Priminiau draugei, kad Astrida – jau ne kitame jūros krante, o kur kas toliau – danguje, galbūt – net tarpdimensiniame torpale. Kad ir kaip ten bebūtų, sakau, didelis atstumas netrukdo jos pašaukti, gal atsilieps arba atsiųs mums ženklą?
Augustei mintis patiko ir ji iš visų plaučių užriaumojo taip stipriai, kad net ant kranto nutrenkta žvejų valtis, mūsų jaukioji buveinė, išgąstingai susiūbavo:
– ASTRIDA!
– LINDGREN! – pritariamai užbaubė ir Goda, o po to įsijungė visų choras. – ASTRIDA!
Taip šūkaliojome kelias minutes, kol balsai prikimo, Astridos neprisišaukėme, tik jos atsiųstas ženklas išniro iš prieblandos – atskuodė keturratį pažabojęs pliažo gelbėtojas, prisistatęs taip netikėtai, kad net krūptelėjome. Gintė buvo ką tik prisidegusi cigaretę ir gelbėtojui tai ryškiai nepatiko:
– Panele, rūkyti paplūdimyje draudžiama – tam skirtos specialios vietos.
Situacija įkyriai priminė tą nelaimingą nutikimą prie Neries, netgi, sakytum, dežavu, tik gelbėtojo veido bruožus, priešingai nei anąsyk pasirodžiusių policininkų, galėjome kuo puikiausiai įžiūrėti: juoda, vientisa antakių linija, kaip šliužas prilipusi virš siaurų, tamsių, griežtai primerktų akių, valdingai sukryžiuotos rankos, tvirta, pasitikėjimu spinduliuojanti stovėsena – piktas vyriškis, pamanytum, bet geriau įsižiūrėjęs, jo veide aptiktum kažką komiško. Priminė ne griežtą baudėją, kurio rūstybės nesinori užsitraukti, bet animacinių filmų personažą.
– Anksčiau rūkydavom ir nieko, – suglumino, sakyčiau, net nupurtė drąsus, greičiausiai iš pusbrolio išmoktas Gintarės pareiškimas, dar vienas dežavu. Gelbėtojas neatlyžo – paaiškino, kad rūkyti paplūdimiuose nebegalima nuo gegužės pirmosios, gresia bauda. Mūsų nuostabai, drovioji Gintė, kadaise kalbėjusi su dievuliais ir maldavusi policininko malonės, iš burnos tingiai į laisvę paleido tirštą dūmų debesį, nekaltai sumirksėjo savo didelėmis akimis, atsigręžė į gelbėtoją ir leptelėjo:
– Tai nubausk mane.
Goda prunkštelėjusi delnais užsidengė burną, kad nepratrūktų kvatoti, nes garsiai juoktis šioje situacijoje būtų negražu, mes sėdėjome be žado, gelbėtojas liko apmiręs, jo pasimetimas truko kelių sekundžių amžinybę, po kurios susiprato, kad stovi įbestas lyg idiotas keturių įžūlių nepilnamečių akivaizdoje ir reikia tučtuojau kažką daryti. Pasielgė visai ne kaip ryžtingas ir savimi pasitikintis Mičas Bakenonas – nutarė kuo greičiau nešti muilą ir, tyliai sumurmėjęs kažką, iš serijos, būkit drausmingesnės, sėdo ant keturračio ir nurūko Kaliningrado kryptimi. Toks poelgis nenustebino, mat apie vietinius gelbėtojus esame prisiklausiusios įvairiausių šnekų. Preilos gelbėtojų bokštelyje aną vasarą plušėjo trys vyrai: vienas į darbą ateidavo išsipagirioti ir nusnūsti po nakties linksmybių, antrasis plaukdavo tol, kol siekdavo dugną, o trečiasis išvis nemokėjo plaukti, tad bala žino, ką tame bokštelyje kiauras dienas veikdavo, gal knygas skaitydavo, gal tvarką palaikydavo, bet labiau tikėtina, jog su žiūronais ilgesingai tyrinėdavo bobpliažio panoramas.
Jau temo, tad susikibusios už rankų ir skirtingomis intonacijomis vis atkartodamos vakaro perliuku virtusį Gintės „Nubausk mane“, pajudėjome namų link. Reikėjo nupėdinti maždaug tris kilometrus, o trečdalis kelio – į kalną. Nors visada eidavome pėstiesiems skirtu miško keliuku, šįsyk pasirinkome žygiuoti važiuojamąja dalimi, mat baisiai bijojome šernų, šiose apylinkėse dažnai šmirinėjančių, o naktį, nugirdome žmones kalbantis parduotuvėje, jie išvarto konteinerius šniukštinėdami maisto likučių. Šerniukų turinčios patelės būna itin aršios, gali net užpulti, tad geriau jų vengti.
Jei jau atvirai, nuo šernų atokiau laikytis stengiuosi po „Hanibalo“, nes Masonas Vergeris, tikėjęsis atkeršyti Lekteriui ir sušerti jį šernams-žudikams, galiausiai pats virto jų maistu. Žūties scena filme, kai jį negailestingai sutaršo šernai, išties sukrečia. Suprantu, kad Vergeris buvo blogas žmogus ir tokios baigties greičiausiai nusipelnė, bet, jei pati kurčiau siaubiaką ir bandyčiau paversti jį dar labiau siaubą varančiu, mesčiau lauk blogus ir gerus personažus – visi juk turi ir tokių, ir anokių savybių, o kur kas skaudžiau stebėti, kaip miršta ne visų nekenčiamas šunsnukis, bet paprastas žmogelis, lygiai toks pats kaip visi – prisidirbantis nesąmonių, geriantis prie italų ambasados, bijantis nuovados, užsiraunantis ant maumedžių. Geriau jau su Bernaičiu būtume žiūrėję „Hanibalą“ nei tą nesąmonę apie moterį, kuri nusipjovė sau ranką, pagalvojau. Gal šiandien viskas būtų kitaip.
Kol lipome į kalną nešinos pledais ir kuprinėmis, Goda sugalvojo trumpą skanduotę ir liepė kartu garsiai traukti:
Mes – kareivėliai keturi!
Meees – kareivėliai keturi!
Einam kojas aukštai žergdami!
Einam kojas aukštai žergdami!
Neilgai trukus gimė ir tęsinys, kurį, aukštai ir vieningai keldamos kojas, iš visų plaučių baubėme:
O Mėnulis – mūs tėvelis!
Ooo Mėnulis – mūs tėvelis!
Ir žvaigždutės – jo dukrelės,
Ir žvaigždutės – jo dukrelės!
Skanduotę vienbalsiai išriaumojome gal penkiasdešimt kartų, kol priėjome namus ir pratęsėme vakaro koncertinę programą taip, kad net „Krušmarių vilos“ Austėja nuoširdžiai užpavydėtų, jei tą vakarą būtų leidusi mūsų kompanijoje. Patikėkit, tik Brazausko ir Sabonio tetrūko.
Iš pradžių atrodė, kad vakaras bus ramus kaip visi – vėl įsijungėme vienintelį turimą „Mulen Ružo“ DVD, užsiplikėme bomžpakių, ištiesusios kojas ant kilimo, įnikome į filmą. Graudulingoje pabaigoje Gintė apsiverkė, nors jau nuo pirmos minutės buvo aišku, kad Kidman mirs, mat ji visąlaik kosėjo krauju ir būtų buvę keista, jeigu nemirtų. Po filmo Goda, įgudusi šokėja ir modernaus judesio virtuozė, pasiūlė sušokti aistringąjį Roksanos tango. Man tai – gražiausia filmo scena, rimtu balsu pareiškė ant šlaunies tempdamasi medvilnines juodas pėdkelnes. Panašias turi ir apdainuotoji Roksana – raudonlūpė „Mulen Ružo“ prostitutė, vilkinti suknelę, kurios geriau jau tą vakarą, kaip tvirtina dainoje ilgesingai plyšaujantis vyras, būtų nevilkėjusi.
Neliko nieko kito, tik šokti, bet vyrų aplink nesimatė, nei Brazausko, nei Sabonio, nei kito garbaus svečio, kurį, pasitelkusios Krušmarių Austėjos taktiką, būtume galėjusios už pakarpos ištempti į šokių aikštelę – ant šildomų virtuvės plytelių. Poromis susiskirstėme paprastuoju principu – aš šokau su Auguste, o Goda – su Ginte, kas iš šono dėl drastiško jų ūgių skirtumo atrodė kiek komiškai.
Su Guste buvome panašaus ūgio. Nors nei viena šokti nemokėjo, trepsėjome juokingai, bet pakenčiamai, o Godos ir Gintės duetas buvo nokautuojantis – toje dainos vietoje, kai muzika trumpam nutyla, nes tuoj įvyks kulminacija ir ji suskambės visu trenksmu, jos nusliuogė į skirtingus virtuvės kampus ir ėmė keistai vartytis bei mosuoti rankomis. Kai Goda bandė išlikti plastiška ir stengėsi atkartoti įmantriausias modernaus šokio kombinacijas, Gintarė keistai pasilenkė lyg rištųsi batus, o jos ilgos, atpalaiduotos rankos pleveno tarsi vėliavos. Viską nufilmavome, nes Augustė ant spintelės įtaisė kompą. Judesys vyko virtuvėje, basomis ant baltų, įkaitusių, stipriai šildomų grindų, kurios po intensyvaus šokio, kai sukomės poromis kaip tikros roksanos nesaugodamos jautrių padukų, vietomis liko kruvinos. Aksominio kraujo dėmės ant plytelių buvo gryniausias įrodymas, kaip stipriai stengėmės.
Pašokusios nusprendėme pagroti, o šiame reikale specės buvome mes su Auguste – išsitraukėme elektrinę gitarą, nušluostėme dulkes, pajungėme prie kubo ir pakaitomis vis iš naujo ir iš naujo grojome tas dvi dainas, kurias puikiai mokėjome – „Californication“ ir „Nothing Else Matters“. Bandžiau prisiminti ir Mansono „Coma White“, bet sekėsi sunkiai.
Su Auguste jau seniai nutarėme, kad Mansonas yra mano vyras, o Trentas Reznoras – jos. Reznoras su Mansonu kadaise buvo puikūs bičiuliai, padėję vienas kitam kurti, bet vėliau jų keliai išsiskyrė, panaši liko tik muzika. Nors daug ir ryškiai dažosi, o per koncertus šnioja koksą nuo Biblijos ir mėsmalėje mala žiurkėnus, Brianas Warneris, arba Marilynas Mansonas, vis tiek yra gražiausias ir protingiausias vyras visame pasaulyje, savo sceniniame slapyvardyje sujungęs Gėrį ir Blogį, Grožį ir Bjaurastį, nes Marilyn, aišku, pasiskolino iš Marilyn Monroe, o Mansono pavardę pasirinko susižavėjęs garsiausiu Amerikos serijiniu žudiku – Charlesu Mansonu.
Visai kaip ir aš, Brianas yra ryžas ir mokėsi katalikiškoje mokykloje, jis dar ir piešia, o aš taip pat tris mėnesius lankiau dailioškę, Mansonas studijavo žurnalistiką, greičiausiai teks ir man ten stoti – apie tai svajoja lietuvių mokytoja, nuolat raginanti dalyvauti rašinių konkursuose, paliekanti po pamokų prie arbatėlės šnektelėti apie ateities perspektyvas ir lyg tarp kitko vis užsimenanti, kaip tikčiau žurnalistikoje, nes ten reikia daug rašyti. Ji nė velnio nesupranta, kad didžiausia mano svajonė visąlaik buvo ne rašinėlius skrebenti, bet dirbti FTB agente ir stoti asmeninėn akistaton su Blogiu, taip žavinčiu siaubo filmuose.
Mansonas, beje, yra Ožiaragis, o jie – patys šauniausi Zodiako ženklai – žiauriai užsispyrę, žinantys, ko nori, nelinkę glėbesčiuotis ir bičiuliautis su kuo papuola, turintys tik kelis tikrus draugus, be to, originalūs ir išmintingi, bet kokia kaina pasiekiantys savo tikslą, galintys tapti bet kurios nišos lyderiais – pradedant menu, baigiant NASA erdvėlaivių inžinerija. Aš, aišku, taip pat esu Ožiaragis. Kartais pasiskaitau, kaip tarpusavyje dera skirtingų Zodiako ženklų partneriai – su Auguste, pavyzdžiui, puikiai tinkame kaip draugės, mat ji – Jautis, Žemės ženklas, kaip, beje, ir Reznoras! Kai aplink – šitiek sutapimų, visai nekeista, kad Augustė jį pasirinko. Šie du atlikėjai buvo slapti, mūsų vyriškosios giminės dubleriai alternatyvioje, tarpdimensinio torpalo realybėje.
Trento muzika ir man patinka – prieš porą savaičių myniau dviračiu ausinuke plėšiant jo dainai „Deep“, kuri tąkart taip įtraukė, kad iš galvos išsitrynė viskas aplink. Užsidypinau ir užmiršau apie posūkį į kairę, kai su vėjeliu nusileidi nuo kalno. Mergos, mačiau, į kairę, namų link, jau buvo pasukusios, o aš pamiršau stabdyti ir pasiutusiu greičiu skriejau nuo kalno žemyn. Kai jau reikėjo sukti, suvokiau, jog tokiu greičiu lėkdama posūkio išlaužti neįstengsiu, nes plosiuos ant asfalto taip, kad maža nepasirodys, tad pasirinkau važiuoti tiesiai ir, Trentui murkiant į ausį, su dviračiu vis giliau ir giliau smigau į tankias dilgėles.
Deep, deep, deep.
*
Gitaros griausmas tą naktį užgožė net nuo supkių ataidinčius pašnekesius ir juoką – vietiniai maroziukai šį vakarą nenuobodžiavo ir tamsoje buvo matyti, kaip melsvai švyti jų telefonai, iš mūsų terasos atrodę lyg maži jonvabaliai, ropinėjantys po naktinę žolę. Keli jonvabaliai buvo ryškesni už kitus, o kiekvieną akimirką jie vis ryškėjo, didėjo ir artėjo – išvydome, kad kelią telefonais sau apšviečia trys vyriškos figūros, įsėlinusios į mūsų kiemą ir po akimirkos jau stovėjusios po balkonu.
– Sveikos, merginos, – pasisveikino kažkuris jų. Veido nesimatė, kūno – taip pat, tačiau net tokioje aklinoje naktyje galėjai pastebėti, kad jis vilki toksiškai geltoną maikę, švietusią lyg mėnesiena nakties kambarėlyje, lyg klubiniai, fosforiniu laku nuspalvinti nagai.
– Gražiai grojat, – pagyrė.
– Dinkit iš mūsų teritorijos! – be jokių užuolankų, karingai it Ksena suriko Goda, bet manyje kažkas sukirbo, tarsi iš miego būtų prabudęs šimtmečius giliausioje kertelėje tūnojęs smalsumas. Pirštu parodžiau jai, kad užsičiauptų, priėjau prie balkono krašto, pasilenkiau žemyn ir įsakmiai riktelėjau:
– Pirmiausia pasirodyk šviesoje!
Ir jis žengė drąsų žingsnį į priekį – Fosforas buvo nedidelio ūgio, ne visiškas kelmas, kurį eidama galėčiau nuspirti, bet ir ne krepšininkas. Atrodė neblogai sudėtas, net šiek tiek pasportavęs, tamsiais, poilgiais plaukais, nutrintais, plėšytais džinsais ir, aišku, vilkėjo tą toksišką maikę, į kurią ilgiau įsispoksojusi turbūt apakčiau. Iškart apėmė keistas jausmas – nebegalėjau atplėšti akių nuo tos ryškiai geltonos spalvos, rodos, net švytėjusios, užgožusios visas žvaigždes ir paukščių takus mūsų nakties kieme. Spoksojau į Fosforą kaip pakerėta, net pamiršau įsakyti šviesoje pasirodyti jo draugams. Tą naktį aš apakau.
Romano rašymą remia Lietuvos kultūros taryba.
