Tiesą sakant, karinės minties modernumo stoka jų apkaltinti negalėčiau, bet apie tai gal gims kitos istorijos, o šioje – nedidelė „mažučių Galijotų“ apžvalga ir panaudojimo niuansai.
Dar I-ojo pasaulinio karo metais Prancūzijoje buvo sukurtas nuosavas „krokodilo“ vardu vadintas vikšrinis transporteris, valdomas nuotoliniu būdu ir nešęs savyje 40 kg sprogmenų. 1916 metais jo kovinis panaudojimas stebuklo nepademonstravo ir proveržis panašių produktų srityje nebuvo pasiektas.
1930-aisiais gamintojo bei išradėjo Adolphe Kégresse biuras paruošė savąjį variantą, kuris 1940-aisiais kartu su visais brėžiniais pakliuvo vokiečiams į rankas. O šie konceptu susidomėjo ir Brėmeno mašinų gamykloje užsakė pagaminti panašaus tipo mašiną-prototipą. Taip pasaulį išvydo SdKfz. 302, pavadintas Galijotu. Paeksperimentavę su elektriniais varikliais, vokiečiai apsistojo ties vidaus degimo varikliais varomais Galijotais.
Jau 1942 metų pirmoje pusėje gaminiai pradėti tiekti į frontą. Sąjungininkai su jais susidūrė tiek Italijoje, tiek Normandijos paplūdimiuose. Rusai taip pat „paragavo“ jų sprogstamosios galios.
SdKfz. 303 – atnaujinta versija su minėtu 2 cilindrų vidaus degimo varikliu, savyje talpino net 100 kg (kitais duomenimis – „tik“ 75) sprogmenų, o tiesiu keliu galėjo įveikti iki 12 km. Aparatas buvo valdomas ritėje susuktu kabeliu, kuris... buvo jo silpnoji vieta. Sprogimai, minos, artilerijos skeveldros ir net lengvųjų šaulių ginklų šūviai nesunkiai nukirsdavo ilgą trigyslį kabelį ir aparatas tapdavo neveiksnus. Tačiau patogesnis radijo ryšys, kaip ir kontrpriemonės jo blokavimui, dar laukė savo valandos.
Visgi žalos Galijotai pridarė. Pirmą kartą išvydę „ramią, nešaudančią tanketę“ 30-jo sovietų tankų korpuso ekipažų vairuotojai stengėsi ją taranuoti sutraiškant, bet tikriausiai numanote, kuo visa tai baigėsi. Berlyno šturmo metu specialiais vežimėliais atvežti Galijotai išnirdavo iš dulkių ir griuvėsių debesies ir naikino sovietinę techniką pakankamai efektyviai.
Įdomūs „apsikeitimo technologijomis“ faktai:
Sovietų ginklų konstruktorius Semionas Ginzburgas, nukopijavęs nuo vokiečių labiausiai paplitusią Raudonosios armijos savaeigę haubicą Su-76, dėl pastarosios trūkumų buvo išsiųstas į frontą, kur prie Kursko atsisveikino su savo gyvybe, o jo sukurtas haubicas sėkmingai „lukšteno“ Galijotai...
O jau Galijotus, kurių naujausios versijos priekyje buvo padengtos 10 mm storio plieno lakštais, trofėjiniais kulkosvaidžiais MG-34, dar vadinamais „siuvimo mašinomis“, dėl savo greitošaudos ir tipinio garso šaudant, sėkmingai lukšteno tų pačių haubicų ekipažai.
Bene niūriausią šlovę Galijotai pelnė Varšuvos sukilimo malšinimo metu. Jų paskirtis – sprogdinti stacionarius, įtvirtintus objektus – ypatingai tiko griauti pastatus ir gatvės barikadas, kuriose buvo įsitvirtinę lenkų sukilėliai. Žinoma, buvo ir nutrūktgalviško didvyriškumo atvejų, kai paskiri lenkų kovotojai puldavo apšaudomon zonon, kad nukirsti Galijotų valdymo laidus.
Tragiškas ir plačiai nuskambėjęs įvykis – lenkų sukilėliai užgrobė „vyresnį Galijoto brolį „Borgvard B.IV“ ir nutarė nugabenti jį sukilimo vadui generolui Komarovskiui parodyti. Vienoje sankryžoje aparatas sprogo, nužudydamas apie 120 lenkų karių ir apie 200 civilių. Liudininkai sako, kad krauju ir žmonių kūnų dalimis aplinkiniai namų fasadai buvo aplipę iki pat 4-jo aukšto...
Liūdnos atminties Galijotų buvo pagaminta daug – gerokai virš 7000 vnt., daug jų užgrobė šalys nugalėtojos, todėl ir dabar kariniuose muziejuose nuo Kanados iki Maskvos galima apžiūrėti originalius egzempliorius.
