Jaunuolis atsisėdo ir užsidėjo ausines. Staiga jis visas nusipurtė. Pašoko ir atsisuko į kapitoną. Jo akys iš siaubo buvo išsiplėtusios. Vaikinukas prispaudė delnais ausines ir pradėjo rėkti, trypti. Tai krito į kėdę, tai vėl pašoko ir rėkdamas spaudė ausines prie ausų. Kapitonas puolė prie jo, bet jis, su nežinia iš kur atsiradusia jėga, atstūmė jį ir, spausdamas ausines prie ausų, klykdamas puolė lauk. Laidas ištrūko iš lizdo, bet bėgantį lauk Steponą į glėbį pačiupo ir stipriai suspaudė Alioša. Akustikas blaškėsi, spardėsi, rėkė, kando į ranką vis bandydamas ištrūkti iš stiprių jūreivio rankų.
– Kas, kas, Steponai? – suriko kapitonas ir, pripuolęs prie jo, pamatė iš ausies besisunkiantį kraują. Jis nuplėšė nuo besiblaškančio vaikino ausines. – Gydytoją! – suriko, bet staiga pasigirdo kažkoks traškėjimas, girgždėjimas, laivas stipriai pakrypo ir netrukus jį sudrebino stiprus smūgis. Alioša neišsilaikęs ant kojų nukrito ir stipriai apglėbė vis dar besiblaškantį ir bandantį ištrūkti Steponą. Netrukus vienas paskui kitą pasikartojo dar keli smūgiai, užgeso šviesos, pradėjo kaukti avarinė signalizacija. Kapitonas pabandė atsistoti, bet laivas, vėl sudrebintas kiek silpnesnio smūgio, smarkiai pasviro į vieną šoną, po to į kitą. Atrodė, lyg jis būtų jūros paviršiuje siaučiant stipriam štormui. Smūgiai ir aiškiai girdimas girgždėjimas po truputį silpo. Laivas vis dar sudrebėdavo, pasvirdavo tai į vieną, tai į kitą šoną, kol galiausiai viskas nurimo. Tik retsykiais pasijusdavo nestiprūs daužymai į kairį bortą ir girgždėjimas, lyg kažkas trintų laivo šoną. Nusiraminęs Steponas gulėjo Aliošos glėbyje ir kažką murmėjo po nosimi. Kapitonas greitai pašoko ant kojų ir įsiklausė. Avarinė signalizacija nutilo ir girdėjosi tik tas neaiškus girgždesys ir vis dar pasikartojantys tai stipresni, tai silpnesni smūgiai.
– Patikrinti visas sistemas... – bet jo žodžius vėl nutraukė laivo siūbavimas, lingavimas, girgždesys ir keli stipresni smūgiai į kairį bortą. Kapitonas pasilenkė prie Stepono. – Kas čia buvo? – paklausė tyliai.
Steponas truputį pasimuistė ir Alioša atleido rankas. Jis žiūrėjo į avarinio apšvietimo nušviestą kapitono veidą ir sušnibždėjo:
– Prie kairio borto prisiglaudė mažylis. Nežinau, kodėl, bet jis negali nei pakilti, nei panirti. Banginiai negali ilgai būti po vandeniu. Jiems reikia oro.
– Akustiką į kajutę, pasiruošti avariniam išnirimui, – įsakė kapitonas.
Steponas gulėdamas savo kajutėje girdėjo girgždesius, bildesius, net girdėjo, kaip kažkas iš komandos bėgdamas pro jo kajutę riktelėjo:
– Periskopas neišlenda, užsikirto, kylame aklai, tiesiai vaiduokliui į nasrus.
Laivas vis dar sudrebėdamas, palinguodamas lėtai kilo į paviršių. Periskopui iškilti kažkas trukdė. „Negi jūrų velnias ant jo atsisėdo“, murmėjo kapitonas, klausydamasis keistus garsus ir krūptelėdamas kartu su laivu nuo šoninių smūgių. Už karininkų nugarų jis pastebėjo Aliošą. Prie jo, lyg prasikaltęs vaikas, prisiglaudęs stovėjo Steponas. Iš vienos ausies kyšojo vatos kuokštelis.
– Skauda? – paklausė rūpestingu balsu.
Akustikas papurtė galvą.
– Kas tai buvo, ką girdėjai?
Steponas priėjo prie kapitono ir žiūrėdamas jam į akis tyliai prabilo.
– Kai aš buvau mažas, prisiliečiau prie kažkokių laidų ir pamenu, kaip mane stipriai krėtė ir labai skaudėjo. Dabar man pasirodė, kad tuos laidus kažkas įkišo į ausis ir ėmė krėsti ir cypti lyg, lyg... – jis apsidarė, – lyg motoriniame skyriuje sukama vieno liuko rankena. Baisiai ta rankena cypė, kol Alioša nesutepė.
Kapitonas žvilgtelėjo į Aliošą. Tas truktelėjo pečiais.
– Vaiduokliai iš medžiotojų laivo tuos laidus tikriausiai įsmeigė į Mažylio nugarą, – Steponas šniurkštelėjo nosimi, – ir jis plaukė pas mane pagalbos. Nežinau, man taip atrodo, – vaikinas, pamatęs rimtą, kiek piktoką kapitono veidą, atsitraukė prie Aliošos.
– Visiems būti pasiruošus, mes išnyrame, – tarė kapitonas ir pasisuko į nežinia iš kur atsiradusį pirmąjį pavaduotoją.
– Draugas Vareikinas perspėjo, kad tas siauraakis įvilios į pasalą. Įviliojo! – šūktelėjo ir piktai įsispirtino į Steponą. – Dabar kaip akli kačiukai kylame priešui tiesiai į nagus.
– Kur draugas Vareikinas? – paklausė griežtai kapitonas.
– Mano kajutėje.
– Draugas pirmasis pavaduotojau, įsakau jums tuoj pat eiti į kajutę ir saugoti majorą, kad jam kas nors neatsitiktų, o atsitikus nenumatytai situacijai, pasirūpinti jo saugumu. Jis ne jūrininkas ir nežinos, ką daryti. Vykdykite, – griežtai įsakė kapitonas ir nusisuko.
Jaunesnysis karininkas niekaip negalėjo atkelti liuko.
– Kas per velnias ant jo tupi, – murmėjo bandydamas jį kilstelėti. Stiprus, kresnas karininkas, įrėmęs pečius, iš visų jėgų bandė jį pakelti. Galiausiai liukas truputį prasivėrė ir per ploną plyšelį jis pamatė storą virvę. – Apraizgė lynu, tuoj kels į doką, – šūktelėjo pilnu sarkazmo ir pykčio balsu ir iškišęs delną pro siaurą plyšelį jį palietė. – Atnešk peilį, – paprašė apačioje stovinčio jūreivio.
Tas strimgalviais nulėkė. Atsargiai nupjovus lyną liukas truputį pasikėlė. Karininkas žvilgtelėjo per plyšelį.
– Ką matai? – paklausė kapitonas.
– Švarų horizontą ir dar vieną lyną. Tuoj nupjausiu, atidarysiu pilnai ir pamatysime, koks voras mus apraizgė, – atsakė ir vėl ėmėsi darbo.
Laivą stipriai krestelėjo. Karininkas vos išsilaikė nenukritęs ir neišleidęs iš rankų peilio. Pagaliau jam pasisekė nupjauti dar vieną lyną ir atkelti liuką. Jis atsargiai iškišo galvą ir sustingo.
– Kas ten? – paklausė kapitonas.
– To net pasakose nebūna, – sušnibždėjo ir atsargiai išlipo. Kapitonas išlipęs iš paskos tikrai pamatė „pasakišką“ vaizdą. Povandenis laivas buvo apgaubtas storo ir plonesnio lyno tinklu, prie kairio borto prisiglaudęs ir į tuos pačius tinklus įsipainiojęs bandantis panirti bei atsitraukti, tuo pastoviai drebindamas ir judindamas laivą, banginis. Gyvūnas sušniokštė ir išpurškė čiurkšlę vandens. Už kelių šimtų metrų, pasisukęs šonu dreifavo banginių medžioklės laivas, o jo denyje stovėjo nemažiau nustebę ir šokiruoti jūreiviai. Kapitonas išlipo ir atsargiai, kad įsipainiojus į tinklus nepakibtų šalia laivo kaip banginis, atsistojo šalia karininko ant viršutinio denio. Nuo medžiotojų laivo pasigirdo linksmi vokiški šūksniai ir net aplodismentai. Žvilgtelėjęs į Švedijos vėliavą tyliai sušnibždėjo:
– Laivas švedų, bet rėkauja vokiškai ir po tais apdangalais – ne harpūno patrankos.
– Kaip ten bebūtų, įkliuvome kaip akla menkė, – atsakė karininkas ir pažiūrėjo į banginį, kuris nusikamavęs plūduriavo prisispaudęs prie borto. – Manau, tinklas bus apsivijęs apie sraigtus, o irklų neturime, – pabandė pajuokauti ir paklausė. – Ką darysime?
– Nieko. Žiūrėsime, ką jie darys. Visiems išduoti ginklus ir būti pasiruošus, – įsakė tyliai Labaznikovas, stebėdamas banginių medžiotojų laivą, banginį ir nežymiai žvalgydamas horizontą.
– Aš apsižvalgiau, kol kas nieko daugiau nesimato, – tarstelėjo karininkas ir atsargiai kilnodamas kojas nuėjo prie liuko. Laivo viduje pasigirdo kažkoks triukšmas, balsai ir nerukus pro liuką kaip kamštis iš šampano butelio išlėkė Steponas.
– Mažyli, – suriko jis ir strimgalviais, šokinėdamas per tinklą, užkliūdamas, nukrisdamas, pasikeldamas puolė prie banginio. Karininkas norėjo jį sučiupti, bet tinkle susipynus kojoms, nukrito. Nuo banginių medžiotojų laivo atsklido linksmas juokas. Steponas vikriai pribėgo prie banginio, užšoko ant jo nugaros, atsigulė ir, kiek leido jo trumpos rankos, apkabino gyvūną. Tas sušniokštė, sujudėjo ir išpurškė fontaną vandens. Iš liuko į viršutinį denį išlipo dar keltas karininkų ir jūreivių. Vieni tuoj žiūronais ėmė stebėti horizontą, o kiti pasimetę, bet tuo pačiu ir sutrikę žiūrėjo į viename tinkle įsipainiojusi banginį, jų laivą, Steponą, gulintį ant banginio, ir visai šalia svetimą laivą. Banginių medžioklės laive nutilo juokas, kalbos. Du vyrai žiūronais įdėmiai stebėjo banginį ir ant jo gulintį jūreivį. Gyvūnas sukrutėjo, pabandė pajudinti uodegą ir išsilaisvinti iš tinklo, bet pastarasis apsukęs laivą ir jį tvirtai laikė abu savo gniaužtuose.
Karininkai atsargiai prisiartino prie laivo krašto ir pabandė pasiekti Steponą, bet Mažylis stipriai sujudėjo, sušniokštė, sušvilpė ir išpurškė didelę vandens čiurkšlę. Vyrai nedrįso lipti ant jo, o Steponas, pakėlęs galvą, plačiai šypsodamasis pilnomis akimis ašarų suriko.
– Čia mano Mažylis, mano, – ir paglostė švelniu pūkeliu padengtą nugarą, ant kurios matėsi keli ilgi, gilūs palikti tinklo įbrėžimai.
Iš švedų vėliavą iškėlusio laivo nusileido valtis bei dešimt jūrininkų ir ėmė sparčiai irtis prie povandeninio laivo.
– Jie be ginklų, – sušnibždėjo šalia kapitono stovintis karininkas ir pažiūrėjo į povandeninio laivo pabūklą, kuris taip pat buvo apsipainiojęs tinklu.
– Nesvarbu. Jei bandys patekti į vidų, priešinkitės iki paskutinio šovinio, paskutinio jūreivio, – atsakė tyliai kapitonas ir karininkas nuskubėjo į laivo vidų.
Valtis sustojo keliasdešimt metrų prieš povandeninį laivą. Adolfas žiūrėjo į banginį ir ant jo lyg negyvą gulintį nedidelį, šviesiaplaukį, jūreivišku vatinuku vilkintį jūreivį. Steponas kilstelėjo galvą ir, pamatęs sudarkytą veidą bei įsmeigtą į jį žvilgsnį, krūptelėjo. Kažką sušnibždėjo, dar stipriau įsikibo į tinklą ir prisispaudė prie banginio, kuris vėl pardėjo muistytis, judėti linguodamas ir judindamas povandeninį laivą.
Labaznikovas įdėmiai nužiūrinėjo valtyje sėdinčius jūrininkus ir priekyje stovintį barzdotą, sužalotu veidu vyrą, kuris nekreipdamas į nieką dėmesio nenuleido akių nuo banginio nugaros, lyg ieškodamas tinkamos vietos įsmeigti harpūną. Kapitonas kostelėjo. Priekyje valties stovėjęs vyras krūptelėjo ir pakėlė akis. Pamatęs ramų pasitempusį Labaznikovą taip pat pasitempė.
– Banginių medžiotojų laivo „Taiklusis Harpūnas“ kapitonas Adolfas Braunas, – prisistatė ir tuoj paklausė. – Yra vokiškai kalbančių?
– Povandeninio laivo K-15 kapitonas Labaznikovas, – prisistatė, atidavė pagarbą ir vokiškai pridūrė. – Vokiškai kalbančių yra.
Vyrai keltą minučių stebėjo vienas kitą.
– Įkliuvote? – linksmai paklausė Braunas.
– Įkliuvome, – taip pat linksmai atsakė Labaznikovas.
– Tas mažylis iš jūsų laivo, ar iš povandeninio pasaulio raitas ant banginio atjojo? – tęsė dialogą linksma gaidele ir linktelėjo į Steponą, kuris pakėlęs galvą, truputį prasižiojęs, primerkęs akis žiūrėjo į Adolfą ir nervingai glostė banginio nugarą.
– Visi kažkada iš vandens išlindome, – atsakė linksmu tonu Labaznikovas, akies krašteliu stebėdamas kažkokį sujudimą ant medžiotojų laivo denio.
– Taip, visi, išskyrus tuos, kuriuos dėdė su barzda nulipdė iš molio, – jis primerkė akį ir pažiūrėjo į besišypsanti Labaznikovą.
– Belieka pasidžiaugti, kad tas dėdė su barzda – ne jūs, – atkirto žiūrėdamas tiesiai Braunui į akis.
Vyrai vėl keletą akimirkų stebėjo vienas kitą.
– Mes banginių medžiotojai, – pagaliau rimtai prabilo Braunas. – Mums rūpi tik banginis. Mes jį pasiimame, o jūs... – jis apsižvalgė ir kiek tyliau pridūrė, – jūs – ne mano grobis.
– Prašom pasiimti, – Labaznikovas vis šypsodamasis mostelėjo į banginį, kuris pradėjo truputį energingiau muistytis, vėl judindamas laivą šniokšti ir leisti kitokius garsus.
Steponas, įdėmiai klausęs vyrų dialogo, nors jo nesuprato, bet širdimi pajuto, kad du kapitonai kalba apie jo draugą Mažylį.
– Su harpūnu jūroje sumedžiok, kai užaugs, o ne pjauk lauk širdį, ištraukęs jį iš tinklo, – riktelėjo žiūrėdamas į barzdotą Adlfo veidą.
Tas trumpai žvilgtelėjo į jaunuolį, nežymiai šyptelėjo ir kreipėsi į kapitoną.
– Mes turime specialių žirklių ir pasiruošę pagelbėti. Reikia mūsų pagalbos?
Labaznikovas tylomis nužvelgė laivo denį, banginių medžioklės laivą, ant kurio denio tebestovėjo keltas jūreivių, iš kurių vienas pastoviai, nenuleisdamas akių, žiūronu stebėjo juos. Jis suprato, kad patiems paprastais peiliais bus sunku nupjaustyti tinklus, kuriuose vietomis matėsi įpinti plieniniai siūleliai, o turint savo rankose kapitoną ir devynetą jo jūreivių, buvo galima tikėtis, kad esantys aname laive nesiims kokių nors drastiškų veiksmų.
– Mielai prašom, – mostelėjo ranka ir pridūrė. – Tik pirma reikia jaunuolį nuo Mažylio nukelti, kad netyčia nenuplauktų. Jūs, tikiuosi, geriau mokate elgtis su banginiais nei mes.
Adolfas linktelėjo ir valtis prisišvartavo prie borto.
Labaznikovas, eidamas pasitikti Brauno, tyliai tarstelėjo Aliošai:
– Pilna karinė parengtis, bet sėdite tyliai. Pasiųsk narus, kad nukarpytų tinklus nuo sraigtų. Vokiečiai duos specialias žirkles.
