Į sąrašą surinkau ne tuos rašytojus, kurie nuostabiausi, o tuos, kurie nusikalto skaitytojams būtent tuo, kad parašė ne daugiau kaip vieną romaną. Beje, praėję kalendoriniai metai čia niekuo dėti. Daugiausiai kalbėsime apie klasikus.
Tenka prisipažinti, tokio sąrašo idėja ne mano. Jų apstu anglakalbiame internete. Vos tik pamačiau, kad kažkam šovė į galvą sudaryti sąrašą rašytojų, per savo karjerą parašiusių tik vieną romaną, iš karto supratau, koks jis nekorektiškai tendencingas. Juk jau pačioje formuluotėje slypi mintis, kad romanas yra vertesnis už eilėraščių rinkinį ar pjesę. Gaila, bet toks požiūris iš tikrųjų vienokiu ar kitokiu pavidalu egzistuoja. Ar galima vertinti rašytojo indėlį į literatūrą pagal tai, kuriame žanre jis demonstravo savo meistriškumą? Tikrai ne. O vis dėlto romanas neretai tiek skaitytojų, tiek pačių rašytojų akimis literatūros girioje stovi lyg koks ąžuolas tarp berželių. Ir nors tu papūsk jam į uodegą.
Antra klaida, kurią mes darome sudarydami tokį sąrašą, yra vertės ir kiekybės sugretinimas. Ar būtinai turi parašyti visą „Forsaitų sagą“, kad įsirėžtum į literatūros istoriją ar paliestum skaitytojo sielos gelmes? Turbūt ne, bet čia ir vėl intuityviai labiau mėgstame tuos rašytojus, kurie mus džiugina savo kūryba kuo dažniau. Žinoma, sveikas protas sako, kad vertingos literatūros gali būti visai nedaug, svarbu, kad ji būtų tikrai gera. Pavyzdžiui, jei tikėsime legendomis, senovės Kinijos filosofas Laodzi per savo gyvenimą parašė tik vieną knygą, tačiau tai nekliudė jai (veikalui „Daodedzingas“) tapti kertiniu daoizmo akmeniu. Ir tokių pavyzdžių, be abejo, yra daugiau. Vis dėlto net Laodzi knygynų lentynas užleidžia rašytojams darboholikams.
Bet nebesikabinėkime prie sąrašo pavadinimo formuluotės. Jis jau sudarytas ir šaukštai po pietų. Tiesa, kol dar turiu žodžių kišenėje, norisi leisti sau šioki tokį lyrinį nukrypimą. Prancūzų rašytojas Andre Morua parašė genialią ironišką novelę pavadinimu „Karjera“. Novelės personažas Šalonas – šaunus intelektualas, kuris išmano apie visus menus, yra visų mėgstamas, tačiau jo paties didžiausias indėlis į meną – laike išsitęsęs vangus darbas prie kažkokių raštų. Vėliau savo gerų draugų spaudžiamas Šalonas vis dėlto parašo romaną. Ir kas nutinka? Kūrinys visiškai nenusisekęs, Šalonas įsižeidęs, nes bičiuliai sugadino jo karjerą. Kuo čia dėta Morua istorija? Norisi akcentuoti, kad kalbos apie niekaip neparašomą knygą gali apkartinti rašytojui gyvenimą, tad apie vienintelius romanus leiskime sau kalbėti bent tuomet, kai rašytojai nebegirdi. Būtent todėl šiame sąraše nėra rašytojų, kurie savo antrąjį romaną parašyti dar suspės.
Dar vienas labai svarbus pastebėjimas. Juk yra tokių begėdžių rašytojų, kurie neparašė nė to vieno romano. Romanų niekada nerašė Šekspyras, nerašė Biliūnas ir Antanas Jonynas. Nerašė ir nereikia. Jiems šiame sąraše ne vieta. O dabar prašome išsirikiuoti literatūrinius nusikaltėlius, parašiusius vieną (bet ne daugiau!) romaną.
Edgaras Alanas Po
1838 metais prozininko E. A. Po parašytas romanas „The Narrative of Arthur Gordon Pym of Nantucket“ nėra toks žymus kaip įtaigiosios ir mistiškosios jo novelės. Vis dėlto romano kokybe abejoti neverta. Pavyzdžiui, Žiuliui Vernui romanas paliko tokį gilų įspūdį, kad šis net ėmėsi rašyti istorijos tęsinį.
Emily Bronte
Spėjama, kad britų rašytoja tikrai būtų parašiusi ir antrą, o gal net ir trečią romaną, jei ne negailestingoji tuberkuliozė. Likimo keliai nežinomi! Galime pasidžiaugti vieninteliu, bet unikaliu Bronte romanu „Vėtrų kalnas“.
Anna Sewell
Anna Sewell knyga vaikams „Juodasis gražuolis“ laikoma vienu geriausių romanų mažiesiems. Liūdna tai, jog netrukus po knygos pasirodymo autorė paliko pasaulį visiems laikams.
Bronius Radzevičius
Ar teko skaityti šio su modernumu ir sąmonės srautu į literatūrą atūžusio lietuvių rašytojo kūrybą? O ar žinojote, kad jo „Priešaušrio vieškeliai“ yra vienintelis romanas? Tai va.
Margaret Mitčel
Be romano „Vėjo nublokšti“ amerikiečių rašytoja Margaret Mitčel neparašė daugiau jokių stambiosios prozos kūrinių. Bet aš jai pilnai atleidžiu – romanas toks nuostabus, kad jo man sočiai pakanka. Manau, kad ne man vienai.
Oskaras Vaildas
Kada jau jis rašys tuos romanus, jei reikėjo rašyti poeziją ir tobulėti dramos žanre? Oskaras Vaildas žinojo geriau. O mes žinome tik tiek, kad romanas „Dorijano Grėjaus portretas“ jam vis dėlto pelnė šlovę šiek tiek užgoždamas net kitus autoriaus kūrinius.
Džeromas D. Selindžeris
Patinka ar nepatinka jūsų literatūriniam liežuviui „Rugiuose prie bedugnės“, bet tai romanas, kuris dažnai patenka į geriausių XX amžiaus romanų sąrašus. O dabar dar kartu su Selindžeriu pateko ir į šį sąrašą.
Sigitas Geda
Yra labai taikli A. Šliogerio mintis apie mūsų žymųjį poetą: „Sigitas buvo kalbos vergas: ne jis valdė kalbą, o kalba – jį.“ Akivaizdu, kad kalba šiuo atveju savo valdymo įrankiu pasirinko poeziją. Galima būtų pasakyti, kad Geda parašė du romanus, bet tai būtų ne visai tiesa. Pirmasis („Žalio gintaro vėriniai“) yra eilių romanas, todėl ne visai romanas, o antrasis („Siužetą siūlau nušauti“) yra kelių autorių kūrinys. Pasitelkus tokią gal ne visai nuoseklią logiką, Geda patenka į mūsų sąrašą.
Borisas L. Pasternakas
Pasternakas yra poetas ir baigta. Bet kas neleidžia geram poetui parašyti gero romano? Nors rašytojo kūrinys „Daktaras Živago“ nuėjo sunkų kelią iki leidybos, 1957 metais jis veikiausiai nemenkai prisidėjo prie rašytojui suteiktos Nobelio premijos už pasiekimus literatūroje.
Mina Loy
Rašytojos ir tapytojos Mina Loy žinomumą pasaulyje labiausiai užtvirtino jos veikalas „Feminist Manifesto“, tačiau ši žinoma modernistė parašė ir romaną. Romanas „Insel“ buvo išleistas 1991 metais, taigi, praėjus 25 metams po rašytojos mirties.
