Palanga.
Nuvažiuoju pagal iškvietimą paimti keleivio. Įlipa pusamžis vyrukas, rankos dreba, akys stulpu... Įspūdis toks, kad ką tik kažkas artimas jam žuvo: gal galvą nutraukė, o gal ir kojas, ir dabar mums teks važiuoti jų prisiūti, atgaivinti tą žmogų...
Pradeda pasakoti, kas nutiko. Sako, autobusų stotyje įsėdau į juodą taksi automobilį, atvažiavome mano nurodytu adresu, vairuotojas toks fainas, plika galva, dar man nupasakojo, kur ir kaip paskui turėsiu eiti, kad, sutvarkęs čia reikalus, atrasčiau vėliau man reikalingą Medžiotojų gatvę. Dar paplepėjome apie šį bei tą, aš išlipau, jis nuvažiavo... Tada pajutau, kad kažko man trūksta... OMG... taigi lagamino nebeturiu... Varom greičiau į stotį ieškoti tos mašinos, noriu atsiimti tašę savo...
Tada jau aš sakau, gerai, kad pamenate, įsidėmėjote spalvą mašinos, atrasti bus lengviau, bet yra toks niuansėlis, kuris labai apsunkina šią užduotį. Taip, mūsų firmos stovėjimo vieta yra būtent autobusų stotyje, bet mūsų visos mašinos yra šviesiai pilkos ir tikrai nėra nei vienos tamsios... Iš jūsų pasakojimo susidarau vaizdą, kad jūs įsėdote į mašiną, kuri atvežė keleivius į stotį, išlaipino, priėjote jūs, ir įsėdote pas jį. Todėl patariu, važiuojam geriau ne į stotį, o į kitas taksi stovėjimo vietas, kurių yra ne tiek ir daug, tik trys, ir gal jūs atpažinsite tą, su kuria važiavote. Gerai, sako...
Bevažiuodami svarstome įvairius variantus, kaip čia greičiau suradus, ko reikia, bandau žmogų raminti, kad mūsų užduotis nėra neišsprendžiama: čia ne Maskva, ne Pekinas ir ne Bangladešas, kad nebeįmanoma būtų surasti... Privažiuojame prie turgelio, šiuo momentu stovinčios taksi mašinos visos šviesios, tamsiosios išvažinėjusios... Riedame toliau iki buvusios senosios stoties aikštės, ten stovi gal šeši taksi automobiliai, iš kurių du tamsūs... Mano keleivis, pamatęs juos, nieko nebesakęs, kaip strėlė iš lanko išlekia pro duris, palikęs savo sėdėjimo vietoje piniginę tokio storumo, kad delnas vos apimtų. Sėdžiu už vairo, stebiu kaip jis ten skeryčiodamasis rankomis su vienu pakalba, paskui prieina prie antro, ir galvoju, turbūt toje savo tašėje buvo aukso kilogramą įsidėjęs, jei net piniginė nebesvarbi tapo...
Stebiu, kaip grįžta, galvą panarinęs... Viskas aišku, nebuvo čia tos mašinos, kurioje liko tas kilogramas , teks ieškoti toliau. Įsėda mašinon dar labiau pasimetęs, vėl aiškina man tą patį, ką buvo pasakojęs, o aš jį toliau bandau raminti... Taip pat perspėju, kad suimtų save į rankas, nesielgtų neapdairiai, kaip dabar kad pasielgė, palikdamas piniginę: juk tokių metų sulaukus jau turėtų žinoti, kad ne visi žmonės būna sąžiningi... Sakau, taigi praradęs ir ją, turėsit sėsti prie bažnyčios ant šaligatvio, kad surinktumėt kelis eurus namo grįžti... Jo jo, sutinka, nesiginčija su manimi, sakydamas, visai pasimečiau, nebežinau, ką ir bedaryti.
– Ką daryti, ką daryti, belieka tik prisigerti, – sako.
– O tai jei prigersit, atsiras tašė?... Tuo labiau jos neberasit ... Atsikelsit ryte pagiringas, dar labiau skaudančia gal, o gal, neduok Die, ir pametęs paskutinius pinigus... ir tikrai be tašės, kurią, surasti bus dar sunkiau. Gerti reikia iš džiaugsmo, per šventę, o ne iš skausmo, nes kitaip galima ir prasigerti, bandau protinti....
– Žinai ką, važiuojam mes į stotį visgi, – pasiūlo.
– Važiuojam, jei jums nuo to bus ramiau, jūsų pageidavimai – man įstatymas šiuo atveju, jūs čia dabar karalius, bet iš to nemanau, kad bus naudos, tik taksometras dar daugiau pinigų „primuš“.
Apsukame ratą apie stotį ir pasiūlau jam geriausią, mano manymu, variantą: nuvažiuoti į ankstesnę taksi aikštelę ir laukti, kol grįš ta mašina, kurioje guli jo paliktas turtas... 90 procentų, kad jūs tą tašę rasit, jei elgsitės protingai, sakau, o ne kvailai, tik turėkit kantrybės... Parašykit, sakau , savo telefono numerį, kad jei kas paaiškėtų, aš jums galėčiau paskambinti... Iš storosios piniginės ištraukia vizitinę kortelę ir paduoda, o tenais didžiosiomis raidėmis užrašytas vardas, pavardė, ir po jų, apačioje, labai mane nustebinęs užrašas – KUNIGAS.
Lieku šiek tiek apstulbęs, sužinojęs, ką čia tokį bandau auklėti, mokinti gyvenimo tiesų, su kuo aš čia važinėjausi, bet neparodau jokios reakcijos: atsisveikinam, palinkiu sėkmės paieškose ir išlekiu toliau darbuotis, vežioti atvykstančių, išvykstančių poilsiautojų.
Darbo tą dieną buvo daug, užsakymas sekė po užsakymo, praėjo nemažai laiko – gal kokios trys valandos, jau man kaip ir pasimiršo tas kunigas ir jo problemos iki tol, kai stotyje susitikau vieną iš kolegų, bendradarbių. Išleidęs atvežtus keleivius prie stoties, iš bagažinės iškrovęs jų lagaminus, vairuotojas ir sako, kad , kažkas paliko lagaminą, ir parodo į jį. Klausiu, kas paliko, vyras, ar moteris, prieš kiek laiko paliko? Sako, tai kad nežinau, daug keleivių šiandien pavežiau, o tik vėliau pastebėjau tą paliktą, užkištą už galinių sėdynių tašę, net neįsivaizduoju dabar, kaip ją grąžinti reikės, jei jokių kontaktų, ir net neaišku, kada kas paliko.
Tada klausiu, ar nevežei kartais šiandien vyro, kuris būtų klausinėjęs, kaip nueiti į Medžiotojų gatvę... Pagalvojo, pagalvojo kolega, sako, jo, vežiau, šnekus toks vyras buvo... Sakau, viskas aišku jau, kieno čia tas lagaminas, duok jį čia man, grąžinsiu savininkui be problemų. Tik nesuprantu, kodėl tada, kai per raciją pranešiau apie dingusį daiktą, tu nieko neatsakei. Nu tai kad tuom laiku aš pats dar jo nebuvau pastebėjęs, atsako, o vėliau, kai atradau, prisiminiau, kad ieškomas juodas automobilis, o mūsiškiai tai ne juodi.... Nu jo, ne juodi tikrai, sakau...
Paėmęs kunigo paliktą vizitinę, skambinu:
– Čia tas taksistas, kur jus vežiojo, skambina. Kokios spalvos jūsų tašė buvo, su ratukais ar be, apibūdinkit smulkiau. Išklausius pasakojimą, viskas galutinai pasidaro aišku. Sakau, ruoškit radybų: nuvežu keleivius į Kunigiškes ir tada jau pas jus, kur jums patogiau.
Senokai bemačiau tokį laimingą žmogų, kai, pradaręs dureles, pirštu rodydamas į juodą tašę, paklausiau, ar šita ?
– Va dabar galėsit ir šampano išgerti... tik nesuprantu, kodėl jūs mus norėjote apgauti, kad palikote savo turtą juodoje mašinoje...
– Ir aš nesuprantu, – atsako laimingas kunigėlis...
P.s. Kad ir kaip ten bebūtų, svarbiausia, kad stebuklas įvyko.
