Įdomus yra šio susirinkimo, įvykusio Niujorke, Komunistų partijos būstinėje, 1943 m. gruodžio 18–19 d., pretekstas. Rezoliuciją, sveikinančią Paleckį, priėmė 312 delegatų, pasivadinusių „lietuviais demokratais“. Antanas Bimba pranešė, kad sovietų armijai pasiųsta „pagalbos $100.000 vertės pundeliais, drabužių ir cigarečių bei tabako ir pypkių.“ Be to, siūlė reikalauti, „kad po karo ne tik Vilnius, bet Seinai ir Rytų Prūsija būtų prijungta prie sovietinės Lietuvos“ (Draugas, 1943 m. gruodžio 22 d. ir gruodžio 29 d.). Tasai susirinkimas, pasak Amerikos lietuvių tarybos pirmininko, žurnalisto, visuomenės veikėjo Leonardo Šimučio (1892–1975), buvo Maskvos klasta, bandant sudaryti apgaulingą įspūdį, neva Amerikos lietuviai pritaria Lietuvos okupacijai. Tarp mitingo iniciatorių jis paminėjo aktyvius komunistų partijos veikėjus – žurnalistą Antaną Bimbą (1894–1982), rašytoją Rojų (Roy) Mizarą (1895–1967). Nevengdamas ironijos, priminė, kad Mizaros leidžiamas laikraštis raginęs Ameriką nesikišti į karą Europoje, bet, kai tik Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, iškart persiorientavo, ėmė skelbti, kad JAV privalo kovoti Rusijos pusėje.
Atlanta Constitution 1944 m. liepos 12 d. paskelbė straipsnį „Mirties ekspresas: Pasmerktiesiems naciai skyrė specialų traukinį“ (p. 8). Sužinome, kad per Maskvos radiją kalbėjo Eustace Paleckis, Lietuvos sovietų socialistinės respublikos prezidentas. Pasak jo, naciai nutiesė bėgius tarp koncentracijos stovyklų ir vietų, kur vykdomos masinės žudynės. Kaune nužudyta apie 35 000, Vilniuje – 100 000, Ukmergėje – 12 000, Trakuose – 11 000, Utenoje – 9 000 žmonių. Kovo mėnesį 100 000 lietuvių išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją. Kretingoje vokiečiai 4 000 pasmerktųjų suvarė į degančius pastatus ir žiauriai nužudė. Lietuvoje nėra nė vieno miestelio, net kaimo, kuris nebūtų paženklintas masinio hitlerininkų teroro aukų kapais.
Maždaug tą pačią informaciją 1944 m. liepos 13 d. paskelbė Los Angeles Times su antrašte „Laikraštis mini nacių žiaurumus“ (p. 8). Sužinome, kad Известия išspausdino Justo Paleckio straipsnį, kuriame rašoma, kad okupantai nužudė apie 200 000 „lietuvių“, šimtus tūkstančių išvežė į Vokietiją „vergų darbams“. Be to, atsiuntė 30 000 kolonistų, kurie apiplėšė kraštą. Straipsnis per radiją transliuotas sovietų kariuomenei.
Į Vokietiją išvežtųjų skaičius išpūstas, bet nužudytųjų apytikriai teisingas, jeigu įskaičiuojami žydai. Anglišką lithuanians galima suprasti ir vienaip, ir kitaip – tiek tautine, tiek pilietine šio žodžio prasme. Nežinau, kaip suformuluota rusiškai. Šiaip ar taip, nei Atlanta Constitution, nei Los Angeles Times, perpasakodami Paleckio teiginius, žydų neminėjo. Kaip žinome, sovietų propaganda žydų tragediją ignoravo, jų neišskirdavo, apibendrintai vadino „sovietų piliečiais“. Negalėdamas patikrinti originalo, nenustačiau, kokia yra tiksli Paleckio formuluotė.
Eustace šiame Atlantos dienraštyje paminėtas ir kiek anksčiau, 1944 m. vasario 2 d. (p. 4). Pagal publikaciją išeitų, kad sovietai, rengdamiesi pokariui, persitvarkė – žadėta respublikoms suteikti daugiau savivaldos teisių. Esą kiekviena pati tvarkys užsienio reikalus, turės savo kariuomenę ir Gynybos ministeriją. Pasak Molotovo, sprendžiant tautybių klausimą, reikalingos reformos, nes 1936 m. konstitucija užsienio ir gynybos klausimus priskyrė respublikų kompetencijai. Tai atspindi ir faktas, kad karo metais kariuomenėje atsirado tautiniai vienetai, tarp jų ir Lietuviškoji 16-oji divizija. (1989–1991 m. buvo labai pravartu žinoti, kad respublikos turėjo teisę išstoti iš Sovietų Sąjungos!) Paleckis irgi pasisakė už reformas. Į posėdžių salę įžengus „premjerui maršalui Stalinui“, kilo ovacijos, trukusios tris minutes. Apsilankė ir Amerikos ambasadorius.
Laikraščių komplektų skaitmeninimas ir kompiuterinė paieška daug ką palengvino, bet kyla ir tam tikras pavojus, nes, pavyzdžiui, lietuviški vardai dažnai rašomi neteisingai, o kompiuteriai viską skaito paraidžiui. Painiavos netrūksta, ypač kai informacija gaunama iš rusiškų šaltinių. Antai LSSR AT pirmininkas New York Times randamas, surinkus pavardę Paletskis. Iš viso pateiktos aštuonios nuorodos. Jose Paleckis figūruoja kaip Sovietų Sąjungos, kurią Amerikos spauda dažniausiai vadina Rusija, politikas.
1940 m. liepos 31 d. ir rugpjūčio 1 d. reportaže (p. 5.) paskelbta, kad Estijos, Latvijos, Lietuvos delegacijas Maskvos geležinkelio stotyje pasitiko kareivių garbės sargyba, darbininkų, studentų, pareigūnų minios, giedančios Internacionalą. Kalbą pasakė SSRS sostinės kompartijos sekretorius Aleksandras Ščerbakovas, pabrėžęs, kad „socialistinis pasaulis be paliovos auga po Stalino konstitucijos saule“. (Anot Chruščiovo, tai viena „baisiausių gyvačių“, per lavonus kopiantis karjeristas, šlykštus alkoholikas, antisemitas – taip Ščerbakovą knygoje „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ pristato Simonas Segabas Montefiore’as.1) Lietuvos SSR prezidento pareigas einantis „Yustas Paletskis“ rusiškai ir lietuviškai padėkojo už jo krašto „išlaisvinimą“. (Žodis liberation parašytas kabutėse.) Delegatams važiuojant į viešbučius, juos sveikino, mėtė gėles tūkstantinės minios. Gatvėse plevėsavo vėliavos, padangėje suko ratus lėktuvai. Lietuvių publikai apie iškilmes telefonu pranešė Tiesos korespondentas G. Rudminas: „Sutikimas Maskvoje pralenkė visa, ko buvo galima laukti.“2 Detalių čia pateikta daugiau negu amerikiečių reportaže. Pavyzdžiui, pasidžiaugta, kad delegaciją, sustojusią Minske, sveikino – darbo dienos metu – 15 000 minia, o Maskvoje motinos net kėlė aukštyn kūdikius, kad šie pamatytų Lietuvos SSR delegatus.
Tačiau amerikiečių žurnalistui, aprašiusiam to sutikimo iškilmes, svarbesnė buvo Molotovo kalba, kurios visi laukė, nes tikėjosi, kad SSRS užsienio reikalų ministras apibūdins santykius su Vokietija. Molotovas kalbėjo ilgai. Jo kalbą oficiozas Tiesa paskelbė rugpjūčio 2 d.
Rašant Paleckio biografiją (tokios dar neturime, nors reikėtų), reikšmingas jo 1943 m. straipsnis „Reakcionierių intrigos dėl Baltijos valstybių“, išspausdintas sovietų žurnale Война и рабочий класс. Jo turinį New York Times atpasakojo 1943 m. gruodžio 23 d. (p. 3) su antrašte „Baltijos klausimas – apgaulė, tvirtina Maskva“. Aprašymas perduotas telegrafu iš Maskvos specialiai šiam laikraščiui. Ne vienam New York Times skaitytojui, ko gero, atrodė, kad Paleckis sako tiesą apie Lietuvos gyventojų nuotaikas. Skirtingai nuo antikomunistinio Chicago Tribune, šis Niujorko dienraštis faktus dažnai suplakdavo su propaganda. Šįkart sužinome, kad Raudonajai armijai artinantis prie buvusios Latvijos sienos, minėtas sovietų leidinys paskelbė apžvalgą, esą užsienyje „siaučia“ ginčai dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo. Toji apžvalga – tai U. Paletskio straipsnis, smerkiantis „reakcionierių intrigas“.
Retorika įprastinė: „Tegul renkasi bet kokie kongresai, tegul būna rašomi bet kokie memorandumai, į istorijos šiukšlyną išmestiems fašistų vadams nepasiseks sukurpti Baltijos problemos.“ Esą Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės apsisprendė visiems laikams ir niekam neatiduos savo didžiosios „laisvės chartijos“. Pirmojo pasaulinio karo susilpninta ir taikos siekianti „Sovietų Sąjunga“ pripažino Baltijos valstybes 1920 m. (nors formaliai SSRS įsikūrė 1922 m.). O štai Amerika ir Antantės valstybės delsė, kol įsitikino, kad nepavyks sovietų valdžios nuversti, tik tada pripažino Estiją, Latviją ir Lietuvą, kurias nusprendė padaryti barjeru tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų Europos. Tačiau dabar Baltijos kraštų emigrantai reakcionieriai kartu su „lenkišku bizonu“, mėgaudamiesi tolimuose Amerikos baruose, buria nerealias būsimas sąjungas, nors negali susitarti net dėl to, kam priklausys Vilnius.
Kitąkart Paletskis paminėtas po trylikos metų. Tai trumpa žinutė (p. 8), kad 1956 m. birželio 15 d. į Liuksemburgą atvyko SSRS Aukščiausiosios Tarybos (sovieto) dvylikos asmenų delegacija, kuriai vadovauja lietuvis Ustas Paletskis. Per keturias dienas ji aplankys tos šalies plieno fabrikus. Kodėl amerikiečiams turėjo būti svarbu žinoti, kad trečiaeiliai sovietų pareigūnai domisi vienos iš mažiausių Europos valstybių pramone?
Tarpparlamentinės sąjungos suvažiavimą, 1960 m. įvykusį Japonijoje, New York Times aprašė rugsėjo 30 d. (p. 3). Sovietų delegacijai vadovavęs Yustis I. Paletskis, nepaminėta, kad lietuvis, perskaitė Chruščiovo pareiškimą, smerkiantį JAV: pasaulio taikai „siaubingai“ pavojingi Amerikos bombonešiai, kurie po visą bendrą oro erdvę skrajoja, pilni atominių bombų. Chruščiovas reikalauja visuotinio ir visiško nusiginklavimo. Paleckis savo vardu pridūrė, kad visur išmėtytos Amerikos karinės bazės yra blusos, skleidžiančios ligas. Amerikos imperializmas, – pabrėžė jis, – kursto maištininkus, neofašistus, išdavikus, kad šie nuverstų teisėtas pasaulio vyriausybes. Pasak laikraščio, toks nelauktai aršus Jungtinių Valstijų užsipuolimas sukrėtė delegatus. Beje, nors suvažiavime apsilankė pats Japonijos imperatorius, atrodo, didžiojoje parlamento salėje jo nebuvo, kai Paleckis keikė Ameriką...
Tarpparlamentinės sąjungos suvažiavime Briuselyje 1961 m. Yustas I. Paletskis agresyviai užsipuolė Vakarų Vokietijos sluoksnius, jų sąjungininkus bei gynėjus.3 Jam atkirto senatorius Albertas Gore’as, smerkdamas „nesaikingus“ žodžius ir sulaukęs ilgų plojimų. Kitais metais 300 parlamentarų, atstovaujančių 46 valstybėms, susirinko Romoje. Sovietų delegacijos vadovas Yustas I. Paletskis vėl patraukė New York Times dėmesį,4 nes „asmeniškai“ užsipuolė prezidentą Kennedy ir keletą kitų žinomų Amerikos politikų.
New York Times 1966 m. rugpjūčio 3 d. pirmame puslapyje plačiai aprašė naujosios SSRS Aukščiausiosios Tarybos (sovieto) sesiją. Pranešė, kad Tautybių tarybos pirmininku vėl išrinktas Yustas I. Paletskis, kuris yra „Lietuvos Respublikos“ vadovas (chief of state). Pabrėžiu, kad čia rašoma apie Lietuvos Respubliką, neva turinčią net valstybės galvą, o ne šalį, okupuotą Sovietų Sąjungos. Kitų metų spalio 11 d. pirmame puslapyje paskelbta grupinė sovietų vadovų nuotrauka, tarp jų yra ir Paletskis, Tautybių sovieto pirmininkas.
Lietuviška pavarde Paleckį New York Times pirmąkart paminėjo 1940 m. birželio 18 d. (p. 8), kai paskelbė birželio 17 dienos radijo pranešimą iš Kauno su antrašte „Nauji vadai Lietuvoje“. Informavo, kad naujai vyriausybei vadovauja 41 metų liaudininkas (People’s Socialist) žurnalistas Justas Paleckis: „Visi nauji ministrai yra arba kairuoliai, arba ne politikai. Atrodo, ministrų kabinetas sutiktas su pasitenkinimu.“ Minimas Paleckio vedamasis, paskelbtas Laike, – ministras pirmininkas smerkia „žodinį patriotizmą“, kenkiantį Lietuvos santykiams su Rusija, kuri esą niekada nepažeidusi nei tautinių Lietuvos vertybių, nei garbės. Naujasis premjeras baigdamas įspėjo, kad Finansų ministerija griežtai baus visus, kurie kelia kainas arba kaupia atsargas. NewYork Times teigimu, po sovietų ultimatumo kilus Vyriausybės krizei, panikos apimti gyventojai veržėsi į bankus, bet dabar vėl ramu – atseit žmonės tikisi, kad naujasis režimas tinkamai vadovaus kraštui.
Taigi vyriausybių kaita, pasak šio dienraščio, nors ne visiškai normali, bet labai panaši į tokią. Visai kitokios nuotaikos vyrauja šalia išspausdintame reportaže iš Stokholmo su antrašte „Raudonųjų pajėgos veržiasi į Baltijos valstybes, vykdo Estijos, Latvijos, Lietuvos okupaciją – Rygos įlankoje pastebėtas laivynas“. Šiuo atveju skaitytojams nekyla abejonių, kad į tris mažas valstybes vykdoma karinė intervencija. Tiesa, pranešama, kad žmonės laikosi ramiai, okupantams nesipriešina. Nesupratau tik užuominos, neva sovietai, okupuodami Baltijos valstybes, siekia nutiesti naujus prekybos kelius su Balkanais. Greta įdėtas pranešimas, kad prezidentas Smetona internuotas Vokietijoje.
Suprantama, apie Prancūzijos likimą ir apskritai apie padėtį Vakarų fronte rašoma pirmajame puslapyje. Vis dėlto reikšminga, manau, ir tai, kad pranešimams apie trijų valstybių okupaciją atsirado vietos tik aštuntame puslapyje.
Birželio 20 d. paskelbtos dvi žinutės, susijusios su Lietuva (p. 3). Iš Stokholmo pranešama, kad Rusijos artilerijos, pėstininkų, kavalerijos daliniai, lydimi bombonešių, sustiprinti tankais ir šarvuočiais, užėmė pagrindinius Estijos, Latvijos ir Lietuvos miestus. Prie geležinkelio stočių ir tiltų pastatytos raudonarmiečių sargybos, kol trijose Baltijos valstybėse „vyksta derybos“ dėl sovietams palankių vyriausybių sudarymo. Žinutėje iš Maskvos keliais sakiniais apibūdinamas Paleckis. Rašoma, kad jis visada rėmęs sovietus, už tai net sėdėjo koncentracijos stovykloje ir buvo ištremtas. Raginęs palaikyti gerus santykius su Maskva. Be to, gavęs valdžią, išlaisvino visus politinius kalinius. Pasak Paleckio, ankstesnė vyriausybė, pasitraukusi Rusijai reikalaujant, buvo „asmeninė diktatūra“. Beje, įdėta intriguojanti žinia apie Estiją – Rusijos nurodymu, evakuojami Talino gyventojai.
Seniai žinoma, kokį svarbų vaidmenį politikoje sovietai skyrė vaidybai. Žurnalistai, menkai susigaudantys, kas vyksta tolimuose kraštuose, abejojantys nuogirdomis apie Stalino represijas, apie badu marinamus priverstinio darbo vergus, laikė sovietus patikimais sąjungininkais, ypač kad dažnai būdavo lepinami, todėl suvedžioti oficialaus valdžios vaišingumo. Daugelis pasitenkindavo tuo, ką mato, net neįtardami, kad rodomas specialiai jiems surežisuotas spektaklis. Kartais to tikėjimo pagrindas, žinoma, būdavo ideologinis – esą vyksta geros permainos, nes vakariečiai, pripratę prie demokratinių parlamentų ir atvirų debatų, visai nenutuokė, kad SSRS viskas vyksta absoliučiai priešingai. Tokia paviršiumi plaukiojanti, manau, yra ir anoniminė rugpjūčio 27 d. informacija „Paskelbti nauji Baltijos valstybių vadai: trys valstybės baigia savo nepriklausomybės metus ir tampa Rusijos dalimi“ (p. 4). Keisčiausia, kad tas radijo pranešimas gautas ne iš Maskvos, bet iš Stokholmo. Okupacija net nepaminėta, tarytum kelis šimtus tūkstančių raudonarmiečių svetimose valstybėse Sovietų Sąjunga būtų dislokavusi kažkokiais kitais tikslais. Nepaaiškinta, kas ir už ką suiminėja „įžymius“ estus. Areštų bangos Lietuvoje nutylimos.
Pagrindiniai veikėjai – trys parlamentai, kurie neva patys „transformavosi“, tapdami aukščiausiosiomis tarybomis (vierchovnyj soviet). Visi trys, susirinkę į tą pačią dieną sušauktas specialias sesijas, vienbalsiai priėmė Sovietų Sąjungos konstituciją ir nutarė tapti sovietinėmis respublikomis. Šie jų nutarimai esą patvirtina reikalavimus – demands, būtent, net ne prašymus, – kuriuos jau anksčiau pateikė trijų valstybių delegacijos, o Sovietų Sąjungos Aukščiausiasis sovietas rugpjūčio 7 d. priėmė sprendimą juos patenkinti. Dabartiniai Kremliaus propagandistai su džiaugsmu galėtų šį pranešimą cituoti – kaip tie estai, latviai, lietuviai išvis drįsta kalbėti apie kažkokią okupaciją, jeigu net didžioji pasaulio spauda anuomet suprato, kad trys Baltijos šalys gavo tai, ko pačios reikalavo? Anonimas dar pranešė, esą visi trys parlamentai diskutavo ir priėmė nutarimą, kad šios valstybės „džiaugsis“ tuo pačiu statusu, kokį turi kitos sovietų socialistinės respublikos. Taigi vyko debatai kaip normaliuose parlamentuose! O per rinkimus, surengtus liepos 14 d., inkorporacijos šalininkai laimėjo stulbinančią daugumą, tarsi būtų buvę galima laisvai balsuoti ir prieš okupantus... (Beje, paskelbtoje rinkimų programoje apie jokią inkorporaciją nebuvo nė žodžio!) Pasak anoniminio autoriaus, laukia nauji rinkimai, per juos ketinama dar „rūpestingiau“ eliminuoti tuos, kurie „abejingi“ naujam režimui. Kas ir kaip juos eliminuos, pranešime nepasakyta. Neužsimenama ir apie tai, kad jau pasirūpinta „abejinguosius“ sugrūsti į kalėjimus.
Pasak New York Times, visų trijų valstybių spauda informuoja, esą naujoji valdžia užtikrinusi, kad iš valstiečių nebus konfiskuojama žemė, nebus atimami gyvuliai, – tuo siekiama užkirsti kelią įvairiems gandams. Sovietai nusprendę taikyti švelnesnę politiką, kad nusivylę valstiečiai nepradėtų priešintis (sabotuoti).
Išvardyti naujieji valstybių vadovai, iš lietuvių paminėtas Paleckis, Boleslovas Baranauskas (1902–1975), Mečislovas Gedvilas (1901–1981). Greta įdėtas pranešimas, kad Lietuvos Aukščiausiasis „sovietas“ nutarė sostinę iš Kauno perkelti į Vilnių.
Baltijos valstybės pernelyg mažos, kad galėtų tikėtis nuolatinio dėmesio, ypač vykstant Antrajam pasauliniam karui. Tačiau jų okupacija Amerikos politikams vis tiek tapo nemalonia rakštimi. Viena vertus, Jungtinės Valstijos tarp idealių tikslų pergalės atveju skelbė tautų apsisprendimo teisę, žadėdamos ją ginti. Antra vertus, nenorėjo susigadinti santykių su Sovietų Sąjunga, ypač kad stokojo jėgų pažaboti teritorinėms Maskvos ambicijoms. Todėl prezidentas Rooseveltas stengėsi daug ko nepastebėti, nors Baltijos valstybių diplomatai nuolat primindavo, kaip žiauriai SSRS elgėsi okupuotose šalyse. 1944 m. lapkričio 3 d., kai didelė Lietuvos dalis jau buvo sovietų reokupuota, New York Times (p. 6) pranešė, kad akredituotas Lietuvos atstovas Povilas Žadeikis (1887–1957) JAV departamentui įteikė notą, kurią jo atstovai priėmė, bet komentuoti atsisakė. Reikšmingiausia, manau, tai, kad kyla dilema: atsakysi vienaip, suerzinsi sąjungininkus sovietus, atsakysi kitaip, prarasi antikomunistiškai nusiteikusius balsuotojus, atvykusius iš Rytų Europos.
Pagrindinė notos mintis – vieną okupaciją keičia kita. Sovietai, grąžindami marionetinį Paleckio režimą, laužo Atlanto Chartiją, kuri garantuoja tautoms apsisprendimo teisę. Žmonėms, trokštantiems gyventi nepriklausomai, gresia trėmimai, areštai, egzekucijos. Pabrėžęs, kad vokiečių okupacija baigiasi dar ir todėl, kad lietuviai priešinasi, Žadeikis užsiminė apie Klaipėdos kraštą, kuris irgi buvo okupuotas.
Bet grįžkime prie Paleckio. Jau minėjau kelias žinutes apie jo dalyvavimą Tarpparlamentinės sąjungos suvažiavimuose. 1957 m. rugsėjo 13 d. New York Times (p. 5) aprašė jo pasirodymą Londone. Konferenciją atidarė pati karalienė. Pasak laikraščio, Amerikos atstovams raginant visus tarptautinius konfliktus spręsti taikiai, Paleckis išsiskyrė kovingumu. Kodėl sovietai 1956 m. kraujyje paskandino vengrų revoliuciją, Paleckis teisino tuo, esą „kilusi reali grėsmė, kad Vengrijoje atgims fašizmas ir susikurs agresijos židinys“. Aiškino, neva komunizmas niekam nekelia jokio pavojaus, tai tik prasimanymai.
Vaclovas Sidzikauskas (1893–1973), vadovavęs lietuvių delegacijai Pavergtųjų Europos tautų organizacijos seime, smerkė patį sprendimą priimti SSRS į Tarpparlamentinę sąjungą. Atsiliepdamas į šį New York Times paskelbtą reportažą, laiške, kurį tas laikraštis išspausdino rugsėjo 21 d. (p. 18), pavadino Paleckį „lietuvių kilmės sovietų agentu“. Lietuvos ir kitų valstybių okupacija nėra joks „prasimanymas“, kaip tvirtina šis Maskvos statytinis, bet šiurpi tikrovė, pavojinga pasaulio taikai. Kremlius, realizuodamas imperialistinius kėslus, dažnai pasitelkia savo marionetes (stooges), tarp kurių esama ir lietuvių. Sovietiniai rinkimai yra netikri, gryna apgaulė, nes neatitraukiama kariuomenė, neleidžiama laisvai balsuoti, todėl parlamentai yra okupacinės valdžios primesti, jie niekam neatstovauja. Sovietai laužo Hagos konvenciją, o Tarpparlamentinė sąjunga pažeidžia pačią parlamentarizmo idėją, į savo gretas priimdama valstybes okupantes ir toleruodama jų agentus kolaborantus.
Paleckio biografijai reikšmingas straipsnis „Rusai Sovietijoj tampa mažuma“, New York Times paskelbtas 1969 m. balandžio 27 d. (p. 16), ypač jei paaiškėtų jo atsiradimo užkulisiai. Pasak žurnalisto, nuogąstaujama, esą per gyventojų surašymą 1970 m. sausio mėn. paaiškės, kad rusai sudaro mažiau negu pusę SSRS gyventojų. Skambinti varpais dėl tokio pavojaus paskatinęs žinių agentūros TASS pranešimas apie Maskvoje surengtą Užsienio reikalų ministerijos spaudos konferenciją. Pasak pranešėjo Paleckio, caro laikais rusų irgi buvo mažuma, todėl Leninas pasiūlęs autonomines respublikas „nominaliai“ sudaryti tautiniu pagrindu. Neaišku, kodėl apie tai kalbėjo būtent lietuvis, kodėl į tribūną išstumtas Paleckis, o ne kas nors kitas, užsienyje daug geriau žinomas. Žurnalisto teigimu, pastaraisiais metais sovietinė spauda ypač pabrėžia SSRS daugiatautiškumą, „vyresniojo brolio“ vaidmuo ne taip smarkiai akcentuojamas.
Paleckis trumpai paminėtas ir 1970 m. liepos 15 d., kai Lietuvos SSR „valstybės galva“ pasitraukė iš SSRS Tautybių sovieto pirmininko pareigų (p. 2). Jo vietą užėmė Uzbekijos Aukščiausiosios tarybos pirmininkė. Reportažas aiškiai parodo, kad Sovietų Sąjungoje nutarimai priimami vienbalsiai, be jokių debatų – parlamentarizmo nėra nė šešėlio.
Išspausdintas ir Paleckio nekrologas, tiesa, trumpas, nepasakyta nieko reikšmingesnio. Esą vokiečių okupacijos metais jis vadovavęs rezistencijai Lietuvoje. Žurnalistas nėra tuo tikras, rašo tiktai girdėjęs tokias kalbas. Paskutinėje pastraipoje privelta stambių klaidų, o chronologija gerokai sujaukta. Rašoma, kad 1939 m. už „komunistinę veiklą“ Paleckis buvo areštuotas, kalinamas, turbūt ištremtas į Sovietų Sąjungą. Grįžo, kai Raudonoji armija išstūmė vokiečius. Išeitų, pasipriešinimui naciams vadovavo iš Maskvos, kur praleido visą karą. Beje, 1939-aisiais jis areštuotas ne už komunistinę veiklą, bet už demonstraciją. Ir niekur nebuvo ištremtas. Įdomu ir tai, kad iš nekrologo kažkodėl dingo ypač svarbūs 1940–1941 m.
Mažai apie Lietuvą nusimanantiems, apie imperialistines sovietų ambicijas menkai nutuokiantiems amerikiečiams daug kas neišvengiamai turėjo likti neaišku. Nepriklausoma Lietuvos valstybė lyg ir okupuojama, bet lyg ir ne, nes išrenkamas parlamentas, kuris ramiai posėdžiauja, vyksta debatai, keliami net reikalavimai (demands) okupantams, kad šie kuo greičiau ir sklandžiau atliktų visą savo suplanuotą „operaciją“. Neaiškumų atsiranda dar ir todėl, kad Jungtinėms Tautoms svarstant, kaip atkurti kraštus, kuriuos buvo okupavę vokiečiai, spaudoje pasirodė reportažų apie glaudų bendradarbiavimą su sovietais. Nereikia net pridurti, kad šalys, kurias okupavo SSRS, buvo paliktos likimo, t. y. okupantų, valiai. Pavyzdžiui, daug pasako įdomi New York Times 1943 m. gegužės 16 d. (sekmadienio priedo) apžvalga „Pavergtos Europos laisvoji spauda“. Lietuva ten, savaime aišku, net nepaminėta, kaip ir sovietų okupuota Lenkijos dalis.
1 Simon Segab Montefiore. Stalin: The Court of the Red Tsar. New York: Alfred A. Knopf. 2004, p. 387.
2 Tiesa. 1940 m. rugpjūčio 1 d., p. 4.
3 New York Times. 1961 m. rugsėjo 15 d., p. 4.
4 New York Times. 1962 m. balandžio 25 d., p.
