Ipolitas labai retas vardas. Tai graikiškos kilmės vardas, reiškia – arklių iškinkytojas. Šv. Ipolitas yra arklių, kalėjimo sargų ir kalėjimo darbuotojų, ir netgi – jei jums trūksta dirginančių keistenybių – Bibienna miesto Italijoje globėjas. Aš apie Ipolitų gyvenimą ilgus metus nieko nežinojau. Tik Eldaro Riazanovo komedijoje apie Naujųjų metų šventimą veikėjas tokiu vardu stypsojo apsivilkęs paltą po dušu ir taip bandė susitvarkyti gyvenimą. Ipolitas komedijoje buvo netikęs personažas. Tai mes sovietų laikus ir pamirškime, kadangi kaip vėliau paaiškėjo Ipolitas ir sovietai – nesuderinama.

Kai likimas mane artino prie pirmojo tikrojo Ipolito, aš ir dar trys jaunuoliai nešėme du pianinus.

Pianino nešimas aukštais laiptais į ketvirtą aukštą yra... Pagal lietuvių kalbos komisijos reikalavimus aš negaliu užbaigti sakinio. Nėra kaip apibūdinti tą procesą žodžiais iš padorių žodynų. Kai kaulai traška ir stuburo slanksteliai siunčia paskutinius gyvybės ženklus, o iš organizmo lekia, taškosi į visas puses prakaitas ir kitokios atliekos – o tie skysti jaunuoliai siauriausio posūkio metu neišvairuoja pianino dėžės ir staiga: dūžis akademiniame pianino lake. Dar vienas aukštas. Dar posūkis, dar keli žodžiai iš turgaus leksikono – dar viena įranta sename gerame lake iki pat baltos medienos ir net paprasta akimi matyti kaip mes klaikiai apsišikome. Noriu mesti velniop pianiną. Ir kiti susižvalgę plaučiais švokščia tą patį. Tačiau, pažadėjome!

Moterys, kurios naiviai tikėjo mūsų brigadėlės jėgomis, didelėmis pelėdų akimis apžiūri įdaužas, o kvailiausias brigados narys sako, kad užlakuos.

Ką tu dabar gali užlakuoti, durniau, kai moters jausmai saugiai susirangę ant XIX a. pabaigos otomano su prancūziškų raštų gobelenu, staiga nubloškiami nuo secesinio stiliaus Šopeno natų sąsiuvinio į Kalvarijų gatvės dulkes prie turgaus atliekų konteinerių? Jei ką ir derėtų užlakuoti, tai mūsų prakaituotus snukius. Dvokiame prakaitu ir tai paskutinis lašas Šopeno išlavintam šeimininkės skoniui.

Taip brigada tylėdama išsivaikščiojo tą dieną ir niekada nesusirinko tęsti darbo.

Dieviškų Šopeno garsų paleidimo į dangų mokovė perbėgo keliais lakiais pirštais klavišus. Nuo nešimo, trankymo, ilgo vienišo stovėjimo, kai klavišų neliesdavo ranka ilgais išpuoselėtais pirštais, taigi nuo visų šitų negandų – pianinas išsiderino. Artimiausioje aplinkoje buvo rasti dviejų derintojų vardai ir jie abu buvo vienodai gerai vertinami. Pianino šeimininkė manęs paklausė, kurį kviesti. Ir pasiūlė rinktis vieną iš dviejų vardų:

– Ipolitas ir…

– Šitas! Ipolitas! – nes taip būna gyvenime, lengvai palytėtas Dievo piršto ūmai nusprendi tiksliai ir niekada gyvenime to nesigaili. Aš tada nežinojau, kad Ipolitas tik viso labo arklių iškinkytojas. Tik pastaba jauniems vyrams. Nespręskite skubotai kai kuriais kitais, nepianininiais atvejais. Jus tada veda visai ne Dievo pirštas.

Šv. Ipolito kankinio mirtis / Dieric Bouts (apie 1465-1475 m.)

Taigi mums pasirodęs Ipolitas pats buvo sukūręs kelias melodijas, dainavo bažnyčios chore ir visa rimto žilutėlio žmogaus povyza liudijo bazinę tiesą. Jis – jei tik muzikos instrumento dvasia dar gyva – atgaivins ir vėl įpūs teisingų natų sistemą į pianino sielą. Žmogus gyvena tarp dangaus ir muzikos. Žmogus kitaip nemoka. Ipolito suderintas pianinas ilgus metus tarnavo mergaitės pirštams, bet vieną dieną mergaitė bedė pirštu – šitas klavišas labai blogai groja. Pianinas buvo vardu Belarus. Pagamintas 1967 arba 1972 metais. Popierius, ant kurio buvo spausdinta pianino naudojimo instrukcija, jau buvo pageltęs kaip seno „Primos“ rūkoriaus pirštai.

Dar kartą atsivežėme Ipolitą į namus. Judrus šnekus seneliukas, važiuojant parodė kavinę, kurioje visi kaimynai šventė savo namo 50-metį. Tai jis tame name iki šiol ir gyvena.

Ipolitas pakrapštė pianino viduje, pagrojo, atsikrenkštė ir Belarusui paskelbė nuosprendį: nelabai jau yra ką taisyti, savo amžių instrumentas atgyveno. Senasis Belarusas spėjo palikti palikuonis šioje žemėje. Atvažiavo žmogus, giedru veidu kaip ir Ipolitas, tačiau vardu Antanas, ir išsivežė senąjį pianiną į savo dirbtuves. Pagamins citras iš jo dalių. Gražia donoryste Belarusas baigė gyvenimą.

Antrąjį Ipolitą sutikau vėliau. Iš tėvo paveldėjau seną supamą krėslą. Tėvas jį girgždino kelis dešimtmečius. Aš visu savo 120 kilogramų svoriu girgždinau kelis metus. Ant krėslo dugno radau senos apiplėšytos etiketės likučius. Etiketėje buvo parašyta vokiškai, kad pagaminta šalyje DDR. Nei metų, nei paties fabriko pavadinimo jau neliko. Šalis DDR, kas nežino, tai toks nevykęs socialistinės Vokietijos kūrimo eksperimentas, sugalvotas pilkuose Maskvos kabinetuose. O pasibaigė kaip turėjo pasibaigti tuose pilkuose kabinetuose išgalvotas socialistinis projektas – masine visos žmonijos švente griaunant Berlyno sieną.

Taigi, tas vokiškai socialistinis krėslas dūsavo, traškėjo, bet norėjo išlikti kaip paskutinis DDR epochos liudijimas. Pakeitėme jo gobeleną modernesniu. Krėslas, kai gavo naują žalios žolės gobeleną, atsigavo lyg senas vyras įsimylėjęs jauną moterį ir vėl metus traškėjo linksmiau.

Bet metai daro savo ir pakojai pradėjo luptis sluoksnis po sluoksnio. Berlyno sieną pamenantį daiktą norėjau išsaugoti. Todėl paskambinau pasitarti su gobeleną keitusiomis meistrėmis. Jos mane nuramino:

– Oi, ponas, mes žinome tokį meistrą. Ipolitas. Jis...

– Diktuokit telefoną! – nutraukiau pasiruošusią ilgoms pagyroms moterį, man pakako vardo!

Ipolitas gyveno tam pačiame Aukštutiniame Antakalnyje, bet užrašė konsultacijai tik po dviejų savaičių. Darbais apsivertęs. Apžiūrėjo mano atvežtą senolį. Liūdnai apžiūrėjo, priekaištingai lingavo galva, gailėjo krėslo aplaužymų, bet galų gale optimistiškai ištarė:

– 150 euro. Sutvarkysiu.

Akimirką sudvejojau. Bet akyse iškilo Berlyno siena saugoma socialistinio pasieniečio. Mes per slaptas, tik tikriems berlineriams žinomas angas, prislinkome prie pat Berlyno sienos. Stebėjome, ką darys pasienietis. Pasienietis padoriai nusisuko (jau siautėjo Gorbio perestroika und glasnost) ir mes geidulingai žiūrėjome į Vakarus, virš mūsų visomis kapitalizmo varsomis žėrėjo Axel Springer koncerno daugiaaukštis, tik iš radijo girdėtas pasaulis buvo tikras, matomas plika akimi. Pasiekiamas ranka, jei užmiršti laikinai nusisukusį automatu ginkluotą pasienietį. Kai aš prisiminiau Berlyno sieną dar iki jos griūties – nusispjauti man į 150 euro. Juk šitą tėvo ir mano krėslą darė koks nors slaptas vokiečių Ipolitas. Pagamino tokį tobulą krėslą.

Mūsiškis Ipolitas suremontavo. Jis pats buvo patenkintas, švelniai paglostė rėmą, kai atidavė man krėslą. Reikėjo paprašyti daugiau, pasakė, darbo buvo daug. Aš apgailestaudamas išskėčiau rankas lyg rodydamas – šimtas penkiasdešimt man labai daug. Ipolitas numojo ranka. Darbas buvo malonus. Pavyko.

Tai Ipolito Antrojo suremontuoto krėslo girgždėjimo laukiau, laukiau ir nesulaukiau. Supausi jame švelniai lyg vaikutis ant moters rankų. Terasoje, žvelgiant į savo gėlyną, šiame krėsle saulės atokaitoje taip subtiliai prislenka popietinė snūda, lyg moteris nuo otomano tyliai tyliai grotų Šopeną, nes kitas geras meistras, gaila ne Ipolito vardu, pastatė terasą permatomu stogu ir saulė pavasarį taip maloniai šildo. Toje saulės šilumoje švelniai aplanko teisingos mintys. Pasaulyje bus tvarka, jei bus ipolitizmas: giedro veido meistrai darys arba gerai taisys daiktus arba meiliai iškinkys nusivariusius arklius. Žmonės bus nepikti, kai vartos meistrų Ipolitų gerai padarytus daiktus. Kažkurioje tautelėje yra nuostata, kad tik teisingai pavadintas žmogus bus laimingas. Jei žmogui nesiseka, reikia jį pervadinti ir anksčiau ar vėliau žmogus suras jam tinkamą vardą. Tai aš sakau, kad vaikus vadinkite Ipolitais, mokykite juos dorai daryti daiktus ir visi mes būsime laimingi. Pradėkite gyvenimą nuo teisingo vardo.

Visos žmonijos kompiuterizacija plius ipolitizmas yra šviesi žmonijos ateitis!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)