Tekstas: Algė Ramanauskienė

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– „Mes suprantame, kad erdvę pripildo žmonės. Ir tyliai tikimės, kad yra priešingai“, – taip pristatote savo interjero dizaino studiją „Anòther Studios“. Kada supratai, kad tau rūpi erdvės, jų dizainas, kad aplinka gali turėti įtakos ar net keisti žmogaus gyvenimą?

– Sunku būtų prisiminti tikslią datą ar įvykį, nukreipusį mane būtent šios specialybės linkme, tačiau visada buvau detalių žmogus. Man svarbu viskas, kas vyksta aplink, dažnai dalykus vertinu per savo pačios filtrą, kitaip tariant, pati formuoju save supančią aplinką. Galbūt būtent mano charakteris nejučia ir pasufleravo rinktis kūrėjos vaidmenį. Kita vertus, už šį pasirinkimą nemaža dalimi esu dėkinga savo mamai. Pastebėjusi mano polinkį tyrinėti aplinkoje esančius objektus, ji pasiūlė išmėginti save A. Martinaičio dailės mokykloje ‒ ten ir prasidėjo mano kelias dizaino ir architektūros link.

– Iki interjero dizaino studijų dirbai grožio pasaulyje ‒ buvai modelis, keliavai po skirtingas pasaulio šalis. Ar ką nors iš tų patirčių šiandien pritaikai kurdama erdvių dizainą?

– Svetur įgytos patirtys iš dalies ir suformavo mane tokią, kokia esu šiandien, ir tai, ką galiu pasiūlyti pasauliui.

Gabrielė Jankutė ir jos namai / Dovaldės Butėnaitės nuotr.

– Jūsų, dviejų draugių, studija gimė ne tik iš meilės interjero dizainui, bet ir iš gražios, ilgai trunkančios draugystės. Kiek metų su Aušra Maldžiūne esate pažįstamos ir kaip tu pati apibūdintum judviejų draugystę? Kokia ji?!

– Kaip pačios juokiamės, su Aušryte skaičiuojame aštuoniolikos metų draugystės metines. Geriausias apibūdinimas turbūt būtų tai, kad kiekvieną dieną dėkoju visatai už suteiktą galimybę užsiimti mėgstama veikla su žmogumi, kurį aš laikau nedaloma savo gyvenimo dalimi. Tai unikali sinergija.

– Ar nebuvo dvejonių, kad pradėjusios dirbti kartu susidursite su iššūkiais, trintimi ir visais kitais pavojais, kurie draugystes paprastai pradeda griauti?

– Mūsų specialybė tokia, kad beveik kasdien susiduriame su įvairiais iššūkiais. Panašu, kad tai mus tik dar labiau suartino. Tačiau mes nepriimame savo partnerystės kaip duotybės ir išties stengiamės, kad abiem būtų gera šiuose (ne)darbiniuose santykiuose.

Gabrielė Jankutė ir jos namai / Dovaldės Butėnaitės nuotr.

– Ar jūsų požiūris į estetiką, grožį, namų jausmą identiškas, ar vis dėlto kiekviena turite savitą galutinio rezultato viziją?

– Projektuodamos mes abi kvestionuojame kiekvieną sprendimą iki mažiausių detalių, todėl išsigryniname iki mums abiem patinkančio rezultato. Tad tik papildome viena kitą. Jei retais atvejais ir nutinka, kad mūsų nuomonės išsiskiria, užsakovams pasiūlome du variantus, kad rinktųsi patys.

Juokinga tai, kad abi panašiai esame kiek fanatiškai atsidavusios tam tikriems architektūros ir dizaino stiliams. Nesenai svaigome dėl „mid-century modern“ vizionierių palikimo, šiandien stogą rauna bauhauzas, brutalizmas... Žinoma, tai atsispindi ir mūsų kūryboje.

– Kur ieškote įkvėpimo savo kuriamiems interjerams? Ar juose vėliau apsigyvenantys žmonės, jų asmenybės, gyvenimo būdas padiktuoja daug sprendimų?

– Žinoma, užsakovai suformuluoja užduotį, todėl kruopšti jų poreikių analizė dažnai lemia tam tikrus projektavimo sprendimus.

Gabrielė Jankutė ir jos namai / Dovaldės Butėnaitės nuotr.

O įkvėpimo semiamės absoliučiai visur... Pradedant knygomis, kelionėmis, serialais, meile, baigiant vakarojimais mūsų draugių rate, su savo alter ego, bevalgant silkę. Geriausias įkvėpimas ateina, kai provokuojamas savo paties smalsumas aplinkai.

– Kaip apibūdintum „Anòther Studios“ filosofiją? Ko ieško, apie kokius namus svajoja į jus besikreipiantys žmonės?

– Norėčiau tikėti, kad mūsų kūryba yra nepavaldi laikui ir kad ją aplenkia nūdienos tendencijos. Turbūt pagal tai atsisijoja ir užsakovai.

– Šiuose namuose, į kuriuos pakvietei mus užsukti, – vienas iš jūsų kurtų interjerų. Kodėl pasirinkai būtent jį? Kuo jis tau patinka? Ir kokia istorija slepiasi tarp šių namų sienų?

– Šie namai yra naujausia įgyvendinta privataus objekto realizacija. Kūrėme juos ypatingiems žmonėms, kurie visiškai tikėjo ir pasitikėjo mumis.

Gabrielė Jankutė ir jos namai / Dovaldės Butėnaitės nuotr.

Nėra buvę projekto, neiškrėtusio įdomesnių pokštų. Būtent šis patyrė nemažai techninių iššūkių, tačiau nuo to tapo tik brandesnis. Žinote, mūsų profesijoje yra šiokios tokios melancholijos. Projektas trunka mažiausiai pusę metų, jam tenka daug energijos ir minčių. Ir kai viskas pasibaigia, reikia atiduoti savo kūrinį tikriesiems šeimininkams. Prisipažinsiu, tas momentas ir džiugina, ir kiek liūdina. Tiesiog nespėji pasidžiaugti galutiniu rezultatu (jeigu tai privati erdvė). Mums be galo pasisekė – su šių namų užsakovais tapome bičiuliais.

Visi mūsų projektuoti interjerai – tai tarsi tam tikro išgyvento architektūros ir dizaino etapo nuotraukos. Tarsi žiūrėčiau į užfiksuotą tam tikrą savo asmenybės raidos akimirką.

– Kol kas tavo pačios svajonių namai vis dar kuriami. Kokie jie bus? Apie kokius juos svajoji?

– Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad mano namai bus amžinas procesas... Aš pati keičiuosi ir tobulėju kaip kūrėja, specialistė, todėl ir mane supanti aplinka, natūralu, keičiasi. Gal tai mano Sizifo darbas?

Jei reikėtų įvardinti prioritetus, tai būtų šviesa, erdvė, kokybė, knygos, menas ir švara. Daiktų klausimu esu asketė, todėl praktiškai viskas turi turėti funkciją.

Gabrielė Jankutė ir jos namai / Dovaldės Butėnaitės nuotr.

– Kuo galėtų kvepėti tavo namai?

– Meile, juoku, jaukumu. Ir kava.

– Ar apskritai esi namų žmogus? Ar daug laiko juose praleidi ir ką labiausiai mėgsti juose veikti?

– Mano namai yra kartu ir mūsų su Aušryte studija, todėl juose bedirbdamos praleidžiame labai daug laiko.

Ar esu namų žmogus? Ir taip, ir ne... Pastaruoju metu namai man tapo tam tikru atspirties tašku, asociacija su stabilumu, kurio, kaip pati supratau, dar nežinau, ar noriu. Esu gana lanksti pokyčiams ir mėgstu juos. Besiblaškydama po pasaulį psichologiškai įpratinau save prisijaukinti vietą, kurioje tą dieną prabundu. Filosofiškai manau, kad namai yra labiau vidinė būsena nei fizinis būstas. Kas iš tos pilies, jei viduje nėra ko ginti? Mane labiau pririša mano gyvenimo žmonės.

Gabrielė Jankutė ir jos namai / Dovaldės Butėnaitės nuotr.

– Ar tau niekada netrūksta tų laikų, kai mėgavaisi visais modelio gyvenimo privalumais? Ko iš tada pasiilgsti, o ko nenorėtum pakartoti?

– Ironiška, bet buvau modelis, kuriam nepatiko fotografuotis. Neypač patinka lig šiol, todėl to laiko labai ir nepasiilgstu. Be to, negaliu pasakyti, kad tais pačiais privalumais nesimėgauju ir dabar: mano pagrindinė motyvacija tada buvo kelionės, finansinis savarankiškumas ir pažintys su pasaulio žmonėmis. Tačiau esu be galo dėkinga už šią patirtį kaip vieną iš svarbiausiųjų gyvenime.

– Iš dalies dabar gyveni kur kas paprastesnį gyvenimą, už Niujorką kur kas mažesniame Kaune... Ar tau čia patinka?

– Kaunas yra mano gimtasis miestas. Galima sakyti, esu šio miesto patriotė (turbūt kaip ir dauguma kauniečių): kad ir kur bebūčiau, man visuomet smagu čia sugrįžti ir pamatyti, kaip miestas auga, keičiasi ir tobulėja.

Gabrielė Jankutė ir jos namai / Dovaldės Butėnaitės nuotr.

Niujorką labai pamilau ir tikiu, kad su „Anòther Studios“ įgyvendinsime projektų ir ten. Tačiau gyvendamas Niujorke, kur daugiau nei 8 milijonai sielų, gali pasijausti vienišiausias žmogus planetoje. Atsidavęs darbui ten tikrai gali įgyvendinti visas savo svajones, tačiau man labai trūko šeimos ir draugų. Todėl į tai žvelgiu kaip į projektą, kaip į vieną iš savo gyvenimo etapų. Dar yra tekę pagyventi Londone, egzotiškajame Tailande ir Jamaikoje.

Šiandien gyvenu tarp sostinės ir Kauno. Matyt, vis dar ieškau tobulo balanso...

– Minimalizmas, prislopintų žemės spalvų paletė ir už kiekvieno daikto slypinti istorija – ar visa tai, kuo pasižymi jūsų su Aušra kuriami interjerai, artima ir tau pačiai? Kaip apibūdintum savo stilių? Kokie daiktai ir drabužiai tau patinka?

– Galiu išduoti, kad nustebinsime savo naujojo projekto – verslo centro rekonstrukcijos Kaune – spalvų palete. Tai ir įdomiausia, kad mes keičiamės, evoliucionuojame. Bet šaknys lieka tos pačios – minimalistinė estetika, funkcija, konceptualumas, kontekstualumas, kokybė. Nėra nieko dirbtinai pridėto. Neorganiško. Laikino.

Gabrielė Jankutė ir jos namai / Dovaldės Butėnaitės nuotr.

Ir tai nėra tiesiog kūrybos braižas – tai mūsų susikurta filosofija, kuria išties gyvename. Iš mūsų asmenybių tandemo ir gimsta projektuojami interjerai, ne atvirkščiai. Todėl, žinoma, visa tai, ką kuriu, yra man artima. Ir tai atsispindi visur – tiek aprangos stiliuje, tiek klausomoje muzikoje, skaitomose knygose ir kitur.

– Kokiame laikotarpyje norėtum praleisti keletą savaičių, jei laiko mašina galėtum nusikelti į bet kur ir bet kada?..

– Norėčiau skirti daugiau laiko tiems, kurių šiandien jau nėra tarp mūsų ir kurių pasiilgstu. O jei linksmiau, tai mano vidinis vaikas balsuotų už dinozaurus!

Gabrielė Jankutė ir jos namai / Dovaldės Butėnaitės nuotr.
Dalintis
Nuomonės