„Norėjau įnešti savo kuklų įnašą į mūsų laikų dokumentinę fotografiją, todėl sukūriau projektą apie dideliais greičiais keliaujantį, visur buvusį, pavargusį, bet nepasiduodantį keliautoją lėktuvu. Šiandien, kai kiekvieno mūsų pasaulis susitraukęs iki keturių sienų, „travel'AIR“ aktualus, nes jis – apie kitokius mus. Tuos, kurie visai neseniai galėjome pasakyti – „esu, nes skrendu““, - sako M. Kavaliauskas.
Fotomenininkas niekada nekeliavo tik tam, kad fotografuotų, o kai skrisdavo, bendrakeleiviai tapdavo jo modeliais. Lietuvio fotografijos tapo dokumentais gyvenimo, lekiančio aviacijos greičiu, pilno prieštaringų jausmų ir kontrastų – žavesio ir nuovargio, laisvės ir taisyklių, nuotykių ir diskomforto.
Fotografijų serija „travel'AIR“, vėliau virtusi knyga, pasakoja apie gyvenimo būdą, kai savaitgalį rinkdavomės ne iškylą dviračiu, o miesto atostogas lėktuvu. „Šokdami į lėktuvą kaip į autobusą, manėme, kad skrydis jau nebėra toks spindintis ar žavintis, bet vis tiek skridome, buvome visur. Aviacija, be kurios gyventi negalėjome, tapo vienu iš koronaviruso žaibiško paplitimo kaltininku ir nežinia kuriam laikui sustojo. Visa tai tik pabrėžia keleivinės aviacijos trapumą“, - sako M. Kavaliauskas.
– Papasakokite, kaip skrydžiai lėktuvais ir nesibaigiančios kelionės virto fotoprojektu.
– Iš pradžių tai buvo nauja patirtis, ypač tarpkontinentiniai skrydžiai, tačiau nuo 2004 metų buvau visa galva pasinėręs į fotografijos organizacinę veiklą – fotomeno festivalį „Kaunas Photo“. Ilgos valandos oro uostuose ir orlaiviuose tapo kasdienybe. Jau galėjau viską stebėti be turisto akinių, be reklaminio dekoro. Tais laikais nešiojamų kompiuterių baterijos ilgai nelaikydavo, oro uostuose interneto ryšys buvo sėkmės reikalas, telefono ryšys – brangus, todėl nebaigti darbai taip ir likdavo nebaigti. Tuomet susigalvodavau iššūkių, pavyzdžiui, kelionę su dviem persėdimais ištverti ką nors įdomaus fotografuojant. Fotografavimas padėdavo „ištempti“ ir keliolikos valandų skrydį.
– Minite, jog projektas pradėtas 2005 metais. Ar galėtumėte įvardinti skrydį ar nuotrauką, kuri pamėtėjo mintį pradėti rengti fotografijų serijas?
– Vienu atvaizdu būtų sunku apibūdinti pradžią. 2005 metais buvo pati ieškojimų pradžia. Tuo metu į kadrą ėmiau įtraukti ne vien vietas, erdves, šviesos kompozicijas, bet ir žmones – kelionių lėktuvu herojus. Sudarinėdamas „travel'AIR“ serijos knygą (išleista 2013 m.) ir tyrinėdamas archyvą, pirmuosius kadrus įtraukiau būtent iš tų metų. Tai laipinimo vartai skrydžiui į Paryžių Frankfurto oro uoste, saugumo patikros trofėjai Stokholmo Skavstos oro uoste.
– Kelionės daugeliui asocijuojasi su laime, poilsiu, pažinimu ir pramogomis. Ne paslaptis, kad oro uostuose šviesiąją kelionių pusę dažnai užgožia stresas. Kokios nuotaikos jūs ieškote savo fotografijoms ir kokią dažniausiai aptinkate?
– Tiek fotografijoje, tiek ir gyvenime vertinu humoro jausmą, tačiau aviacijos aplinkoje dažniau kadrą užpildydavo kiti jausmai – nejaukumas, nuovargis, nusivylimas.
Kaip menotyrininkas ir kuratorius žavėjausi ir vis dar dabar žaviuosi (daugiausiai) europiečių fotografų projektais apie globalizuoto pasaulio, įkaitusios ekonomikos žmogų ir jo nuovargį. Tai Martino Parro „Mažas pasaulis“ apie masinį turizmą ar „Kaunas Photo“ 2007 metų pagrindinio prizo laureato Reinerio Riedlerio „Dirbtinės atostogos“ apie teminius kurortus, Larso Tunbjorko„Biuras“ apie biuro kultūros tragikomizmą, Paolo Woods „Negailestingas Pasaulis“ (Crude World) apie naftos gavybą ir kiti.
2009 metais skrydyje iš Kauno į Hahną nusprendžiau savo iššūkį patikslinti, net sugalvojau projekto pavadinimą - „travel'AIR“. Taip pat paskaičiavau, kad jei iš kiekvieno skrydžio turėčiau bent po vieną įdomų kadrą, per 3-4 metus pavyktų sukurti dėmesio vertą seriją. Prieš pat vidurnaktį, lėktuvui nusileidus viename banaliausių pasaulio oro uostų – Franfurto Hahno, sau pasakiau – pereik per terminalą ir padaryk kadrą – jei rasi, galbūt projekto užmojis realistiškas.
Tas pirmasis kadras pavyko iškart. Tai buvo miegoti ant oro uosto grindų besiruošiančios keliautojos. Čia pat reklamos užrašas skelbė „auksinį aptarnavimą“, o pirmojo plano personažas svajingai skaitė žurnalą. Pasakiau sau – pirmyn!
– Kaip reaguoja fotografuojami keleiviai? Nuovargio ir streso oro uostuose netrūksta, tad įdomu, ar visi bendrakeleiviai draugiškai sutinka fotografo blykstę.
– Blykstės šiame projekte niekada nenaudoju. Tam yra atsitiktinė šviesa, langų užuolaidėlių atidarymas, orlaivyje įmontuotos lemputės ir kiti sprendimai. Fotografavimo lengvumas priklauso ir nuo bendros atmosferos orlaivyje, aviakompanijos politikos fotografavimo atžvilgiu. Kartais tai sudėtingiau, kartais lengviau.
Kadangi blykstės nenaudoju, bendrakeleivių nuotaiką gali nulemti objektyvai. Supratau, kad jų dydis tikrai turi reikšmę. Sovietmečiu kaimo šventėje reikėjo turėti kuo didesnį objektyvą, kuris paversdavo geresniu fotografu, o lėktuvuose – atvirkščiai: kuo mažesnis, tuo geriau. Naudojant bent kiek didesnės apimties objektyvą, žmonių reakcija – kaip į žurnalistą, t. y. šiek tiek neigiama. Negana to, ekonominėje klasėje taip ankšta, kad net ir keli sutaupyti objektyvo ilgio centimetrai „suminkština“ aplinkinių nuotaiką, leidžia išbandyti įvairesnius rakursus, o ir fotoaparatą arti savęs visą skrydį laikyti lengviau.
Iš savo ankstesniojo projekto „Kražių portretas“ į „travel'AIR“ perkėliau kūrybos metodą, kuriame kadrų, padarytų vogčiomis, beveik nėra. Kai 2001 metais iš pasaulio didmiesčių atvažiavau į mažą miestelį, supratau, kad gatvės fotografijos dėsniai nesuveiks – minios gatvėmis paprastą dieną nevaikšto. Pradėjau bendrauti su žmonėmis, o fotografavimas tapo bendravimo dalimi. Taip ir lėktuve – jei į saloną neįlipdavau nešinas fotoaparatu, tai kartais jį išsitraukdavau tik su bendrakeleiviais aptaręs, ką fotografuosiu.
– Griežtos oro uostų ir aviakompanijų taisyklės mus visus sukausto. Ar tai netrukdo objektų paieškoms?
– Pagal mokslinius algoritmus įmanoma iš žmogaus veido išraiškų, kūno kalbos, elgesio modelių oro uoste ar orlaivyje daryti išvadas ir apie jų gyvenimą bendrąja prasme, net pasakyti labai daug asmeninių dalykų, tačiau „travel'AIR“ paieškų objektas – būtent tas gyvenimo tarpsnis, kai esame paveikti aviacijos taisyklių. Meno kolekcionierius, parašęs „travel'AIR“ knygos vieną tekstų, išsakė mintį, kad tos taisyklės oro uostuose ar lėktuvuose mus paverčia vaikais, kurie žino, kada išimti kompiuterį, nusiauti batus, prisisegti, klausyti instrukcijų, išjungti įrenginius ir t.t. Man labai įdomūs tie ritualai, kuriuose matomos mūsų metamorfozės, visai neseniai kasdien išgyventos milijonų žmonių.
– Esate sukūręs ne vieną fotografijų seriją: „travel'AIR“ – apie keliautojus, „A-SPOT“ – apie lėktuvų stebėtojus, „Dream Over“ – apie nuovargį ir aviacijos aukso amžiaus pabaigą. Kaip gimė būtent tokios temos?
– Po 2013 metų, kai išleidau „travel'AIR“ knygą, nusprendžiau, kad fotografuojant tas pačias temas, motyvai ir situacijos imtų kartotis. Knygoje publikuojamos fotografijos nuo registracijos į skrydį iki atvykstančių artimųjų laukimo, todėl vėlesniam laikui planavau pasirinkti kiek raiškesnes potemes, pavyzdžiui – gamtos ar natūralumo iliuzija, kelionės lėktuvais su vaikais, oro uostų ar oro linijų darbuotojai, taip pat kitos temos. Archyvą pildžiau nuolat – skrydis po skrydžio, šiek tiek keisdamas anksčiau galiojusį planą – skristi tik ten, kur realiai reikia ir nebūti lankytoju.
2015 metais padariau tokį eksperimentą – važiavau traukiniu pro Frankfurto oro uostą, išlipau ir užėjau pasivaikščioti po man kaip keliautojui pažįstamas sales. Rezultatas – suvokimas, kad bendrauju su žmonėmis ne kaip keleivis su keleiviu, o fotografas priešais keleivį. Nieko nenufotografavęs, vėliau, šalia jau minėtų potemių, pasirinkau prioritetinę temą vėlesniems 3-4 metams – apie lėktuvų stebėtojus. Kelionių metu ėmiau lankytis įvairiose su aviacija susijusiose įstaigose – oro uostų aptarnavimo, administracijos dalyse, aviacijos muziejuose.
Ruošdamas „A-SPOT“ seriją, aplankiau apie trisdešimt oro uostų ir jų apylinkių keturiuose kontinentuose. Į tam tikras vietas teko keliauti specialiai, nes be tokių taškų, kaip Myrtle aveniu prie Londono Heathrow, grilio prie Kopenhagos oro uosto, Maho paplūdimio šv. Martyno saloje, temos išsamiai atskleisti tiesiog neįmanoma. Seriją užbaigiau Ciuricho oro uosto apylinkėse, kur pirmąją pavasario dieną, dar kalnams puošiantis sniego rūbu, lėktuvais žavėtis buvo sugužėjęs visas miestas – ir su naujagimių vežimėliais, ir su ferariais.
– Visos jūsų nuotraukos turi atskirą istoriją. Papasakokite, kokį įsimintiną momentą pavyko užfiksuoti paskutiniuose skrydžiuose, kol jie dar vyko?
– Pajuokausiu dėl „paskutinis“. Dabar, dirbdamas su aviatoriais, sužinojau, kad jų bendruomenėje šis žodis skrydžiui apibūdinti nevartojamas. Sakoma „kraštinis“. Vieno kraštinio išskirti negalėčiau.
Vienas pavyzdys. Lėktuvas nebuvo pilnas, o kalėdinio laikotarpio skrydis niekuo neįprastas, gal nebent tuo, kad iš Kenedžio išvykome tamsoje, o kai atskridome į Boryspolį, jau vėl buvo tamsu. Kai pakilome, spragtelėjau keletą autoportretų. Dvi vietos šalia manęs buvo tuščios. Pažiūrėjau filmą apie Lobanovskį ir užmigau. Prabudau virš Europos ir pamačiau turįs du kaimynus. Artimesnis buvo įspūdingo dydžio pliušinis meškinas, o tolimesnis – jo šeimininkė. Kaip vėliau paaiškėjo, ji – keliautoja iš Indijos, grįžtanti namo po atostogų JAV. Keliaujantį pliušinį meškiną, tiesa, ne tokį didelį, jau buvau fotografavęs, o čia – gigantiškas. Pasirodo, jį keliautoja nešiojasi kaip pagalvę, tad jis nelaikomas rankiniu bagažu! Sutarėme, kad ji neprieštarauja fotografuotis, ir aš likusią skrydžio dalį iki pat pasų kontrolės Kijeve ieškojau galimybių įdomiems kadrams.
– Daugelio keliautojų kuprinės ir lagaminai dabar dulka spintose. Kuo užsiimate šiuo metu? Kaip malšinate kelionių alkį?
– Dabar mano pagrindinė veikla – muziejininkystė. Jau metus laiko nebesu „frequent flyeris“, nes šiek tiek pakeičiau darbo ir kasdienybės pobūdį. Dirbu Lietuvos aviacijos muziejuje, o čia veiklos diapazonas platus – nuo aviacijos paveldo ir kultūros aktualizavimo, būsimų ekspozicijų kūrimo iki labai žemiškų administracinių klausimų. Svarbu, kad nors ir kitokia, aviacija yra šalia kasdien. Pro savo biuro langą girdžiu ir matau S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome besileidžiančius lengvuosius lėktuvus ar sraigtasparnius. Fotografija liko šiek tiek atokiau, tačiau „užklasinėje veikloje“ dirbu ir muziejaus fotografu.
Galbūt – tai jūsų apibūdinamas alkio malšinimas – negausaus laisvalaikio valandomis pasižvalgymas po „travel'AIR“ archyvą, kurį per pusantro dešimtmečio sukaupiau išties didžiulį. Filosofiškai tariant, koronavirusas, nuleidęs ant žemės civilinę aviaciją, leidžia mums stabtelti, pergalvoti savo vertybes, prasmes, pažiūrėti atgal. Laikas padeda lengviau įvertinti netolimoje praeityje sukurtas fotografijas. Kai imsiu ilgėtis kelionių, keliausiu savo sukurtuose atvaizduose. Žiūrėdamas į tas fotografijas, suvokiu, kad kelionės lėktuvu nebebus tokios, kaip anksčiau.
Mindaugo Kavaliausko fotografijas iš projekto travel'AIR galima pamatyti
www.Kavaliauskas.eu
