Vos tik spėjęs paskelbti savo nepriklausomybę Izraelis buvo įmestas į kovą už savo išlikimą, tačiau net ir apsuptas iš visų pusių sugebėjo atsilaikyti ir apginti savo teritoriją. Labai greitai tapo aišku, ka nuolatinė kovinė parengtis ir kova už būvį bus naujos valstybės kasdienybė.
Pirmąją dalį apie žydų valstybės pradžią ir užsimezgusį konfliktą su arabų kaimynais galite perskaityti čia.
Militarizmas nuo pat pirmųjų šalies gyvavimo akimirkų buvo užkoduotas Izraelio DNR. „Ta valstybė yra stipriai sukarinta. Teko žiūrėti statistiką, tai pagal tūkstančiui gyventojų tenkantį karių skaičių jie berods buvo trečioje-ketvirtoje vietoje pasaulyje. Šiaurės Korėja, aišku, pirmoje, kuri yra valstybė/kariuomenė, tai ta militaristinė tradicija (Iraelyje – delfi) yra labai stipri, sakoma, net politinės karjeros nepadarysi, jei prieš tai nesi tarnavęs kariuomenėje ir netgi nepasižymėjęs kariuomenėje, kaip labai. Jei pažiūrėsite premjerus ir prezidentus ankstesnius, tai jie turi tą tokią labai stiprią aurą iš savo karininko karjeros, įskaitant Netanyahu“, – „Delfi“ sakė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Saugumo politikos mokslo grupės vadovas Vytautas Isoda.
Verta paminėti, kad ankstyvoje Izraelio valstybės raidoje šalies politinėje padangėje tvirtas pozicijas užėmė kairuoliškos pakraipos politika, pirmi penki ministrai pirmininkai priklausė Mapai/Leiboristų partijai, o pirmasis dešiniosios pakraipos premjeras Menachemas Beginas postą užėmė tik 1977.
