Vienas pažįstamas pasakojo, kad jo žmona jau antra savaitė su juo nemiega. Sakė, kad dėl visa ko. Dėl visa ko ji jau antra savaitė ir darbe, ir namuose tik su kauke ant veido. Kai jis norėjo pasimylėti, pasakė ne. Jis pažadėjo, kad naudos prezervatyvą. Atsakė, kad jeigu net ir su prezervatyvu, net jeigu ir pats į jį visas įlįstų, vis tiek nieko nebus.
Tikrovė juodesnė už juodą humorą. Nuo viruso neišsisuksime. Jis tapo mūsų santykių termometru. Maždaug kaip po mirties: visiems teks atsiskaityti už būtas ir nebūtas nuodėmes. Tik dar gyviems esant. Maža to – pranašauju, kad virusas taps visų santuokų išbandymu. Nes iššlavę prekybos centrus, neduokdie, užsibarikaduosime namuose. Su visais vaikais, naminiais šunimis ir užslopintomis karjeros ambicijomis.
Nenuostabu, kad bijome. Bet nereikia pamesti sveiko proto. Juk virusas nepalyginamas su vėžiu, nors vėžys – bilietas į greitesnį traukinį anapus. Nuo širdies smūgio per vieną dieną mirė apie trisdešimt tūkstančių žmonių ir veik tiek pat nuo vėžio. Kaip nekeista, net ir sezoninis gripas taip nieko negąsdina, nors jis nusineša apie šešis šimtus tūkstančių žmonių gyvybių pasaulyje per metus, iš jų apie keliasdešimt tūkstančių vaikų. Vien tik Europoje nuo gripo kasmet miršta apie septyniasdešimt tūkstančių žmonių. Palyginimui pasaulyje nuo koronaviruso mirė kiek daugiau nei trys tūkstančiai žmonių. Nepaisant to, nesu girdėjęs, kad žmonos ir jų vyrai taip žiauriai vienas kitą baustų visišku atsiskyrimu, netgi būdami sveiki. Virusas tapo tiesos akimirka. Viskas, kas buvo nutylėta, giliai užslėpta, kiekvienas ne taip pasakytas žodis lyg ir nuėjęs praeitin, nuleistas negirdomis, šiaip taip valios pastangomis nurytas – visa tai išsiveržia į paviršių. Ir tada abu vengia rankų prisilietimo, o palietus, tuojau paklausia, ar plovė rankas. Į nusičiaudėjimą reakcija tokia pati perdėta – lyg į atominės bombos sprogimą. Tuojau atveriami langai, bėgama iš paskos su skuduru šluostant visus paviršius. Ne prošal dar rankas išsitrinti spiritu, net jo gurgštelti – dėl visa ko, dezinfekcijai iš vidaus.
Emocijų protrūkis vyksta maždaug šitaip: grįžęs po darbų namo, nori apkabinti žmoną, pakštelti į skruostą. Tačiau ji atsitraukia, taip lyg netyčia išsisuka iš glėbio nekaltai šypsodamasi. Arba atvirkščiai – vyras elgiasi visiškai taip pat. Jeigu abu nekvaili, tuojau pajunta, kad kažkas ne taip. Nekreipia dėmesio, nes pavargę po darbų ir nesinori pradėti aiškinimosi maratono. Menkiausias ginčas ir su nakties malonumais gali atsisveikinti. Nors su tais nakties malonumais patys žinote: iškankinti darbe krentame lyg nokautuoti į lovą. Nebent šeštadienis, o vaikai jau po pasaulį senai išsisklaidę. Taigi, jeigu kartą kitą per mėnesį nuskyla, gali sakyti – rojus!
Virusas tapo išsisukinėjimo pretekstu, siena, už kurios teisėtai galima pasislėpti, atsiriboti. Netgi suvaidinti rūpestį vienas kitu: „nebučiuosiu, nes nenoriu tavęs apkrėsti, juk nežinome, ar sergame, ar ne“. Situacija erzina, bet iš namų kaip ir nepabėgsi, viešbučiai nepigūs. Pas meilužius ir meilužes nenueisi – kodeksas tebegalioja. Tas mano pažįstamas, jo žmonai atsisakius su juo pasimylėti, nubėgo pas meilužę, tai ji jam net durų neatidarė. Liepė grįžti pas žmoną, nes ji, mat, nenori susirgti. Visa žiniasklaida juk perspėja vengti susibūrimų. Teko grįžti namo keikiant virusą, sveikatos apsaugos ministrą Verygą ir visas moteris kartu paėmus. Kokie ten susibūrimai, kai net susitikti dviese lovoje tapo problema!?
Juokas juokais, bet sutikęs pažįstamą ar draugą, gerai pagalvoji – paduoti ranką ar ne. Nes padavus, pirma mintis – ar tas neserga ir ką jis su ta ranka prieš kelias minutes išdarinėjo. Juk nepatogu, susitikus draugą informuoti, kad rankos nepaduosi dėl savaime aiškios priežasties. Dar užsigaus. Todėl tikri vyrai puola lyg kokie drąsuoliai ant ambrazūros bravūriškai spausti ranką – taip įrodinėdami savo pranašumą prieš virusą. Dar paploja per petį, kvailai šypsodamiesi mesteli kokį juokelį. Štai vienas: „Gydytojas pacientui: Apgailestaujame, bet turime jums pranešti, jog susirgote mirtinu virusu. Jus teks izoliuoti ir maitinti tik blynais“. Pacientas: „Ar blynai man padės išgyti?“. Gydytojas: „Ne, bet tik blynus galime prastumti per plyšį po durimis“.
Vienu žodžiu, pandemijos atvejais skyrybų bumas garantuotas. Pavyzdžių reikia? Viena šeima – vyras, žmona ir keturi vaikai nuo mažiausio iki trylikos metų. Visi serga gripu, visi sėdi namuose, nes iš baimės naujajam virusui bet koks čiaudėjimas, snargliavimas bus traktuojamas kaip tiesioginis pavojus gyvybei, kaip mirtinas ginklas. Todėl, kaip yra reikalaujama, į darbą sergant paprastu gripu nenueisi. Tai dabar įsivaizduokite: šeši žmonės nedideliame plote, juk ne visi gyvena 250 kv. m. palociuose su žydinčiu sodu. Mažiausią vaiką reikia maitinti kas keturias valandas, naktimis taip pat. Vyresnius reikia kažkaip užimti, todėl liepi skaityti knygas ar ruošti pamokas, bet šiems nė motais – jie nori šokinėti ant lovų ar kitaip siausti. Pats to nenorėdams tampi policininku, mokytoju, slauge, draugu, psichologu. Galiausiai, kai neatlaiko nervai – pavirsti diktatoriumi, trankai stalą kumščiu, liepi visiems užsičiaupti, sulįsti į savo kampus ir ten nuolankiai visiems bent vieną valandą patylėti. Tikras beprotnamis. Kuri pora atlaikys tokį pragarą žemėje? Ypač vyras, kuris įpratęs išeiti iš namų į darbą tapusį jam atostogomis nuo chaoso namuose.
Išvada – nepridaryk vaikų, kai puikiai žinai, kad bet kokią, net ir gražiausią tavo gyvenimo dieną pasirodys koks virusas ir vožtels taip, kad maža nepasirodys. Tavo rojaus kampelis grius kaip kortų namelis. Tas virusas stos prieš tave ir lyg koks arkangelas Gabrielius griausmingu balsu pareikalaus parodyti jam tikrąjį tavo veidą. Jis taps tavo išbandymu, veidrodžiu, kuriame matysi savo tikrąjį atspindį nuo kurio išsisukti neįmanoma.
Šiais pavojingų virusų laikais nori nenori tampi dievobaimingu ir ieškai paguodos nuostabiose Lietuvos bažnyčiose. Deja, čia tenka susigūžti nuo griausmingų pamokslų, kai, pavyzdžiui, koks Vilniaus vyskupas metropolitas savo galingu balsu drebina ne tik Bernardinų bažnyčią, bet ir Vilnių penkių kilometrų spinduliu. Nei aš, nei kitas paguodos ieškotojas, nors ir nebūdami baisūs nusidėjėliai, neturime jokių šansų išsisukti nuo priverstinės didaktikos. Galiausiai išeini iš bažnyčios piktai trinktelėjęs durimis, nes priekaištų ir kaltinimų ir savo nuosavuose namuose netrūksta.
Vienintėlis belikęs dalykas, kurio trokšti visa siela – grįžus namo apsikabinti savo antrą pusę. Be jokios baimės būti atstumtam. Bet kadangi virusas komplikavo santykius ir jūsų antra pusė tikriausiai prisileidžia jus tik per dviejų metrų atstumą, tai belieka prisiminti pirmąjį pasimatymą ir nupirkus puokštę tulpių išdrožti: „Myliu tave ir man nesvarbūs jokie virusai. Gyvenkime neprarasdami žmogiškumo, antraip sulauksime galo, bet ne nuo viruso. Galiu garantuoti – pasaulio pabaiga dar neįsivaizduojamai toli. Neatstumkime vienas kito. Atleisk už visas mano klaidas, už tavo klaidas neprašau atsiprašyti. Sėskime su vaikais prie bendro stalo ir pasikalbėkime – apie virusą ir kaip su juo elgtis. Ir ne tik: kaip elgtis vienas su kitu, nes esame šeima – brangiausia, ką turime. O virusas yra niekas daugiau, kaip virusas. Išgyvenome ne tokias baisybes. Viena jų – būti atstumtam, tapti parijumi, vos ne bomžu savo mieste, savo valstybėje. Todėl mažiausiai ko mums reikia, tai karo šeimoje. Artumo ir bendrumo neturi sunaikinti baimė, nepasitikėjimas, nesantaika.“
Aš bent taip įsivaizduoju problemos sprendimą, kai virusas tampa šeimos santykių tvirtumo išbandymu. Su viltimi grįžtu namo. Dušas, vakarienė, lova. Klausiu žmonos švelniai, nerimastingai plakant širdžiai, ar jau miegosime ar dar ką nors ir kaip nors… Apsikabina, sako „myliu tave“.
Tai tiek apie virusą.
