Galų gale, kodėl mes kolektyviai sutinkame su, tiesiogine ta žodžio prasme, mus žudančiomis urbanistinėmis nesąmonėmis ir jas pateisinam kaip neišvengiamas, o viruso atveju susispiečiam bendram tikslui, leidžiam apriboti savo laisves ir galim susitaikyti su laikinais padėties apsunkinimais vardan tikslo.
Pirmiausiai be abejo yra chaosas ir jį lydinti instinktyvi nežinomybės baimė. Kai naujoji tvarka įgauna aiškius kontūrus ir nusistato daugiau mažiau aiškūs elgsenos algoritmai, visuomenėje natūraliai grįžta nusiraminimas. Kai visuomenė atsipalaiduoja, kasdienės rutinos grįžta, tik jau su nauja injekcija, leidžiančia tam tikras elgsenos mutacijas. Nėra nė menkiausios abejonės, jog atsitraukus koronavirusui, smarkiai išaugs asmenų skaičius, savo sandėlyje turinčių rankų dezinfekcinio skysčio, guminių pirštinių ir reikiamos apsaugos lygio kaukių ar respiratorių, susandėliuotų neapibrėžtam laikui ir grėsmėms. Bet tai smulkmena. Pagalvokime, apie tai, kas neišvengiamai keisis miestuose iš esmės ir kaip tai paveiks urbanistinę visuomenę.
Pradėkime nuo mano mėgstamiausio – mes neišvengiamai turėsime pereiti prie bėginio viešojo transporto. Ir ne vien Vilniuje. Šiandien pandemija mums rodo, kad nėra efektyvesnio susisiekimo metodo mieste kaip tramvajus: vienas vairuotojas vietoj penkių ar daugiau, vagonų skaičius mažinamas arba didinamas pagal kiekvieno reiso poreikį, panaikinant grūstis stotelėse, iškilus būtinybei atskiri vagonai gali būti skirti infekuotiesiems, panaikinama aprūpinimo kuru grandinė, paprastai įtraukianti daug žmonių ir t.t. Niekada lengvieji automobiliai ir autobusai negalės atstoti šių tramvajaus privalumų. Ir čia sveikieji bei besisaugantys, anksčiau ar vėliau turės susiburti į kritinę masę, pareikalausiančią tramvajaus.
Kitas smagus dalykas, kuris būtinai privalės būti įgyvendintas – tai privačios nuosavybės atšaukimas masinės statybos gyvenamuosiuose rajonuose. Ir covid-19 mums duria pirštu ne į beviltiškai nugyventą ir nehumanišką šių rajonų aplinką, bet socialinius getus, kurie yra pirmieji eilėje tapti šio arba sekančio užkrato židiniais. Didžiausias močiučių ir prastų socialinių įgūdžių visuomenės dalis bazuojasi čia, o tą pakeisti trukdo tik LR Konstitucijos 23 straipsnis. Tačiau turės įvykti referendumas ir šį Konstitucijos straipsnį teks atšaukti masinės statybos rajonams. Kitaip juose užsisuks amžinas viruso grėsmės židinys. Tarakonų nesugeba išnaikinti, pagalvokite kaip ir kas šiuose rajonuose išnaikins koronos ar kitus, dar atvyksiančius mirtinus virusus.
Oro ir jūrų uostai, geležinkelių ir autobusų stotys privalės persitvarkyti taip, kad ne duty free parduotuvės ar kioskai mus visus pasitiktų ir išlydėtų, o normali, srautų nestabdanti sveikatos apžiūra. Ir uostuose bei stotyse nuolatos veiks informacinės keleivių sveikatos monitoringo sistemos. Jos bus įrengiamos ir administruojamos vežėjų lėšomis be pasirinkimo galimybių. Po truputį ateis supratimas, kad papildomos investicijos į keleivių sveikatos monitoringo sistemas reiškia, kad keleivių apskritai bus. Panaši pertvarka laukia ir valstybės – mokslo įstaigose, viešuosiuose kultūros pastatuose ir kitur.
Gyvenamieji pastatai bus pertvarkomi. Privaloma tvarka bus įrengiami hepa filtrai priverstinėse vėdinimo sistemose, o daugumoje būstų apskritai bus įrengiama ir pati rekuperacinė sistema. Tais atvejais, kur jos neįmanoma įrengti, pastatas bus pripažintas netinkamu naudoti pagal paskirtį, jame gyvenimas baigsis prievartine tvarka. Be termino atidėjimo ir be galimybių apskųsti sprendimą teismui.
Kils pastatų bendro naudojimo patalpų priežiūros įkainiai, nes pastatų administratoriai privaloma tvarka bus įpareigoti tokias patalpas valyti ir dezinfekuoti, jeigu to nedaro. Jeigu daro – tuomet daryti daug kartų dažniau ir reguliariai. Daugiabučiuose bus uždrausta laikyti šunis, nes tik laiko klausimas, kada sulauksime viruso, kurį žmogui perduos gyvūnas, pavedžiotas lauke. Tas pats ir su kitais naminiais gyvūnais, kurie karts nuo karto yra išvedami į lauką.
Ties čia ir stabtelsiu, nes jau vien šių apkalbėtų dalykų užtenka Lietuvos miestus padaryti šimtą kartų geresniais. Taigi, akivaizdu, jog keisis miestų gyventojų asmeninės rutinos ir jas pakeis požiūris į grėsmės šaltinio artumą, pavojaus sklaidos apimtis bei pasekmių neišvengiamybę bei to ekonominę vertę. Vėliau elgesio pokyčiai padarys akivaizdžią įtaką socialiniam užsakymui, o tai neišvengiamai pakeis mūsų miestų urbanistiką ir architektūrą, tuo atverdami naujus miestų plėtros horizontus, o tuo pačiu metu padės visuomenei išspręsti jau užsitęsusius urbanistinius klausimus, kurių sprendimas įprasta tvarka iki šiol mus atvesdavo į aklavietę. Visi šie būsiantys neišvengiami pokyčiai nėra neįmanomi, o jiems pasiekti tereikia nedidelių poslinkių mūsų mąstysenoje. Ir šie poslinkiai vyksta dabar. Pasiruoškime, ateina magical times!
