Norint išvažiuoti į Jugoslaviją, turėjai turėt pakvietimą, bet jį susiveikti nebuvo sunku. Anksčiau tenai buvę parveždavo krūvas, pardavinėdavo, užtekdavo įrašyti tik savo pavardę ir ... jau esi kviečiamas aplankyti kažkokio ten, esą, tavo gero draugo, ar giminaičio, Krešimiro Čosičiaus. Toliau reikėdavo gauti užsienietišką pasą: nuvyksti į tada taip vadinamą „pasų stalą“, pateiki reikiamus dokumentus, prašymą, kur žadi vykti ir tau išduos... arba neišduos. Bet mums su draugu Romu pasisekė – išdavė...
„Perestroikos“ laikais parduotuvių lentynos, iki tol buvusios pustuštės, tapo visiškai tuščios. Kai kurioms prekėms nusipirkti net buvo įvesti ribojimai, kad negalėtum pirkti tiek, kiek širdis geidžia, o gautum tiek, kiek tau valdžia leido. Kai tik ko nors parduotuvėje „išmesdavo“, iškart nusidriekdavo eilės, didžiulės eilės, ir žmonės griebdavo kiekvienas, kiek paneša. Todėl parduodamų prekių kiekį žmogui pradėjo riboti, įvedė, taip vadinamus, talonus. Beveik viskas tapo deficitu. Žmogus, pamatęs eilę prie parduotuvės, net nežinodavo, ką ten parduoda, bet vis tiek stodavosi į jos galą. Juk jei tiek žmonių stovi, vadinasi, išmetė kažką, ko reikia daugeliui, tad nepamaišys ir jam. Na, jei ne šiandien, tai gal rytoj prireiks, ar po mėnesio, ar po metų, jei ne jam, tai kaimynui parduos, padovanos, ar giminaičiui kokiam.
Sovietinė valdžia, nebežinodama, kaip patenkinti darbo liaudies poreikius, pagaliau leido pasireikšti privačiai iniciatyvai, kada jau nebaudžiamas galėjai atidaryti savo privačią įmonėlę ir kažką pradėti gaminti, ar pardavinėti, ar remontuoti. T. y, galėjai jau dirbti ne tik valdiškame darbe, bet ir nuosavoje įmonėlėje, dirbti sau pats ir dar pasisamdyti papildomos darbo jėgos.
Pradėjo kurtis įvairiausio plauko kooperatyvai: vieni gamino sagas, kiti liejo dirbinius iš gipso, treti įsigudrino siūti „triusikus“ ar liemenėles, kiti pirštines ir kojines, megztinius ir paltus megzti. Dar kiti ėmė gaminti pūstus ryžius, kviečius ar kukurūzus, kepti bandeles ir tortus, o kai kas ėmėsi namų statybos ar mašinų remonto... Viskas sujudėjo, sukrutėjo.
Pas tuos veiklius žmones atsirado daug „lično“ pinigo, tad jie ėmėsi statytis sau namus, kurių statyboms leidimą gauti nebebuvo sunku...
Ir statėsi, vieną už kitą didesnius. Juk statybinės medžiagos ir kuras tebekainavo juokingai mažai, o žmonės toli į priekį negalvodami, statėsi tokiu principu: jei pas kaimyną Petrą pamatas 2 metrai, tai mano turi būti 2,15 m, jei kaimyno namas dviejų aukštų, tai mano turi būti, bent jau 3-jų... Jei aplinkinių namų plotas 300 kvadratų, tai mano turi būti 350 ir nei „biškio“ ne mažiau... O kaip kitaip įrodysi, pasirodysi, kad tu „kietesnis“, kad tu turtingesnis. Nesvarbu, kad jis tau per didelis, kad tau nepatogus gyventi, svarbu, kad prieš kaimyną atrodytum „mandresnis“...
Į tuos rajonus įvažiavus, iškart ir krinta į akis namų-pilių dydžiai. Aišku, dabar šeimininkai su mielu noru sutiktų tą savo pilį padalint į 3–4 dalis, vieną pasiliktų sau, kitas parduotų ir taip sau taupiai smagiai gyventų. Bet namą padalinti, tai ne gimtadienio tortą supjaustyti!
Taip prie miestų gana greitai išdygo privačių namų kvartalai, dažnai vadinami „Žvaigždžių miesteliais“.
Pvz.: 300, 400, 500, 600 kvadratų namuose dabar gyvena du-trys žmonės. Turėjome mes su draugu tais laikais po „Moskvičių 412 “. Jis buvo pirkęs pagal paskyrą vienais metais, aš – kitais.
Tada mašiną norint nusipirkti, reikėdavo gauti paskyrą. Rajono vykdomasis komitetas ją arba duodavo, arba ne. Be to, dar ir darbo kolektyvas turėdavo neprieštarauti, kad tau ji būtų suteikta. O gal tu kada į darbą buvai pavėlavęs ar direktoriui ant nuospaudos užmynęs ir jis neturi „ant tavęs akies“, tai ir padarys taip, kad tu ją matytum kaip savo ausis.
„Žiguliukų“ paskyras ir tais laikais gauti eiliniam žmogui būdavo beveik neįmanoma, nebent deputatai, mokyklų, gamyklų direktoriai, vyr. inžinieriai, socialistinio darbo didvyriai ar kitokie nusipelnę veikėjai ar dar kaip nors, gal daug kyšių nunešę sugebėdavo susivairuoti tas paskyras. O „Moskvičiai: tada buvo ne prestižas, tuos jau tuo metu daug lengviau galėjai išprašyti.
Gaudavai paskyrą, būdavo paskirta diena, kada turėsi vykt į Vilnių. Tik tenai, Aukštuosiuose Paneriuose buvo vienintelė vieta Lietuvoje, kur nuvykęs galėjai pasiimti (nusipirkti) tau paskirtą mašiną.
Norint išvažiuoti į Jugoslaviją, turėjai turėt pakvietimą, bet jį susiveikti nebuvo sunku. Anksčiau tenai buvę parveždavo krūvas, pardavinėdavo, užtekdavo įrašyti tik savo pavardę ir... jau esi kviečiamas aplankyti kažkokio ten, esą, tavo gero draugo, ar giminaičio, Krešimiro Čosičiaus.
Toliau reikėdavo gauti užsienietišką pasą: nuvyksti į tada taip vadinamą „pasų stalą“, pateiki reikiamus dokumentus, prašymą, kur žadi vykti ir tau išduos... arba neišduos.
Bet mums su draugu Romu pasisekė – išdavė, nebuvom prisidirbę kažkokių tai baisų „griekų“, kurie prieštarautų tarybinio žmogaus moralės ir elgesio supratimo normoms. Būdavo tokios formuluotės, būdavo. O jei esi nepatikimas, bambėjai prieš Tarybų valdžią, tai špyga tau, o ne leidimas. Bambėt tai daug kas pabambėdavo, anekdotus, pašiepiančius sistemą, pasakodavo, bet ne visus gi nutverdavo, ne visus įskųsdavo, jei kartais ir išgirsdavo negera ausis.
Ir dabar iškilo iš atminties vienas tų laikų populiarus anekdotas: užsienietis, atvykęs į SSSR sėdi viešbuty ir dairosi pro langą, kas vyksta gatvėje: mato, kaip šalia šaligatvio darbuojasi du darbininkai – vienas iškasa duobę, kitas priėjęs – užkasa, paeina toliau, vėl naują iškasa, antrasis užkasa. Nieko sau, žiūri šiaip, žiūri taip, na nieko ton duobėn neįdeda, tik iškasa ir užkasa. Nebeiškentęs, išeina lauk, prieina prie besidarbuojančių ir klausia: ką jūs čia darote? Darbininkai, lyg niekur nieko, atsako, negi nematai, medelius sodinam.
– Ką, ką... o tai kur tie medeliai???
– Tas, kuris turėjo dėt medelius į duobę, susirgo, šiandien darban neatėjo...
Ir patys juokdavomės iš tokios sistemos, o užsieniečiai, aišku, dar labiau, Ir eiliniai ir net šalių prezidentai pašiepdavo:
Nebuvom įkliuvę nei spekuliuodami armėniškais batais, kuriuos „bogindavom“ iš Jerevano lėktuvais.
Nebuvom nutverti nei remontus butuose nelegaliai atlikinėdami, nebuvom nutverti nei vagiant skerdieną, ar šiaip kokias vinis, varžtus iš gamyklų, nes dirbdavome tokiose vietose, kur ir vogt nebūdavo ką, nebent savo galėjai atnešt, padovanot.
Tolimesnė procedūra – pasikeisti automobilio numerius, nes su sovietiniais neišleisdavo. Matyt, juose rašomų kirilicos raidžių užsienis nepripažindavo.
Tokių mašinų su pakeistais numeriais važinėjo jau gana daug, ir jų vis daugėjo. Užmetęs akį į tokios auto numerius, iškart galėdavai suprasti, va tas jau „siaučia“ po Jugus... o gal po Lenkiją bastosi, spekuliuoja. Bet greičiausiai po pirmąją šalį, nes kai „atsidarė“ Jugoslavija, Lenkija spekuliantams tapo nebe tokia madinga, nes biznis išeidavo daug geresnis, nors ir kelionė tolimesnė....
Belikdavo prisipirkt prekių, gaut leidimą iš darbovietės, jei tau ne atostogos, ir pirmyn.
O prekės tikdavo įvairiausios, ką tik gaudavom, tą ir pirkdavom, apvažiuodavom aplinkinių rajonų ir Latvijos parduotuves. Buvome išsiklausinėję, kad geriausiai „eina“: degtinė, guminiai batai, kirviai, plaktukai, kojinės, patalynės komplektai, TV antenų kabeliai, vinys, pjūklai, dalgiai, turizmo prekės, televizoriai „Šilelis“ ir t.t., ir pan. Tenai jau pabuvę, pamatėme, kad kai kurie net „Belarus“ traktorių dalis tempia, kurios parduotuvėje kainuoja kosminius pinigus, lyginant su kaina pas mus...
Aišku, reikėdavo ir čia pavargti, kol tų prekių prisipirkdavai, kai lentynos mūsuose būdavo pustuštės, o jokių sandėlių vedėjų ar parduotuvių direktorių nepažinojai. Juolab kad buvo įvesta tvarka, kad parduodavo tik po vieną-du daiktus, kad visiems, visai tarybinei darbo liaudžiai, taip sakant, užtektų, o neišgraibytų, nesusišluotų viską sovietmečio erkės – spekuliantai...
O ir tų prekių nebūdavo, negalėjai bet kada panorėjęs nusipirkt. Ne veltui sklandė posmas: nei mėsytės, nei dešrytės, tik raudonos vėliavytės.
Tiesa, pirmieji, kurie gavo leidimus vykti į tą svajonių šalį Jugoslaviją, gaudavo iš valdžios pasikeisti valiutos, taip sakant, nusipirkti 200 dolerių smulkioms kelionės išlaidoms, lauktuvėms pirkti. Rublio ir dolerio kursas tada buvo, jei gerai pamenu 0,78 rb – 1 JAV doleris. Kai tuo tarpu juodojoje rinkoje doleris jau kainavo 18 rb. Taigi iš valdžios dolerius gavęs vos ne veltui ir pardavęs jau padarydavai neblogą bizniuką. Kai kas dabar gali pasakyti, kas čia per pinigai – 200 „baksų“? Tais laikais tai buvo tikrai ne tokie jau ir menki pinigiukai: 200 „baksų“ – tolygu 3600 rb, kai pvz., mokytojo alga tuo metu buvo apie 120–130 rb. Ir spręskit patys, daug tai, ar mažai... Iš tos sumos dar reikėtų atmesti 156 rb sumokėtus keičiant valiutą ir gautume 3444 rb gryno pelno.
Iš kitos pusės paėmus, juk daugelis uždirbdavo tada apie 120–140 rublių, o tai pavertus doleriais, gautume tik 7–8 dolerius per mėnesį. Ir juokinga ir graudu.
Bet valdžios ekonomistai, pamatę, kokios sumos valiutos išplaukia iš šalies, greitai atsipeikėjo ir šitą dalyką panaikino, tipo: važiuokit jūs į tą trokštamą užsienį, kaip nors badu nenumirsit, tuo labiau, kad turit pakvietimus ir jie jumis ten turi rūpintis, lai maitina.
Pagaliau, susipirkę kiek įmanoma daugiau prekių, iškeliavome su draugu Romu ir mes. Nors vietos turėjo užtekti abiem vienoje mašinoje keliaut, mes buvome nusprendę kiekvienas su savo vykti, nes , jei būtume prekes sudėję į vieną, tai jau Moskvič 412 būtų panėšėjęs į sunkvežimį, prekės būtų siekusios lubas. O tokių veikėjų neišleisdavo išvažiuoti, dalį prekių tekdavo palikti muitinės sandėliuose.
--------------
Pervažiavę Lietuvą, Baltarusiją ir dalį Ukrainos atsidūrėme prie sienos su Rumunija, miestelis vadinosi Čėrnovcy. Čia buvo sienos kirtimo punktas. Kiek ilgai teko stovėti eilėje, tiksliai nebepamenu, gal parą, o gal dvi, nes mašinų eilė stovėdavo kelių kilometrų ilgio. Pamatęs ten vyraujančią tvarką, aš pabandžiau lįsti be eilės. Ta tvarka, o tiksliau, netvarka, ten buvo tokia: prie įvažiavimo vartų kaupiasi, kaupiasi rumunų „Dacios“ – sulankstytos, aprūdijusios, ir kai tik vartus atidaro, jie užkaišiodami mašinas, visi būriu veržiasi į muitinės teritoriją. Kol vartai vėl neužsidaro, pavyksta įvažiuoti gal kokioms 5 mašinoms iš tikrosios eilės ir kokiai 15–20 iš to nelegalaus rumunų būrio...
Todėl tikroji eilė juda gan lėtai. Tą sistemą išsiaiškinę, su Romu sutarėme, kad aš važiuoju prie vartų į tą būrį, bandysiu prasmukt, jei gyvas liksiu, o Romas sąžiningai stovės eilėje ir pamatysim, kuriam greičiau pavyks pravažiuot.
Ačiū Die, man pavyko, mašinos nesulamdžiau, kas dažnai nutinka tenai, nes rumunai savųjų išvis nesaugo, lenda taip naglai, kaip tik jie vieni temoka. Patekau į Čeušesku, „karalystę“ dar tą patį vakarą. Įsėdęs muitininkas, paklausinėjęs, kur čia aš važiuoju, pasukinėjęs radijos rankenėles, paspaudęs mygtukus, apžvelgė, kas čia toje mano mašinoje sukrauta. Pamatęs matomoje vietoje padėtus latvių gamybos kvepalus, skirtus vyrams, paklausė, ar tai tiktai vyrams. Patikinus, kad tikrai taip, pasakė, „u mojėvo brata kak raz dien roždėnija, prėkrasnyj by vyšėl podarok (mano brolio gimtadienis tuoj, nuostabi išeitų dovana) , ja magu kupit ih u tėbia (aš galiu nupirkti juos iš tavęs)“. Aš atsakiau, kad aš galiu jums padovanoti juos. Tada jisai sako, „ xorošo, otniesi ix vot v etu, vidiš, budku (gerai, nunešk juos į tą būdelę), ir parodė pirštu, į kurią.“
Pabaiga II dalyje.
