Prie Staselės tikrinimų, demaskavimų priprato ir valdžia ir jos bendradarbės ir visiems atrodė taip pat, kaip nemalonus sugedusios dienos šviesos lempos zirzimas. Naujokių būrelis ištrūkusios iš kontorėlės į šalia esančią kavinę, gerdamos kavą, pasišaipydavo iš Staselės žygių, bet į akis niekas jai už įkyrų uolumą nepriekaištavo.
Įdomu tai, kad ji įsivaizdavo esanti labai mėgstama. O jei esi mėgstama tai nenuostabu, kad netikėtai užklupusį keturiasdešimtmetį šventi darbe su kolegėmis. Staselė puikiai žinojo, kad bendradarbės nesidžiaugia rinkliavomis įvairiems sveikinimams, todėl griežtai įsakė:
– Jokių dovanų. Tik suneškite po mažą puokštelę gėlių. Gėlių kalba išreiškite savo nuomonę, apie mane. Iš mažų puokštelių susidarys didelė puokštė, o man tai bus jūsų linkėjimų gausa, praskaidrins nuotaiką. Ber svarbiausia, kad gėlės – atskleistų mano asmenybę.
– Moterys patraukė pečiais, nes buvo įpratusios ruošti kalnus sumuštinių, atsinešti namuose keptų sausainukų ir dar ko nors nuotaikai pataisyti. Bet jų Staselė buvo ypatinga ir jos norai turėjo būti kitokie negu visų.
Kontorėlėje dirbo išsiblaškiusi būtybė – tikras lobis Staselei. Jei nė vienas patikrinimas nesibaigė be rezultatų, reikėjo dėkoti tik tai išsiblaškėlei. Išsiblaškėlė ir yra išsiblaškėlė – užmiršo apie gimtadienį. Prisiminė tik pamačiusi gėlių parduotuvės vitriną. Skubiai įėjo į parduotuvę, čia lengviau atsiduso – pirkėjų nebuvo. Vazose kokių tik gėlių nebuvo. Išsiblaškėlė negalėjo nuspręsti, kas geriau rožės ar gerberos. Bet, kai atidarė piniginę, pastebėjo, kad joje nėra nė dvidešimties centų.
– Bendradarbės gimtadienis, kuriame bendrą didžiulę puokštę, norėjau nupirkti gėlių, bet piniginėje tik keli centai, – pasiguodė pardavėjai.
– Čia parduotuvėje yra kelios gėlytės, kurias galiu atiduoti veltui, nemanau, kad kas nors jas pirks, – pagailėjo nesėkmės ištiktos pirkėjos pardavėja.
Bėgdama į darbą, ji apžiūrėjo gėles. Žiedukai smulkūs, balkšvai pilkos spalvos, bekvapė, lyg kapinėse augusi, kotelis tepė rankas.
Slėpdama puokštę išsiblaškėlė įsėlino į iškilmių salę. Vazoje jau buvo primerkta visokiausių gėlių. Ji priėjo prie vazos taip, kad visi matytų, jog ji ketina įmerkti gėlių, priėjusi vazą pasisuko, kad bendradarbės nematytų, ką ji įmerkė į vazą. Viršininkė jau sakė kalbą, vienos bendradarbės žiūrėjo į Staselę, kitos į viršininkę.
Ant stalo atsirado tortas ( rinkliava bus po gimtadienio). Staselė negalėjo atsidžiaugti puokšte. Bandė atspėti, ką gėlių kalba reiškia lelijos, baltos rožės, hiacintai, orchidėjos...
Kitą rytą išsiblaškėlę į kabinetą pasikvietė viršininkė.
– Mes visos nemėgstame Staselės. Bet... Merginos gimtadienis, nereikėjo taip grubiai atvirauti. Kur, tamsta, radai tokią piktžolę? Bendradarbės mano, kad išvaikščiojai visus priemiesčio pelkynus. Argi Staselė tau atrodo tokia atgrasi – apvytusi, smulkiais žiedukais, o dar ir kotelis rankas tepa? – aikliai pastebėta, bet gal per gimtadienį šitaip drastiškai nereikėjo, svarstė viršininkė.
– Ir vėl bėda per Staselę, – nusiminė išsiblaškėlė.
