Daugelį amžių ekshumuoti mirusius žmones buvo draudžiama, nes tikėta, kad tokio žmogaus siela negalės prisikelti Amžinajam gyvenimui. Pati kraupiausia bausmė, kurią galėjo skirti teismas arba, atskiru įsaku, Karalius buvo „mirties bausmė ir disekcija“, t. y. pomirtinis kūno skrodimas. Tuo tarpu, XVIII–XIX amžiaus sandūroje medicinos mokslas atliko didelį kokybinį šuolį – tam reikėjo kūnų – eksperimentams, bandymams, o jų katastrofiškai trūko. Žinia, jeigu yra paklausa, visuomet atsiras ir pasiūla, kitaip tariant, medicinos pasauliui „į pagalbą atėjo privatus verslas“.
Britanijos spaudoje ėmė mirgėti tokios frazės kaip „kūnų grobikai“ ar „mirusiųjų prikėlėjai“. Tuometinė teisės sistema, švelniai tariant, taip pat nebuvo tobula. Iškasus mirusį asmenį jūs galėjote atsipirkti pinigine bauda, su sąlyga, kad jokiu būdu nepasisavinsite nieko materialaus rasto kape, t. y. rūbai, papuošalai ir kitas gėris galėjo būti kvalifikuojamas kaip kapų plėšimas ir tuo pačiu – sunkus nusikaltimas.
Tiesa sakant, mirusiųjų giminėms visai nepatiko nei įstatymų spragos, nei tai, kad jiems brangius žmones kažkas taikosi iškasti ir panaudoti „mokslo labui“. Paprasčiausias būdas – budėti prie kapo tiek laiko, kol kūnai pradėdavo irti ir netekdavo „mokslinės vertės“. Tačiau paprastai tam reikėjo nemažiau 6 savaičių laiko, įvertinant faktą, kad budėti reikėjo dieną bei naktį, tuo tarpu kūnų grobikai, organizavę visą verslo tinklą stengdavosi papirkti, nugirdyti, nuvilioti sargus ir turimais specialiais instrumentais mikliai ištraukti mirusį kūną laukan. Geros nakties laimikis buvo keletas ištrauktų kūnų skirtingose tų pačių kapinių vietose.
Abi pusės stiprino savo „kovos pozicijas“ – aplink kapines pradėtos statyti aukštos tvoros su aštriais spygliais viršuje, renčiami apžvalgos bokštai, pradėti pardavinėti ir net nuomoti specialūs „mortseifai“ su grotomis, spynomis ir masyviomis veržlėmis. Ypatingai šios naujovės išpopuliarėjo Škotijoje, Edinburgo apylinkėse, kur buvo įsikūrusi seniausia Britų salose Chirurgų asociacija ir jai reikėjo „medžiagos“ laboratoriniams darbams.
Lavonus pagrobti darėsi vis sunkiau, todėl kilo kaina ir susigundžiusių galimu uždarbiu vis daugėjo. Nežinia kuo viskas būtų pasibaigę jeigu ne du airiai, kurie sugalvojo, kad mirusiuosius galima ne tik iškasinėti, bet ir „gaminti“ patiems...laimei, nusikaltimai buvo greitai atskleisti ir 1832 metais Parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo remiantis medikai galėjo pretenduoti į žemiausiojo visuomenės sluoksnio kūnus, jeigu prieš mirtį nebuvo raštiškai tam paprieštarauta. Kapų plėšimų vajus ėmė rimti.
O tuo tarpu Amerikoje...
Džonas Skottas Harrisonas, JAV kongresmenas, kurio tėvas buvo 9-uoju JAV Prezidentu, o sūnus tapo 23-ju JAV Prezidentu, tačiau tai įvyko vėliau, tuo tarpu senasis Džonas 1878 metais ramiai numirė Ohajo valstijoje, savo namuose.
Nuo pat pradžių viskas vyko „ne taip“. Atvykus į šeimos kapines paaiškėjo, kad greta, prieš kelias savaites palaidoto Harrisonų giminaičio, mirusio nuo tuberkoliuzės, Augusto Devino kapas – tuščias.
Tėtušio Džono palaikus patalpino į metalinį karstą, duobę užpylė sunkiais akmenimis, įpylė cemento ir visam šitam bunkeriui saugoti mėnesiui pasamdė sargą už 30 dolerių. Tada aktyvi šeima ėmėsi giminaičio Augusto palaikų paieškos. Išsirūpinę teismo orderį, keliais policininkais vedini, giminės po kelių dienų nuvyko į Ohajo medicinos koledžą. Gudriai, nieko neįspėjusi, delegacija vaikštinėjo po patalpas, tačiau nieko panašaus į vargšo giminaičio Augusto palaikus niekur nebuvo matyti. Tačiau vienoje iš patalpų jaunėlis Harrisonas pastebėjo statybinį skriemulį, per kurį permesta virvė dingo po grindimis esančio rūsio viduje. Policininkai pradėjo sukti skriemulį ir iš rūsio, pakabintas ant virvės pasirodė mirusiojo siluetas. Su maišu ant galvos...
Man sunku įvertinti momento tragizmą, tačiau pasakysiu paprastai, nuėmus maišą, pasirodė, kad tai ne kas kitas o...tėtušis Džonas Harrisonas palaidotas keliomis dienomis anksčiau.
Triukšmas buvo neišpasakytas – policija, spauda, Harrisonų šeima tiesiog vertė viską aukštyn kojomis, tačiau kalti buvo nerasti. Sargas bambėjo, kad jam buvo baisu naktį kapinėse, duobkasiai dievagojosi nieko nematę, o profesionaliai iškastą kapą sutvarkė iš naujo. Po kelių tūkstančių atsiprašymų Ohajo medicinos koledžas išmokėjo 5000 dolerių kompensaciją Harissonų šeimai, o ant ausų pastatyta policija mikliai surado ir vargšo Augusto Devino kūną, tiesa, gretimoje, Mičigano valstijos medicinos įstaigoje.
Tais pačiais 1878-aisiais išradėjas Filipas K. Kloveris išrado „karsto torpedą“, savotišką vamzdį, sujungtą su karsto antvožu, kurį atidarius į plėšikus iššaunamas kartečės užtaisas. Kitas konstruktorius išrado „karsto miną“–maždaug kilogramo parako užtaisą tvirtinamą prie pačio karsto. Beje, 1881-aisiais metais užfiksuotas sėkmingas jos panaudojimo atvejis–vienas plėšikas žuvo, kitas buvo sunkiai sužeistas.
Visgi, kapų plėšikų problema buvo išspręsta tik priėmus atitinkamus įstatymus – padidinus baudas už minimą veiklą ir leidus medicinos įstaigoms preparuoti mirusiuosius laikantis tam tikrų taisyklių.
Geru žodžiu, įrašytu įstatymuose ir pistoletu, pasirodo, galima pasiekti geresnių rezultatų negu vien tik pistoletu.
