Noriu gryno oro, noriu į lauką, į žmones, žiauriai pasiilgau mamos ir tėčio... Aš juk niekur nebuvau ir iš niekur nieko neparsivežiau, su jokiais virusiniais nebendravau, niekam nieko blogo nepadariau ir padaryti nesiruošiu, esu sveika ir sirgti nesiruošiu, tai kam man tas namų areštas, tas vajus ir visa šita makalynė? Trenkiu duris ir bėgte laiptais žemyn. Į laisvę! Atsirakinu mašiną, užvedu ir jau važiuosiu. Greitai. Ir kuo toliau nuo čia.
Ūžia variklis, išvažiuoti negaliu, nes kaimynas taip pastatė savo mašina, kad man patogiai išvažiuoti nepasiseks. Skambinu jam ir tikrai išdėsiu į šuns dienas. Kaimynas neatsiliepia, nervai pakilo debesiu virš plaukų ir mašinos stogo, tuoj sprogsiu... Staiga išgirstu, kaip kažkas barbena į mašinos bagažinę, atsidarau langą ir praveriu burną aprėkti stuksentoją, bet išgirstu: „Vaikeli, ar viskas gerai? Gal kuo padėti?“
Šiais žodžiais į mane kreipiasi senolė, su pirkinių maišiuku stovinti prie mašinos. „Nepyk, kad užkalbinau, pamačiau, kad išbėgai iš namų kaip nudegusi, sakau, gal kas blogai, susirgo kas ar numirė? Gal padėti kuo?“, – susirūpinusiu, bet ramiu balsu tęsia senolė. Praveriu burną ir tuoj aš jai paaiškinsiu, kas nutiko, jei ji dar nežino, taip paaiškinsiu, kad daugiau niekam neuždavinės tokių durnų klausimų. Tuoj. Atsidarau mašinos duris ir ruošiuosi kaltinamajai kalbai, atsirado mat, nupušusi dievo karvytė, pagalbininkė... Bet senolės nesimato. Pasislėpė išsigandusi ar cirkus krečia?
Išlipu iš mašinos ir matau, kad senolė pritūpusi nuo žemės renka bulves ir tarsi nukaltęs vaikas teisinasi: „Nepyk, čia netyčia, grįžtu iš parduotuvės bulvikių nusipirkusi, bet va, maišelis praplyšo ir visas mano turtas pasipylė ant žemės, gal per daug pridėjau, bet tas virusas neleidžia dažnai į parduotuvę lakstyti, todėl tenka eiti rečiau, bet pirkti daugiau. Nieko, palauk minutę, tuoj susirinksiu ir viskas bus gerai – aš pasitrauksiu, o tu nuvažiuosi.“
Nutvilkė mane senolės žodžiai, visas pyktis ir nervas plyšo kaip muilo burbulas ir akimirksniu išsisklaidė: prieš mane stovėjo ramybė ir išmintis senolės pavidalu, o mano rimstančiose smegenėlėse stukseno „pasitrauks – nuvažiuosi“. To užteko. Padėjau senolei surinkti bulves, perdėjom jas į mano maišelį ir abi kartu grįžome į namą, o einant senolė spėjo pasipasakoti, jog gyvena pirmame mūsų namo aukšte, vaikai gyveną Vilniuje ir Kaune, anksčiau dažnai lankę, bet dabar visi sutarę, jog tam baisiam virusui užpuolus, jie neatvažinės, nes maža kas, juk gal patys nežinodami tą virusą nešiojasi, tai dėl šventos ramybės jie karantinuojasi namie, o senolė esanti dar gana guvi, galinti savimi pasirūpinti, o ir pagyventi dar norinti. „Žinau, myli mane vaikai, tai apsieisiu laikinai ir be vaikų bei anūkų, svarbu, kad be viruso apsieitume – juk niekas nekaltas, kad tas virusas kaip pasiutęs šuo užpuolė. Bet kaip užpuolė, taip ir nubėgs, nes nėra jis toks neįveikiamas, kaip atrodo. Kiekvienam nuodui irgi skirtas savas nuodas.“
Priešnuodis veikia
Grįžtu į kambarį ir prie manęs pripuola vaikai su klausimu: „Mamyte, kur buvai? Ar viskas gerai?“
Taip, viskas gerai, labai gerai, esame visi kartu ir sveiki, turim stogą virš galvos, duonos – irgi. Dabar man viskas gerai, nes priešnuodį gavau iš senolės.
O su priešnuodžiu ir veidrodis nebepykina, jis tiesiog primena, kaip seniai norėjau atsiauginti plaukus, bet niekaip neįtikinau savęs, kada pradėti, nes kaip atrodysiu, kol atsiauginsiu, todėl dabar gavau puikią progą ir tikrai atsiauginsiu.
Na, o pyktis dėl televizoriaus, tiesiog iš anekdotų srities. Kam ant jo pykti, jei galiu jį ignoruoti? O telefonas, tai juk pagrindinė jungtis su tėvais, sese, draugais. Baisu būtų, jei jo nebūtų. Atsiprašau savo mobiliako ir padedu krautis, kad gink Dieve, visad būtų po ranka, nes maža kas. Permetu akimis visus savo pagalbininkus: vyrą ir viryklę, skalbyklę ir džiovyklę, dulkių siurblį ir balkoną, prieš valandėlę mane siutinusius ir erzinusius, mintimis jų atsiprašau ir prisėdu, o šalia į kojas trinasi katytė. Šaunuolė, ramina savo murkimu ir vėl viskas atgauna savo spalvas. Gyvenimas irgi.
Tiesiog šiandien buvau priėjusi ribą, kai buvo dingęs savisaugos instinktas, atsakomybė už savo šeimos ir savo tėvų ateitį, kai nebesugebėjau valdyti savęs, savo norų ir įgeidžių. Gerai, kad trumpam, gerai, kad sutikau išmintingą senolę ir galiu pasijuokti iš savęs: ar mano rankos nudžiūvo ir negaliu savo nagų nusilakuoti ar plaukų nusidažyti, ar pasaulis sugrius, jei tapsiu ne trumpaplaukė, bet ilgakasė, ar sustos suktis žemė, jei pavasariu džiaugsiuosi iš balkono, o ne prie upės, ar pakeis spalvą žolė, jei ja gėrėsiuos pro langą?
Bet apsiverstų pasaulis, jei savo egoizmo vedama pulčiau į tėvų glėbį ir tuo jiems „padovanočiau“ tą prakeiktą virusą, nors net jei nežinau – turiu jį ar ne, jei dėl savo negebėjimo tvardytis prarasčiau juos... Juk naivu tikėtis stebuklo, kad negali platinti viruso nejausdamas jo simptomų, nes jis nežinia iš kur, kada, kaip ir pas ką atsėlio, atsėlina ar atsėlins. Todėl nori ar nenori, patogu tau ar ne, bet privalai taikytis prie kitokio paros, savaitės ar mėnesio ritmo, darbų, neplanuotų atostogų ar atstumo išlaikymo tarp savęs ir tau brangių žmonių. Ne dėl savęs, dėl jų. Kol dar turi galimybę. Juk pasaulis aiškiai demonstruoja – virusui nėra neliečiamųjų: britai jautėsi labai saugūs, jiems atrodė, kad visi kiti susirgs, visi kiti mirs, bet jie – ypatingi, jų niekas negali paliesti. Panašiai elgėsi ir rusai bei baltarusiai. Bet jiems visiems virusas parodė ir vis dar rodo savo galybę. Ir jei negali šiandien išgelbėti viso pasaulio, tai pasistenk išgelbėti save ir savo artimą.
Štai tokiomis mintimis su manimi pasidalino kaimynė Lina. Ačiū jai.
Didinsim savo skolą ar bandysim susilaikyti?
Artėja didžioji Šv. Velykų diena. Liūdna, bet nesulauksime grįžtančių savo vaikų iš Graikijos ir Anglijos, iš Airijos ir Ispanijos, Norvegijos ar Danijos... O ir Lietuvoje gyvenantys vaikai ir anūkai, ko gero, Velykas švęs siaurame savo šeimos ratelyje toliau nuo tėvų ir senelių. Liūdna? Žinoma, juk taip dar niekada nebuvo, nes net ir gūdžiame sovietmetyje bandėme šių ypatingų švenčių proga rasti dingstį pabūti su tėvais savo didesnės ar mažesnės šeimos rate. Bet šiandien vietoj klausimo – švęsti Velykas tėvų namuose ar ne, kyla kitas klausimas: ką nuvešime Velykoms į savo tėvų namus – būtį ar nebūtį? Ir į šį pastarąjį klausimą teks atsakyti mums patiems. Ir duok Dieve, kad savo netinkamu atsakymu nepadidintume savo sąžinės skolos.
O aš, klausydama istorijų apie tai, ką šiandien daro žmonės karantino ir savo izoliacijos akivaizdoje, prisiminiau kažkur girdėtą pasakojimą apie tai, kad užėjus dideliam potvyniui, vanduo sėmė gatves, namus ir vis kilo aukščiau ir aukščiau. Žmonės gelbėjos kaip kas išmanė: vieni viską palikę bėgo iš miesto, kiti sėdo į valtis ir kvietėsi kaimynus gelbėtis kartu, trečius rinko gelbėtojai, bet vienas didžiai tikintis žmogus nepriėmė nė vieno kvietimo gelbėtis ir laukė, kol Dievas jį išgelbės. Vanduo vis kilo ir kilo, žmogelis jau ir ant stogo, vėliau ant kamino užsiropštė, iš kur jį paimti siūlėsi malūnsparnis, bet žmogelis visiems kartojo: „Ačiū, ne, mane Dievas išgelbės.“ Galiausiai viena potvynio banga pasiglemžė žmogelį, o šis, nukeliavęs į dangų, ėmė Dievui priekaištauti: „Dieve, aš taip tavimi tikėjau, o tu mane apleidai ir leidai man paskęsti, tu man skolingas pasitikėjimą.“ O užsirūstinęs Dievas jam tarė: „Asile tu asile, tai tu atstūmei mano tau ištiestą ranką – siunčiau tau ir kaimynus su valtimis, ir gelbėtojus, ir malūnsparnį, bet tu išdidžiai visus atstūmei. Aš norėjau tave išgelbėti, bet tu pasirinkai kitą kelią. Tavo skola man – tavo mirtis.“
Kodėl mes šiandien spjaudom į mums tiesiamą ranką ir kaip tie asiliukai lakstome būriais po pievas ir parkus, būriuojamės, nekreipdami dėmesio į karantiną, izoliaciją ir į visą tai, ką mums primygtinai siūlo specialistai? Kodėl didinam savo skolą savo sąžinei ir Dievui?
