Bulvė – pagrindinė maitintoja: ir košę su mirkalu ant stalo padėsi, ir riebių šutintų kopūstų prikirsi, bulve, virta su lupenomis užsikandant. Vaikams blynų prikepsi, svečiams iš miesto – didelių sočių kleckų patieksi, na o apkruštas bulves su užtrinu tikrai mėgsta visi.
Bulviakasis – proga kaimynams susieiti, šeimininkėms – pasirodyti, ką virtuvėje sugeba. Tą dieną senelis rūkė prie pravirų durų. Jo marškinių sagos, ant išsipūtusio pilvo buvo prasisegusios. Arbatinuke virė vanduo. Moterys nervingai ieškojo druskos, nors puikiai žinojo, kad ji kenkia širdžiai ir kepenims. Druska svarbi, o ypač bulviniams patiekalams. Juk nedėsi į stalą prėskų valgių.
Į talką bulvių kasti buvo atėję iš kariuomenės grįžęs kaimynų Edvardas ir mieste besimokantis sportininkas jo brolis Robertas. Jie gyveno visai netoli senelės namų. Tą rudenį buvau jau vienuoliktokė, su tėvais gyvenome mieste, bet per šienapjūtę, bulviakasį būtinai važiuodavome į tėviškę. Mano draugės išmanė miesto madą: nešiojo liemenėles, nailonines kojines. Kai kurios pudravosi žandus, dažėsi lūpas. Aš netgi antakių pešioti nebuvau bandžiusi. Senelė manęs į laukus neišleido, kartu triūsėme virtuvėje. Mat talkose, kaip žinia, jaunos akys imdavo ir susitikdavo, o paskui nesiliaudavo vienos kitų ieškojusios. Ruošėme didžiulį puodą cepelinų.
Šeima buvo didelė, aplink sukinėjosi būrys baugščių, murzinų vaikų. Kieme girgždėjo tarp dviejų uosių pakabintos supynės. Tėvas jas buvo sumeistravęs. O kriaušės čia sunokdavo skaniausios visame kaime. Per tą bulviakasį į talką buvo atvykęs ir Edvardas. Tokiems talkininkams reikėjo ir lėkštes iki blizgesio ištrinti, ir druskos tiek, kiek reikia nutaikyti ir šakutes apžiūrėti, kad tarpeliuose, ko nors nebūtų likę pridžiūvusio. Pripyliau cukraus į solidžią, svečiams skirtą cukrinę iš pagrindinės svečių kambario indaujos. Ilgai ji buvo pastatyta už stiklo. Cukrinę senelei tuoj po karo pardavė kažkoks užklydėlis, prisirankiojęs gražių daiktų tuščiuose Klaipėdos krašto namuose. Viskas virė, kunkuliavo. Pro langą matėsi į maišus sukrautos bulvės, pavargę talkininkai.
Pastebėjau, kad žmonės jau grįžta iš laukų. Žvilgterėjau į puodus ant krosnies: cepelinai kilo aukštyn, gražūs, dideli, neprasprogę. Mirkalas stovėjo ant viryklės pakraštuko, puodynė rūgpienio – ant palangės. Tuoj viską galės nešti į didįjį kambarį ant stalo. Pirmas grįžo Edvardas. Jis, pamatęs tuščius kibirus, suprato, kad reikia parnešti vandens. Šulinys buvo netoli namo. O vanduo jame – nepaprastai skanus.
Pagalvojau, kad žmonės norės rankas nusiplauti. Nuo pečiaus paėmiau arbatinuką ir pašildytą vandenį, pyliau į gelsvą vonelę. Jis buvo nepaprastai karštas. Ruošiausi ant viršaus užpilti puskibirį Edvardo parnešto vandens, kad šeima nenusidegintų plaunamų žemėmis aplipusių pirštų. Jaunuolis neskubėjo išeiti iš virtuvės. Paduodama jam rankšluostį, pastebėjau, jog jo akys ryškai mėlynos. Tiek lakstyta, kartu skintos kriaušės, žaista slėpynių, o kad jo akys mėlynos pastebėjau tik per tą bulviakasį. Jis žiūrėjo į mane, tokiu žvilgsniu, kuris, rodės skleidė kažką, kas slinko oru artyn. Rodės visai tai būtų įmanoma pjaustyti peiliu. Abu tylėjome. Ta tyla kėlė įtampą. Laukiau, kad tuoj kažką pasakys ir nustebins. Mačiau, kad jis kaupia drąsą, žiūrėjau į lėtai judančias lūpas. Negalėjau jam padėti, nes man pačiai prapuolė žodžiai. Pagaliau kariškai išsitempęs, greitakalbe išpylė: Ar skaitei „Delfi Plius“?
Prie stalo sėdo talkininkai, tėtis šakute gnaibė didžiulį, iš garuojančio puodo ištrauktą cepeliną, gausiai apipiltą spirgučių ir grietinės mirkalu, pro langą matėsi laukuose boluojantys bulvių maišai. Žvangėjo į lėkštę paskubomis panardinami stalo indai: šakutės, šaukštai, peiliai. Aš stovėjau praradusi žadą, o mama, pagalvojusi apie bulviakasį, pakėlė akis, nužvelgė kambarį ir demonstratyviai atsiduso.
