Į savižudybę įvairiais istoriniais laikotarpiais buvo žiūrima įvairiai, vertinama nevienareikšmiškai. Be to, būta labai įvairių istorinių savižudybių, tačiau šiandien tas požiūris smarkiai pasikeitęs.
Savižudybės istorijoje
Štai Egipto karalienė Kleopatra nusižudė 30 m. pr. m. e. rugpjūčio 12 d. į pintinę su nuodingomis gyvatėmis – egiptietiškomis angimis – įkišusi ranką. Ir visai ne iš meilės Antonijui, kaip kad parodyta įžymiajame filme, o todėl, kad prarado valdžią. Egiptas tapo Romos provincija. Romos propaganda vėliau vaizdavo Kleopatrą kaip puolusią ir amoralią moterį, kuri siekė tik politinių tikslų ir kuri išgelbėjo savo vardą garbinga mirtimi, nes patekusi į neišvengiamą Oktaviano nelaisvę ji būtų buvusi pravaryta Romos gatvėmis Oktaviano triumfo eisenoje, kaip tai padarė Julijus Cezaris su Kleopatros seserimi Arsinoje.
Kita istorinė savižudybė – susijusi su Romos imperatoriumi Neronu. Jisai netgi laukdamas gėdingos bausmės nesiryžo nusižudyti ir taip išsivaduoti nuo negarbės. Tačiau numylėtinis Petronijus („Satirikono“ autorius) Nerono bausmės išvakarėse surengė draugams atsisveikinimo vaišes ir persipjovė venas.
Senovės Romoje ir Graikijoje savižudybės buvo smerkiamos ir tik išimtinais atvejais pateisinamos (tuomet, kai grėsė negarbė). Tokiu atveju asmuo galėdavo nusižudyti, jei savižudybės priežastį pateisindavo Senatas. Šiam reikalui būdavo skirti specialūs stiprūs nuodai. Antikos filosofas Seneka taip pat pateisindavo savižudybę sakydamas, kad „ne pats gyvenimas yra vertybė, o tik geras gyvenimas“.
Senovės Indijoje ilgą laiką buvo manoma, kad ištikima žmona privalo sekti paskui savo mirusį vyrą. Tam tikslui būdavo kuriami laužai, ant kurių supleškėdavo ir velionis vyras, ir gyva jo žmona. Tokios žmonos būdavo vadinamos sati. Tačiau tai liesdavo tik aukščiausios kastos žmones. Kai mirė vienas senovės indų valdovas, kartu su juo supleškėjo trys tūkstančiai žmonų ir sugulovių. Žemesnių kastų atstovų šeimose, vyrui mirus, susideginti nebūdavo privalu, tačiau našlių dalia būdavo sunki – susideginti atrodydavo bene geriausia išeitis.
„Šventuosiuose induizmo tekstuose“ teigiama, kad moteris po vyro mirties privalo gyventi „skaistybėje ir dorybėje“ antraip ji po mirties pavirs šakalu. Skaudi lemtis paženklina Indijos našles, nors kai kurios iš jų yra mažametės ir net neatsimena, kada ištekėjo. Tokie ištekinimai dažniausiai vyksta dėl to, kad būtų galima pasipelnyti sujungiant ūkius, gaunant nuotakos kraitį. Našlės Indijoje gali atsidurti visuomenės užribyje: jos neturi beveik jokių teisių, net ir XXI a. Indijoje jos gyvena prieglaudose. Dar netolimame XX a. veikę įstatymai našlei leido pasirinkti sati dalią, prieglaudą arba ištekėti už savo vyro jaunesniojo brolio. Tačiau toks pasirinkimas visgi nebuvo išsigelbėjimas, moteris buvo beteisė.
Beje, baltų ir indoeuropiečių žemėse randami poriniai kapai netiesiogiai patvirtina būtą tradiciją po vyro mirties nusižudyti ir žmonai. Istoriniuose šaltiniuose nemažai liudijimų, kad kartu su kilmingu mirusiuoju lietuviai sudegindavo ir jam artimus žmones. 1389 m. Philippo de Meziereso veikale „Senojo maldininko sapnas“ aprašytos karaliaus laidotuvės, istorikų teigimu, buvo didžiojo kunigaikščio Gedimino laidotuvės. Jų metu karalius sudeginamas ne tik kartu su žirgu, tarnu, bet ir su geriausiu bičiuliu. Na, o Japonijoje buvo populiari junshi – mokinio savižudybė mirus mokytojui.
Kalbant apie japoniškąsias savižudybes, reikia pabrėžti, kad vienas žiauriausių savižudybės būdų – charakiri. Tai nusižudymas paleidžiant sau žarnas. Tai labai kankinanti ir ilga mirtis, tačiau šiam žingsniui ryždavosi kiekvienas save gerbiantis samurajus, nes tikėdavo, kad taip apvalys savo sielą. Drastiškasis charakiri – tai samurajų reakcija į įžeistą garbę, ištikimybė savo valdovui, protestas prieš pažeminimą.
Apskritai daugelyje kultūrų savižudybė buvo laikoma geriausia išeitimi nepajėgiančiam kovoti, priešintis blogiui. Buvo manoma, kad tinkamai įvykdyta savižudybė apgina gerą vardą ir atminimą. Masinė savižudybė vyko Masadoje (Izraelis) 73 m. po Kr. Romėnų legionieriams užpuolus Masados tvirtovę, 960 gynėjų nusprendė gyvi nepasiduoti. Jų vadas Eleazaras ben Yairsas kreipėsi į žmones: „Argi mes sau garbės nenuplėšime laisva valia baisias kančias užsitraukdami? Laikau ypatinga Dievo malone, kad jis mus pajėgius daro žūti kaip laisvus žmones…“ Apsupti Masados gyventojai sudegino savo turtą, nužudė moteris ir vaikus, paskui išsirinko dešimt vyrų, kurie turėjo nužudyti visus kitus, o paskui dar vieną, kuris nužudė visus kitus ir nusižudė pats.
Ryškiausias Lietuvos istorijoje pralaiminčių karių savižudybės pavyzdys – Pilėnų pilies gynėjų žūtis. 1336 m. kryžiuočiai apgulė Pilėnų pilį ties Nemunu, prie kurios buvo per keturis tūkstančius pagonių. Suvokę, jog pralaimės, lietuviai pasiryžo geriau mirti nei atiduoti pilį ir patekti priešams į rankas, ypač dėl jiems svetimos priešo religijos.
Islamas ir induizmas griežtai smerkia savižudybes, nes mano, kad nusižudoma siekiant išvengti dievo skirtų išbandymų. Krikščionybė savižudybę laiko baisia nuodėme. Tas, kas nusižudė, pražudė ir savo sielą. Manoma, kad savižudžiui Dievas niekada neatleis. Anksčiau savižudžius laidodavo už kapinių tvoros.
Istorijos bėgyje daug savižudybių buvo kaip politinio protesto forma: 1963 m. budistų vienuolių susideginimas Vietname, 1969 m. čekų studento Jano Palacho susideginimas, protestuojant prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją, 1972 m. kauniečio Romo Kalantos susideginimas, protestuojant prieš sovietų okupaciją ir kt.
Savižudybės gali paskatinti kultinės, mistinės aplinkybės. Baltų krivių krivaičiai dažnai susidegindavo dievų garbei: „Visų nuostabiausia lietuvių šventė dievų garbei buvo paties Krivių Krivaičio aukojimas… Vyriausias Krivaitis iškilmingai atsisveikindavo su susirinkusiaisiais, kurie džiūgaudavo, dėkodami dievams ir aukai, o tada liepsna prarydavo kilniausią jų dovaną“ (A. M. Benedictsen). Viduramžiais dvasininkai ir jų sekėjai nusiskandindavo vandenyne, tikėdami taip pasieksią Budos šalį, kuri esanti vakariniame žemės pakraštyje. 1978 m. Pietų Amerikoje, Gajanos miškuose, įvyko 912 religinės sektos žmonių savižudybė. 1993 m. Teksase nusižudė 85 sektantai – Saulės kulto garbintojai. 1994 m. įvyko jų masinės savižudybės Šveicarijoje, 1995 m. – Prancūzijoje.
Savižudybės gali būti epideminio pobūdžio. Kai kurias sukelia jų propaguotojai. Filosofas Hegesijas, pramintas Peisithanatos (gr. „įkalbinėjantis mirti“), savo kalbomis sukėlė savižudybių protrūkį, todėl buvo ištremtas iš Aleksandrijos. 1774 m. Goethe knygoje „Jaunojo Verterio kančios“ aprašęs jaunuolio savižudybę sukėlė epidemiją Saksonijoje, Milane, Danijoje.
Mūsų amžiuje savižudybių protrūkius sukėlė tokių įžymių žmonių, kaip S. Jesenino, E. Hemingway, M. Monroe ir kt. savižudybės. Pirmasis apie savižudybės imitacijos fenomeną aprašė E. Durkheimas, vėliau D. P. Philipsas (1974) šį perdavimo fenomeną pavadino „Verterio efektu“. Žinoma labai daug atvejų, kai viena savižudybė sukelia visą tokių pat savižudybių grandinę. Garsusis Auksinių Vartų tiltas San Franciske (JAV) labai dažnai pasirenkamas savižudybių vieta.
Kas vyksta savižudžio galvoje?
Ką apie savižudybes mano psichologai, sociologai? Daugiau nei prieš 100 metų prancūzų sociologijos pradininkas Emilis Durkheimas manė, kad savižudžių rodiklis gali būti paaiškintas tik sociologiškai. Kiekvienai tautai yra būdinga tam tikros energijos kolektyvinė galia, skatinanti žmogų nusižudyti. Durkheimas rašė, kad savižudžio veiksmai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tik jo asmeninio būdo apraiškos, iš tikrųjų yra tik akivaizdų išorinį pavidalą įgavusios socialinės būsenos rezultatas bei tąsa. Ritminis savižudybių svyravimas tam tikroje vietoje ir konkrečiu laiku gali būti tiriamas empiriškai bei lyginamas su kitose vietose ir kitu laiku empiriškai tiriamais ritminiais svyravimais.
Per šimtmetį, aišku, įvyko intelektualinių, socialinių ir politinių pokyčių. Knygoje „Savižudžio sąmonė“ Edwin S. Shneidman dalykiškai aprašo ir dalinasi per 50 metų sukaupta profesionalios pagalbos savižudžiams patirtimi. Ši knyga yra nedviprasmiška pastanga atgaivinti savižudybės temą. Knygos pagrindą sudaro kelios atskiros istorijos, iš kurių aiškėja, dėl kokių priežasčių žmonės savanoriškai pasitraukia iš šio pasaulio, kas vyksta savižudžio sąmonėje.
Edwin S. Shneidman knygoje įrodinėja, kad savižudybė įvyksta tada, kai individas nemoka susidoroti su dvasiniu skausmu arba negali patenkinti psichologinių poreikių. Kiekviena savižudybė yra daugiabriaunis reiškinys, apimantis biologinius, biocheminius, kultūrinius, socialinius, tarpasmeninius, psichinius, loginius, filosofinius, įsisąmonintus ir pasąmoninius elementus, tačiau iš esmės savižudybės priežastis yra psichologinė. Tai reiškia, kad kiekviena savižudybės drama vyksta vienintelio asmens sieloje. Autorius šį procesą lygina su medžiu. Medis auga tam tikros cheminės sudėties dirvožemyje, tam tikrame socialiniame ir kultūriniame klimate. Pavyzdžiui, individualūs biocheminiai procesai, vaizdžiai tariant, yra medžio šaknys. Asmens pasirinktą būdą nusižudyti, šio įvykio smulkmenas, priešmirtinio raštelio turinį ir pan. galima metaforiškai palyginti su išsikerojusiomis šakomis, vaisiais, lapais. O psichologinis komponentas, sąmoningas savižudybės, kaip neabejotinai geriausio suvoktos problemos sprendimo, pasirinkimas yra medžio kamienas. Kai neigiamos emocijos išgyvenamos per stipriai, sutrinkame, imame sielotis. Sielvarto, nerimo, sumaišties priežastis yra psichologinis skausmas. Taigi psichologinis skausmas yra pagrindinė sudedamoji savižudybės priežastis. Mintis, kad „galiu nutraukti šį skausmą – galiu nusižudyti“, – yra pati savižudybės esmė.
Savižudybę praktiniais sumetimais knygos autorius sugrupavo į penkias grupes. 1) tai nelaiminga meilė. 2) prarastas palankumas ir nutrūkę socialiniai ryšiai susiję su negalėjimu patenkinti poreikį būti globojamam ir priklausyti kam nors ar palaikyti ryšius su kitais. 3) negalėjimas kontroliuoti, nuspėti ar planuoti, susitarti, suderinti susijęs su negalėjimu patenkinti poreikio laimėti, būti autonomiškam, tvarkyti ir suprasti. 4) pažeistas savojo „aš“ vaizdas ir negalėjimas išvengti gėdos, pralaimėjimo, pažeminimo bei paniekos susiję su negalėjimu patenkinti poreikio palaikyti ryšio su kitais, gintis ir vengti gėdos. Ir 5) nutrūkę svarbiausi ryšiai ir visa tai lydintis sielvartas bei nusiminimas susiję su negalėjimu patenkinti dominavimo, agresijos ir atoveikio poreikių.
Tokiu būdu autorius siūlo įsidėmėti svarbiausią taisyklę: savižudybės tikimybę galima sumažinti palengvinant kančią, nerimą. Išgirdę klausimą „Ką tau skauda?“ linkę į savižudybę žmonės numano, kad klausiama apie jų jausmus ir gyvenimą. Ir atsako paprastai gana rafinuotai ne biologijos, bet psichologijos kalba. Dėl stipraus psichologinio skausmo nusižudoma tik labai retais atvejais, bet kiekviena savižudybė yra susijusi su pernelyg dideliu psichologiniu skausmu.
Edwin S. Shneidman pabrėžia, kad psichologinis skausmas yra sąmonę užvaldęs skausmas, sielvartas arba gėla. Šio skausmo esmė yra psichologinė – perdėtai išgyventa gėda, kaltė, baimė, nerimas, vienišumas, baimė pasenti arba mirti kančiose. Savižudybė įvyksta, kai psichologinis skausmas laikomas nebepakeliamu ir aktyviai siekiama mirties, kad pagaliau liautųsi kankinantis sąmonės srautas. Savižudybė yra tragiška sielos drama. Kiekvienas savižudis jaučiasi stumiamas į savižudybę – jis iš tiesų mano, kad savižudybė yra vienintelė jam likusi galimybė, nors dabar jau įrodyta, kad taip nėra: absoliuti dauguma bandžiusių nusižudyti ir išgyvenę vėliau pripažino, kad mirti jie nenorėjo, tiesiog skausmas atrodė toks nepakeliamas, kad nesimatė kitos išeities. Būtent dėl to svarbu galvojantiems apie savižudybę suteikti pagalbą.
Įdomu tai, kaip autorius apibūdina susiaurėjusią savižudžio sąmonę. Daug kas apie savižudžius kalba, kad jie pasielgė egoistiškai, kad neužjautė artimųjų. Iš tiesų jie nepajėgūs pagalvoti apie kitus, nes jų sąmonė susiaurėja. Autorius apie susiaurėjusią sąmonę kalba kaip apie savižudiškai sąmonės būsenai būdingą psichinio gyvenimo ir elgesio ypatumą, kurio beveik neįmanoma paslėpti. Susiaurėjusi sąmonėi reiškia dėmesio centro susitraukimą ir susiaurėjimą. Savižudžio sąmonė susiaurėja ir nukreipiama į vienintelį tikslą – ištrūkti, nematant visų kitų – tėvų, sutuoktinio, vaikų. Tie kiti žmonės gyvenime nėra pamiršti, jie tik paprasčiausiai nepatenka į susiaurėjusį savižudžio sąmonės fokusą.
Tai išryškėja pirmiausia kasdieninėje potencialaus savižudžio kalbėsenoje, kai imami vartoti tokie žodžiai, kurie atspindi ikisavižudiškai sąmonei būdingą dichotomišką (pagal principą „viskas arba nieko“) mąstymą. Nors atpažinti tokį elgesį gali būti sunku, bet psichologai pataria, kad visuomet reiktų sureaguoti, jeigu žmogus sakosi nusižudysiąs – paklausti, kaip jis jaučiasi, pasiūlyti pagalbą, išklausyti, pasiūlyti kreiptis ieškoti profesionalios pagalbos.
Psichologinę pagalbą galite rasti ČIA.
| Pagalbos telefonai: | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64. |
