė, kad jos yra degradavęs mitas.
Imkime populiarią pasaką „Jaunuolis, paverstas į arklį“. Užrašyta apie 150 jos variantų, taigi26 čia tikrai ne kokia nors importinė ar XIX a. kūryba. Pirmiausia toje pasakoje pabrėžiama, kad gyveno pora, ilgai neturėjusi vaikų. Sūnus gimė, kai motina suvalgė pusę aukso obuolio ir žuvies galvą. Tėvas tuo metu buvo išvykęs arba jis tiesiog neminimas. Be to, dažnai nurodoma, kad vaikas gimsta ne vienas, o su kumeliuku, nes kitą to paties obuolio pusę suėdė kumelė. Taigi herojus ne tik neįprastu būdu gimsta, bet ir yra savotiškas arklio dvynys. Išskirtinę prigimtį išduoda spindintys plaukai, jo pirštas, o kartais net jis visas irgi spindi. Dažnai būna pažadėtas velniui, todėl užaugęs jam tarnauja. Velnias įvardijamas kaip „raganius“, burtininkas, pagonis ir pan. Tarnaudamas velniui, jaunuolis dažniausiai rūpinasi arkliais, juos myli, užuot šėręs mėsa ir žarijomis, duoda dobilų ir šieno. Išsivadavęs iš velnio nagų, tarnauja karaliui, paprastai prižiūri sodą. Šis darbas jam gerai sekasi. Taigi herojus yra arklininkas ir sodininkas. Tuose pasakos variantuose, kur velnias neminimas, herojus rūpinasi jam padovanotu kumeliuku. Tarnaudamas pas karalių, slepia savo neįprastą / dievišką kilmę, plaukus pridengia kepure, rankšluosčiu, kartais ant galvos užsimaukšlina karvės pilvą, avies skrandį ar kito gyvulio pūslę. Kai dieviška herojaus kilmė galiausiai atpažįstama, jis gauna į žmonas karalaitę ir tampa karaliumi.
Šios pasakos siužetas labai svarbus. Pirma, herojus neįprastai gimsta, antra, jis yra kumeliuko „brolis“. Tarnaudamas velniui, rūpinasi būtent arkliais. Tai atliepia istorinių šaltinių užuominas, kad Gediminas buvo prastos kilmės, be to, arklininkas. Pritarus šiai hipotezei, suprantama, kodėl negalima nurodyti ilgos Gedimino genealogijos – ji būtų prieštaravusi mitui, teigiančiam herojaus pirmapradiškumą ir dievišką kilmę. Tai būdinga mitologiniam mąstymui, yra gausybė tokių pavyzdžių iš indoeuropiečių mitologijos. Valdovo kilmė turi būti neįprasta, dieviška. Tačiau įsitvirtinus krikščionybei ir istoriniam mąstymui, tai tapo kliuviniu, pajuokos objektu. Vokiečiai, išgirdę tokį pasakojimą, panaudojo jį pamfletams, Lietuvos valdovų diskreditacijai, paėmę vos vieną elementą, kad herojus yra arklininkas, bet „užmiršę“ nenatūralią (dievišką) jo kilmę.
Antra, tarnystė karaliui puikiai dera su Vytenio, atsidūrusio pas Narimantą, istorija, jo kvalifikavimu iš maršalkos – garbingų, vis dėlto ne pirmaeilių pareigų – į valdovus. Trečia, ši pasaka, kaip ir Lietuvos metraščiai, pabrėžia brolių dvynių liniją, paslėpdama mitinį lietuvių kunigaikščių suverenumo turinį. Suprantama, tokios pirminės pastabos toli gražu nėra nuosekli analizė, tačiau tai galėtų tapti labai produktyviais tyrimais. Pradžia jau padaryta.
Aušrinės mitas, žmonijos pradžia ir lietuviška valdžios mitologija
Palikus nuošalyje aistringus svarstymus apie „karalių“ ar „kunigaikščių“ kilmę, galima konstatuoti, kad Lietuva turėjo suverenius valdovus. Aprašydami didžiųjų kunigaikščių stiprėjimą, istorikai iškelia karinę jėgą, tačiau turėjo būti ir ideologija, įteisinanti jų valdžią. Kitos indoeuropiečių tautos rašytiniuose šaltiniuose paliko daug mitų apie valdžios sakralumą. Būtų neįtikėtina, jei tik vieni lietuviai neturėtų mitų apie savo valdovus. Tad kokia mitologija buvo grindžiama kunigaikščių valdžia? Rašytiniai šaltiniai nedaug ką apie tai sako, valstiečių puoselėta tautosaka ypač išryškina agrarinį pradą. Istorinės antropologijos požiūriu atsakymas į klausimą, kur galima įžvelgti lietuvišką valdovų mitologiją, labai svarbus, nes leistų geriau suprasti, kaip formavosi Lietuvos valstybė.
Mitologai jau yra nemažai padirbėję – šiomis temomis rašė Greimas, Ališauskas, Vaitkevičienė, Vaitkevičius ir kiti. Jų įžvalgų apibendrinimas, tikslinimas, akcentuojant iškylančias problemas, padėtų ieškoti ideologinės valdovų mitologijos. Greimas, remdamasis pasaka „Saulė ir Vėjų motina“, rekonstravo Aušrinės mitą. Herojus, pamatęs danguje antrą Saulę, leidžiasi jos ieškoti. Pasirodo, tai marių saloje gyvenanti mergelė, kurios plaukai šviečia kaip saulė. Jis ją pagrobia, perplukdo per marias. Tačiau kitas karalaitis, pamatęs auksaplaukę, kreipiasi į raganą, ši papjauna herojų, o mergelę nugabena karaliui. Herojus vėliau atgaivinamas, atjoja pas mylimąją, yra atpažįstamas ir ją veda. Tokiu būdu atsiranda žmonija. Nors ši pasaka unikali, tačiau jos lietuviškumas neabejotinas, nes tautosakoje panašūs siužetai gana dažni. Greimas mergelę tapatina su Aušrine, kurios zoomorfinis pavidalas yra kumelė. Identifikuoti kitus pasakos herojus gerokai sudėtingiau. Mergelės panorėjęs ir į raganą kreipęsis karalaitis galėtų būti Kalvelis, o Aušrinės brolis – Aušveitis. Šalia turėtų būti ir Mėnulis, nes iš tautosakos gerai žinomas dangiškos neištikimybės epizodas, kai Mėnulis, nors yra vedęs Saulę, įsimyli Aušrinę, todėl Perkūnas kardu perskelia neištikimąjį (tas pradeda dilti). Greimas šį mitą giliajame lygmenyje priskiria pirmajai (kontraktualinei) suverenumo sferai. Prūsų mitologijoje tai reprezentuoja Patrimpas, o lietuvių – Andojas, kurio dangiška manifestacija yra Mėnulis.27 Į sakralinę Mėnulio / Andojo sferą Greimas bandė įrašyti ir Palemono legendą, tyrinėjęs ją mitologijos požiūriu, tačiau nespėjo užbaigti – straipsnis paskelbtas po semiotiko mirties. Apie tai yra užsiminęs ir analizuodamas Vilniaus įkūrimo mitą. Nors kai kurie argumentai abejotini, antai Deltuva siejama su jaunu mėnuliu, tačiau Greimo įžvalgos yra geras atspirties taškas tolesniems tyrinėjimams.
Panašus ir anksčiau aptartos pasakos siužetas – herojus iš marių išgelbsti mergelę, po to tarnauja karaliui, o galiausiai atpažįstamas kaip legitimus valdovas. Šią ir dar dvi pasakas analizavęs Norbertas Vėlius padarė išvadą, kad čia „degradavę archajiški mitiniai pasakojimai apie tai, kaip dangiškos kilmės veikėja, ištakomis susisiejanti su mitiniu Aušrinės personažu, yra pavagiama, pagrobiama iš anos – velnio, raganos – karalystės ir pargabenama į šį pasaulį“.28 Savo studijoje Vėlius aptaria painius dievybių – Velnio / Velino, Perkūno, Aušrinės, Saulės, Mėnulio, Raganos – santykius. Tuos pačius ar su jais susijusius mitinius veikėjus analizavo ir Greimas. Pasitelkus Lietuvos metraščių užuominas, atrodo, būtent ši sudėtinga mitologinė, iki galo dar neišsiaiškinta istorija ir yra susijusi su ideologija, pagrindžiančia valdovų teisėtumą. Sudėtingi mitinių veikėjų santykiai, meilės ir išdavystės peripetijos lėmė, kad atsirado žmonija. O kartu čia slypi ir išskirtinių asmenų – valdovų – kilmės mitas, kurį išsiaiškinti reikės mitologams. Taigi tyrinėjant tautosaką, aptariančią, kaip atsirado pirmieji žmonės, analizuojančią painią dangišką meilę, santykius tarp Mėnulio, Saulės, Aušrinės, Perkūno, įsimaišant chtoniškosios prigimties mitologiniams veikėjams (Velinas, Kalvelis, Ragana), galima daugiau sužinoti ir apie kunigaikščių kilmės mitologiją.
Vietoj išvadų
Panašu, kad dėmesys antikai, laikytai ne tik paklydimų epocha, bet ir sektinu pavyzdžiu, Lietuvoje atsirado jau XV a. pradžioje. Sigitas Narbutas atkreipė dėmesį į italo Pranciškaus laišką, 1429 m. parašytą Vytautui Didžiajam: „Laiško pradžioje palyginęs Vytautą su garsiausiuoju Antikos karvedžiu Aleksandru Makedoniečiu ir pabrėžęs valdovo galimą vaidmenį, atremiant turkų puolimus, galbūt netgi organizuojant naują kryžiaus žygį Jeruzalėn, Akvaviva toliau pasitelkė pavyzdžių iš senameldžių lidų, persų, graikų ir romėnų valdovų gyvenimo, turėjusių Vytautui parodyti, koks pavojingas aukštumų siekiančio asmens kelias, kaip dažnai likimas iš aukštybių žemėn nusviedžia prasisiekėlius ir pan.“29 Šis laiškas rodo, kad pagonybės laikų herojai gali būti pavyzdys ir krikščioniškoje epochoje. Galbūt tada ir atsirado pasakojimai apie lietuvių valdovų kilmę iš senovės romėnų. Tikriausiai neapsieita ir be sąsajų su Julijumi Cezariu. Gudmantas rašo: „Ostrorogo tezė, pareikšta 1467 m. Romoje, kad Julia civitas – tai Lietuvos sostinė Vilnius (Julia > Vilna, Vilija) neabejotinai liudija apie to meto mokytose galvose egzistavusias sąsajas tarp lietuvių ir romėnų. Kazimiero pasiuntinys tiesiai Vilniaus įkūrėjo neįvardija, tačiau numanu, kad tai – pats Julijus Cezaris.“30
Długoszas irgi rašo apie lietuvių kilmę iš romėnų, tačiau tvirtina, kad Vilnių įkūrė Vilius. Tai galėjo būti dar vienas pasakojimas. Galbūt egzistavo ir kitos lietuvių kilmės iš romėnų versijos, apie kurias raštuose nelikę jokių užuominų. Todėl atsirado poreikis „išgryninti“ šį kilmės mitą, t. y. pateikti „teisingą“ ir „tikrą“ istoriją. Postūmį galėjo duoti Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos vestuvės (beje, taip tvirtina ne vienas istorikas31). Kilmės iš romėnų istorija turėjo parodyti, kad susijungia senos artimos giminės – Bona Sforza išteka ne už kažkokio mažai žinomo šiaurės valdovo, bet už karaliaus, kurio šaknys siekia senovės Romą. Aišku, čia reikėtų detaliau išanalizuoti vestuvių simboliką, kuri galbūt atskleistų ceremonijos „romėniškumą“.
XVI a. pradžioje net ir krikščionių elitui dar tikrai turėjo būti žinomi senieji mitai, tiesa, jau aptrupėję, degradavę. Didikai galbūt prisimindavo savo protėvių mitus, tačiau suprasdami, kad jų ištakos pagoniškos, nesistengė užrašyti, vis dėlto sakytinė tradicija galėjo visa tai išlaikyti. Renesanso, kuris atsigręžė į Antiką ir jos mitologiją, įtaka irgi svarbi. Jei žavimasi graikų, romėnų dievais, tai kodėl negalėtume prisiminti savųjų? Beje, Bona Sforza Lietuvoje ėmėsi ne vien ūkinės veiklos, panašu, kad ji domėjosi lietuvių kultūros tradicijomis.32 Savo muzikantą Alessandrą Pesseti paskyrė vadinamojo Vytauto altoriaus altarista, o kai 1530 m. katedra sudegė ir nebeliko Vytauto kapo žymės, būtent ji užsakė antkapinį paminklą, kuris į Vilnių atgabentas 1535 m. Ką tai rodo? Bona Sforza skyrė pinigų Lietuvos valdovo, kuris buvo ir pagonis, ir krikščionis, kapui sutvarkyti, nes puikiai suprato istorinės atminties reikšmę. Kita detalė – pritarimas tauro mitologijai. Imperatoriaus pasiuntinys Herberšteinas, 1526 m. apsilankęs Lietuvoje, rašė: „Yra žinoma, kad labai vertinami diržai, padaryti iš tauro odos. O liaudis tiki, kad juo apsijuosus, palengvėja gimdymas. Kaip tik dėl to karalienė Bona, Žygimanto Augusto motina, man padovanojo du tokius diržus, kurių vieną, mano padovanotą, maloniai priėmė mano šviesiausia valdovė romėnų karalienė.“33 Pasakymas „liaudis tiki“ aiškiai rodytų, kad tai vietinis paprotys, o ne Renesanso laikais paplitęs gydymo būdas. Tai reikštų, kad visuomenė plačiai rėmėsi mitologiniais pasakojimais. Natūralu, kad Lietuvos metraščių kūrėjai aprašė ir šią tradiciją. Aišku, pateikė tik ženklus, nuorodas, kurios būtų suprantamos vietiniams žmonėms. Per daug papasakojus, lietuviai būtų apkaltinti, kad vis dar yra pagonys. Juk tuo metu kunigai atkakliai grūmėsi su pagonybės liekanomis Lietuvoje.
Metraštininkas įdėjo įvairių nuorodų, rodančų ir giliąją „krikščionišką“ lietuvių tapatybę. Tos užuominos skirtos to meto išsilavinusiems asmenims, kad atpažintų krikščioniškus Lietuvos ženklus, Dievo valią. Metraštininkas gebėjo jam žinomą Lietuvos istoriją suderinti su svarbiausiais jos lūžiais. Lietuvos metraščiai – unikalus ir svarbus XVI a. kūrinys, slepiantis daugybę mįslių.
1 Jurij M. Lotman. O mifologičeskom kode siužetnych tekstov. Semiosfera. Sankt-Peterburg: Iskusstvo. Spb. 2004, s. 670–673.
2 Rimvydas Petrauskas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Politika ir visuomenė vėlyvaisiais Viduramžiais. Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo leidykla / Aidai-Naujasis židinys. 2017, p. 153.
3 Bychovco kronika. Vilnius: Vaga. 1971, p. 66.
4 Ten pat, p. 65–66.
5 Kęstutis Gudmantas. Valdovo ir dinastijos įvaizdžiai vėlyvuosiuose Lietuvos metraščiuose. In: Acta Academia Artium Vilnensis. Lietuvos kultūros karališkas dėmuo: įvaizdžiai, simboliai, reliktai. Vilnius. 2012, p. 59.
6 Sven Ekdahl. „Prūsų vėliavos“ – Žalgirio mūšio šaltinis. Vilnius: Vilties spaustuvė. 1992, p. 109–116. Šaltiniai pateikia keletą šio įvykio versijų. Ekdahlas jas išsamiai analizuoja.
7 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius: Vaga. 1999, p. 185–186.
8 Rimvydas Petrauskas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, p. 238–241.
9 Vytautas Ališauskas. Sakymas ir rašymas. Vilnius: Aidai. 2009, p. 73.
10 Vytautas Ališauskas. Mitologija ir politika: Vilniaus įkūrimo mitas kaip politinis pasakojimas. Senoji Lietuvos literatūra. 37 knyga. Vilnius. 2014, p. 37.
11 Plačiau apie tai: Gediminas Vaitkevičius. Vilniaus įkūrimas. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus. 2010.
12 Bychovco kronika, p. 66.
13 Algirdas Julius Greimas. Gedimino sapnas. Lietuvių mitas apie miesto įkūrimą: analizės bandymas. Kultūros barai. 1998, nr. 8–9, p. 68.
14 Albertas Vijūkas-Kojalavičius. Lietuvos istorijos įvairenybės. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 2003, p. 227–232.
15 Alvydas Nikžentaitis Gediminas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. 1989, p. 12.
16 Rimvydas Petrauskas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, p. 59.
17 Kęstutis Gudmantas. Valdovo ir dinastijos įvaizdžiai vėlyvuosiuose Lietuvos metraščiuose, p. 56.
18 Polnoje sobranije russkich letopisej‘, t. 17, s. 254.
19 Ten pat, p. 602–603.
20 Daiva Vaitkevičienė, Vykintas Vaitkevičius. XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai. Lietuvos archeologija. 2001, t. 21, p. 311–334.
21 Nauja Žvėrūnos-Medeinos perspektyva. Lietuvos archeologija. 2003, t. 24, p. 17–32.
22 Vytautas Ališauskas. Jono Lasickio pasakojimas apie žemaičių dievus. Vilnius. Aidai. 2012, p. 111.
23 Ten pat, p. 113.
24 Ten pat, p. 62.
25 Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. Vilnius: Vaga. 1985, p. 89.
26 Nuoširdžiai dėkoju Jūratei Šlekonytei, kuri maloniai pasidalijo elektroninėmis pasakos versijų kopijomis.
27 Algirdas Julius Greimas. Apie dievus ir žmones. Vilnius: Mokslas. 1990, p. 113–184.
28 Norbertas Vėlius. Velnias ir Aušrinė. Lietuvos mokslas, kn. 1(2). 1994, p. 128.
29 Sigitas Narbutas. Lietuvių kilmės iš romėnų legenda kultūrinės integracijos šviesoje. Senoji Lietuvos literatūra. 17 knyga. 2004, p. 291.
30 Kęstutis Gudmantas. Lietuvių kilmės iš romėnų teorijos genezė ir ankstyvosios Lietuvos vardo etimologijos. Senoji Lietuvos literatūra. 17 knyga. 2004, p. 247–248.
31 Sigitas Narbutas. Lietuvių kilmės iš romėnų legenda kultūrinės integracijos šviesoje, p. 291.
32 Giedrė Mickūnaitė. Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2008, p. 200.
33 Kraštas ir žmonės. Vilnius: Mokslas. 1983, p. 59.
