Viridiana nuolat apsupta aplinkinių melagysčių, nuodėmių ir savanaudiškumo, o režisierius tarsi niekina žmogaus dorą, mat ji sulaukia neigiamo atpildo. Tuo pat metu religiniai simboliai rodomi pajuokos forma – kryžius virsta kišeniniu peiliuku, o erškėčių vainikas liepsnoja lauže. Bene skandalingiausia filmo scena – kuomet už didelio stalo susėdę vargšai „atkuria“ garsųjį paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Visą šį pasipriešinimą būtų galima paaiškinti Buñuelio asmeninėmis pažiūromis (visą laiką teigė esąs ateistas, nors gyvenimo pabaigoje nebuvo toks kategoriškas), tačiau jo filmuose daugiau matoma pačios Bažnyčios kaip institucijos ir jos vidaus nuodėmių kritika.