Gintarė su mama Saulita įsikelia į vieno iš jųdviejų vyrų – tėtės Gunios – nupirktą butą, kuriame anksčiau gyveno Liza – labai negraži moteris. Į mamos ir dukters gyvenimą ateina vis nauji vyrai – mamos mylimieji, sutuoktiniai bei dukters tėčiai. Nors tikrąjį tėtį Gintarė taip pat turi, ir kai skaitytojas sužino, kas jis toks, dar labiau supranta, kad herojė – tikra priešingybė ciociai Zitai (kas jis – neatskleisiu, paskaitykite patys). Ši knyga – ne davatkoms.
Labiausiai ciocią Zitą primena buvusioji buto savininkė Liza, kuri buvo „baisiai negraži, žema, kaulėtų pečių, didele galva ir didele burna atsikišusiais dantimis“. Negražūs buvo ir jos daiktai, palikti bute. Romano mergaitė, išgirdusi iš mamos, kad tai yra kičas, visam gyvenimui įsisąmonino: kičas pasaulyje yra viskas, kas susiję su negražių moterų daiktais ir ypač jų dekoratyvinėmis pagalvėlėmis“. Mergaitės mama šito šlamšto kaipmat atsikratė. Tokį poelgį pasmerktų ciocia Zita: kaipgi galima išmesti daiktus? Ne paslaptis, kad ciocios zitos yra linkusios viską kaupti, užkišti šlamštu visus namų kampus. „O gal dar prireiks?“ – mintija ciocia Zita, nors nuo to šlamšto sklinda bloga energija, kuri materializuojasi galvos skausmu ir padidėjusiu kraujospūdžiu. Tada ciocios zitos bėga į vaistinę.
Saulita savo dukrytę Gintarę užtardavo prieš visus net ir tada, kai ji būdavo neteisi, ir jei kas ateidavo „draskyti akių“, greit įsitikindavo, kad neverta skųsti: nors Saulita pradėdavo kalbėti ramiai, tačiau greitai jos veidą išmušdavo raudonos dėmės ir ji sakinį pabaigdavo rėksmingai, negana to, pažadėdavo užmušti, jeigu kas nors skriaus jos dukrytę. Gintarė žavėjosi savo mama, ji buvo įsitikinusi, kad tokios mamos jai pavydi visas kiemas: „to antro aukšto padaras nežino, kaip greitai įsiliepsnoja mamos pyktis ir kaip ji visai nebijo būti vadinama beprote? Tik atmeta galvą ir juokiasi“. Toks elgesys yra labai nepriimtinas ciociai Zitai, nes, kaip gi čia dabar: tik ciocia Zita žino, kaip turi elgtis vaikai, ir kaip tėvai juos turi auklėti.
Ciociai Zitai sužinoti, kad moteris nemoka ir nenori mokytis gaminti valgyti, tai priimtų kaip katastrofą. Juk ji šventai tiki, kad moters vieta yra virtuvėje, o tai, kad valgyti galima restoranuose, kavinėse arba pasišildyti pusgaminius, užsisakyti maistą į namus, pasipjaustyti daržovių ir jas valgyti, ciociai Zitai yra nesuprantama. Jai tai atrodo tarsi šventvagystė. Lygiai taip pat ir V. Rykštaitės herojė Saulita pernelyg nesistengia sužibėti, nors jos vyras Gunia kartais nepiktai pavadindavo tingine, o labai retais atvejais, kai Gunia būdavo pavargęs supykdavo, kad „nėra ko ėsti“. Visgi moteris mokėdavo ir sumuštinį sutepti, ir labai įdomiu būdu, kurį visi žinojome devyniasdešimtaisiais, medžiotojų dešreles pasišildyti: tereikėdavo ant dešrelių užpilti spirito arba degtinės ir padegti. Dešrelės labai gražiai apskrunda (reikės kada išmėginti). Na, nemokėjo Saulita gaminti valgyti, be to, ji manė, kad tai yra bereikalinga laiko gaišatis. Ciociai Zitai tai atrodytų baisu: kaip gali moteris puoštis, skaityti, dalyvauti renginiuose, jeigu laiko nelieka valgyti pagaminti? Apskritai valgyti gaminimas turi moteriai užgožti viską, tada nebus kada nei gražintis, nei tobulėti, taip mąsto ciocios zitos, nes jos nori, kad būtų viskas ciocia-zitiškai, tuomet nekiltų ciocioms pavydas.
Tačiau problema yra ne problema, jeigu ji išsprendžiama. Romano herojus Gunia tą problemą ir išsprendė: nupirko savo moteriai mikrobangę, kad nereikėtų šaltų sumuštinių valgyt. Juos galima pasišildyti. Na, o dar kitas Saulitos vyras, rimtas verslininkas, pasamdė namų šeimininkę Matildą, kuri ateidavo ir gamindavo: skusdavo, tarkuodavo, maišydavo, kepdavo, virdavo, troškindavo, ir gaudavosi įmantriausi patiekalai – nuo Kijevo kotletų, triušienos troškinių iki puikiausių tirtų. Visa tai matė Saulitos duktė, stebėjo, kaip gamina Matilda, su ja bendravo, iš jos mokėsi. Ir ką gi, iš jos išėjo puiki kulinarė ir, kai Saulita susirado kitą vyrą, kuris neišgalėjo samdyti šeimininkės, valgį paruošdavo pati Gintarė – ne ką prasčiau nei ponia Matilda. Taip romano herojai vadindavo savo pagalbininkę. Nes ji tokia pati darbuotoja, kaip ir kiti žmonės, tačiau ciocia Zita ją vadintų tarnaite, šnypštų ir putotų: „Ojėzusmarija, tarnaitę pasisamdė, tinginė boba, kaip jai negėda“. Apskritai ciocioms zitoms yra baisu, kai „pinigai mėtomi“, juk galima pačiam viską pasidaryti. Bet niekaip ciociškoms makaulėms nelemta suvokti, kad per tą laiką, kol tu atlikinėtum nemėgstamą darbą, gali dirbti tai, kas tau patinka, gali laiką skirti tobulėjimui, galų gale – pailsėti. Visa tai atsipirks keleriopai. Kaip ir šiame romane – Saulitos duktė, pasirodo, turėjo kulinarinių gebėjimų, polinkį, talentą gaminti maistą, tačiau jis būtų taip ir neatsiskleidęs, jei šeima nebūtų pasisamdžiusi „tarnaitės“.
Tačiau labiausiai ciocia Zita ant romano herojės Saulitos burnotų už tai, kad ji myli vyrus. Kiek romano pasakotoja Gintarė atsimena, jos mama niekada nebūdavo viena. Visada jos namuose būdavo koks nors vyras. Pirmiausia ji atsimena tėtį Gunią, po to mama įsimylėjo rūpestingąjį verslininką Petrą, kuris iškart pasiūlė pradėti šeimos biznį, tuomet Gintarės mama tarsi ne vaikščiojo, o skraidė ant sparnų: „Kaip užsidegė mano mama!Ji nei skaitė, nei muzikos klausė, net šampano veik negėrė“. Ciocia Zita ties šia vieta baisiai imtų burbėti, burnoti – kaip čia dabar šampaną nuolat gerti. Ne todėl, kad nelabai sveika taip daryti, o todėl, kad ciocioms zitoms tai atrodo „nepadoru“.
Vėliau Gintarės mamos gyvenime atsirado menininkas, dar vėliau – rimtas profesorius. Herojė pasakoja: „mamą įsimylėdavo visi. Ji pati taip sakė. Ir pati mačiau“. Saulita neįsivaizduodavo savo gyvenimo be vyro: „Ji niekada negyveno viena, nes vis kas nors ją įsimylėdavo. Net rokas, kuris tiesiog nesugebėjo nuslėpti erekcijos, pamatęs savo pamotę eilinį kartą persirengiant“. Gintarė matė, kaip mama, net ir gyvendama su vyru, eina į pasimatymus. Kartais ir ją pačią vesdavosi: „Mama visada turėdavo atskirą gyvenimą nuo manęs ir nuo tėčių, ir tai darė ją dar labiau mylimą ir geidžiamą <...>. Mama eidavo į pasimatymą, ji visada eina į pasimatymą, nuolat ką nors slapta įsimylėjusi. Kai buvau mažesnė, vesdavosi mane kartu – kavos ir šampano su senamiesčio architektais, kurie nupirkdavo man cukraus pudra apčiaudėtą žagarėlį ir sakydavo: „tai gal vėliau be vaiko pas mane į svečius“ Kai kurie siūlydavo paviešėti ir su vaiku, kaip sako prancūzai – nuo penkių iki septynių, po darbo ir kol vyro nėra namie, o vaikas – ne problema, vaikui įjungsime filmuką“.
Ciociai Zitai pirmiausia būtų labai skaudu, kad egzistuoja moterys, kurios yra mylimos, geidžiamos, o ji niekada tokia nebuvo. Ją dėl bjauraus charakterio liovėsi mylėti net ir sutuoktinis, kuris jau seniai Zitą paliko ir išėjo gyventi su jaunesne moterimi, nors ciocia Zita ir mokėjo gaminti valgyti, tačiau tai tebuvo tik vienintelis jos privalumas, kurio ji dabar neturi kur panaudoti, nes jai teliko tik sėdėti ant suoliuko ir pakalbėti tokias moteris kaip šio romano herojė Saulita.
Ciocių zitų manymu, jei moteris, kuri turi vaiką, susiranda vyrą, negana to, vyrai keičiasi, ji net neverta gero žodžio. Jų manymu tokias moteris reikia smerkti, apkalbėti, aploti, kai praeina pro šalį. Tai gerai, kad ciocios zitos yra dažniausiai bedantės (juk kaip čia save prisižiūrėsi, dantų priežiūra bais daug kainuoja), nes ne tik aplotų, bet ir įkąstų. Ciocios zitos aiškina, kad moteris pirma turi užauginti vaiką, o tik po to susirasti vyrą, bet ir tai jis nereikalingas. Tokia jau tų zitų mąstysena, kiekvienąkart ką nors išgirdus iš ciocios zitos nustebsi – jos nepaliauja stebinti.
Kad ir kaip beburnotų davatkos, tačiau romano herojė Gintarė teigia, kas užaugusi nori būti kaip mama. Šiame romane parodytas nuostabus devyniasdešimtųjų metų moters paveikslas. Tokių moterų yra išlikę ir dabar, tačiau jos dabar „nemadingos“, jas nušvilptų ne tik ciocia Zita, bet ir vadinamosios supermamytės, kurios palaipsniui tampa tokiomis pačiomis ciociomis zitomis.
