Čigonai yra išsisklaidę po daugelį pasaulio šalių, save jie vadina romais (roma), žodis reiškia žmogų arba vyrą. Tai bendros kilmės, artimų papročių ir žmonių tauta. Senovės Graikijoje dar buvo vadinami atsinganos (iš čia ir pavadinimas – čigonas) – neliečiamieji, laisvieji žmonės, kuriems negalioja valdžios nutarimai. Dėl to, kad romų kilmės versijos buvo tokios skirtingos, imta įsivaizduoti juos kaip egzotiškus, turinčius paslaptingų galių išburti ateitį, užkalbėti.
Istorikai teigia, kad į Lietuvą čigonai atkeliavo maždaug XV amžiaus viduryje iš Lenkijos. Atsikrasutę į naują šalį, romai paprastai joje ir pasilikdavo, nebent būdavo išvaromi. Naujoje šalyje adaptuodavosi, išmokdavo vietinę kalbą. taigi čigonai gyvena daugelyje šalių. Pasaulyje šiuo metu gyvuoja net šešios romų atšakos: po tris vakaruose ir rytuose. Vakarų atšakai priklauso romnišalai (romniai), manušai (sinti), gitanai (Iberijos romai). Rytų atšakai – domai, lomai ir multaniai (luli). Europoje bei visame pasaulyje yra ir daugiau mažesnių klajoklių etnografinių grupių.
Čigonų įvaizdis dažnai negatyvus dėl prikurtų stereotipų. Mes labai dažnai vadovaujamės įsitikinimu, kad visi tam tikros grupės nariai yra panašūs. Tarkim, moterys – prastos vairuotojos, vokiečiai – pedantai, čigonai – vagys. Jau rašiau apie tai, kaip Hitlerio marazmai iniciavo žydų naikinimą. Beje, dėl tos pačios priežasties kentėjo ir čigonai. Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta šimtai tūkstančių čigonų, kuriuos naciai pagal jokiu genetikos mokslu nepagrįstą rasistinę terminologiją vadino mišrūnais. Žydus, čigonus, taip pat neįgalius žmones naciai laikė rimta biologine grėsme „vokiečių (arijų – kalbančių indoeuropiečių kalbomis ir anot nacių, germaniškos kilmės šviesiaplaukis, mėlynakis, aukšto ūgio) rasės“, kurie ją vadino „rasių motina“, išlikimui.
Būti čigonu – tai ne vien tautinė priklausomybė; tai tapatybė, dauguma atvejų apibrėžianti savitą gyvenimo stilių. Nuo senų laikų ši žmonių grupė pasižymi tam tikromis savybėmis, kurias jai priskiria visuomenė. Nors pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau įvairių iniciatyvų, siekiančių čigonų tautybės žmonių socialinio, ekonominio, kultūrinio statuso pokyčių, nors oficialiai ši žmonių grupė turi tokias pačias teises, laisves ir galimybes, kaip ir visi Lietuvos gyventojai, ši grupė išlieka supilietinta tik iš dalies, o jos vertinimas visuomenėje vis dar neišsivaduoja iš stereotipų įtakos.
Anksčiau čigonus laikė arkliavagiais, veltėdžiais, sukčiais, plėšikais: „plėšikai iš rusiško seno romano tą darė ant bambos, pasistatę dar plėčką, puolant Pil Harboro uostą...“ (Sigito Gedos kūrinys „Babilono atstatymas“). Čigonų anksčiau yra labai rimtai nekęsta.
Apie sunkią čigonų dalią yra rašyta ir kitos lietuvių rašytojos – Birutės Baltrušaitytė prozoje. Apsakyme „Čigonas bėga kiek įkabindamas“ pasakojama kaip lietuvninkė Izabelė įsimyli čigoną, o jos tėvas priešinasi tai meilei, bando dukterį ištekinti už nemylimo, bet tos pačios tautos atstovo – pasiturinčio ūkininko. Izabelė vestuvių dieną pabėga kartu su mylimuoju čigonu Aleksu, tačiau bėglius sučiumpa policija. Mylimieji nusiskandina Nemune: „...ir juodas Nemunas priima: jam vis tiek, kokia tavo tauta ir kokia kūno spalva“.
Čigonai yra labai senamadiška tauta, išlaikiusi savotiškus papročius. Jie pasitiki tik savo – romų teise (romanipen). Visus klausimus sprendžia senoliai, sudarantys čigonų teismą – jie atlieka teisėjų funkciją, panašiai kaip beduinų gentyse. Ypatingi reikalavimai keliami moterims: joms draudžiama nešioti seksualius drabužius – todėl ir nešioja ilgus sijonus, nagai turi būti trumpi, švarūs – jokių priaugintų nagų. Apatinius ir viršutinius drabužius čigonės skalbia atskirai. Įdomu tai, kad pagal visas romų tradicijas yra nepriimtina, jeigu moteris apkalbinėja arba skundžia – toks draudimas yra labai pozityvus dalykas, galėtų pasimokyti ir kitos tautos.
Taip pat čigonai veda tik vieną kartą, santuoka jiems yra vienintelė. Skyrybas romų tautos žmonės labai smerkia. Santuokai turi pritarti tėvai, ir tik tada gali įvykti vestuvėmis. Tai be galo svarbus momentas visai romų šeimai, giminei, genčiai ir draugams, nes tada išaiškėja, ar jaunoji buvo nekalta – poezijoje raudonos rožės simbolis irgi, matyt, neatsitiktinis. Kad nuotaka buvo nekalta, paliudija ant paklodės po pirmosios nakties likusios dėmės. Taigi pagal čigonų paprotinę teisę mergaitė tampa moterimi pirmųjų povestuvinių santykiu metu. Nekaltybės išsaugojimas iki vedybų yra be galo svarbus veiksnys, lemiantis moters ateitį, santykius su vyru bei jo tėvais. Dukters nekaltybės įrodymas per vestuves – didžiulė garbė nuotakos motinai. O kaipgi kitaip? Juk čigonai antrąją pusę renkasi visam gyvenimui ir tai daro būdami jauni.
Čigonai – aistringa tauta. Jauni (keliolikos metų) neradę antrosios pusės, gali kankintis, pasiduoti nesantuokinėms pagundoms, merginos – užtraukti motinoms gėdą. Štai į lietuvių kalbą verstas eilėraštis apie jaunos čigonės vargus:
Moč, nejaugi nematai,
kad aš myliu tą čigoną,
o čigonas graudžiai verkia?
Moč, nejaugi nematai,
negaliu be jo užmigti,
leisk jį gult į mano lovą!
Negaliu be jo užmigti,
akys man neužsimerkia,
leisk su juo man atsigulti.
Leisk su juo, moč, atsigulti,
jis sušildys mano sielą.
Lietuvoje šiuo metu yra lygūs su kitomis tautinėmis mažumomis. Lietuvoje čigonams, kaip ir kitiems nepagrindinės tautybės gyventojams, nustatomos lygios su visais teisės. Tačiau bendrasis, jau nekalbant apie teisinį, čigonų neišprusimas trukdo jiems pasinaudoti savo teisėmis bei galimybėmis, ir čia yra jų didelė problema. Be to, prekyba narkotikais labai pakenkė Lietuvos čigonų įvaizdžiui.
