Gimęs kaimiškoje Šropšyro grafystėje 1917-aisiais, vidutinio žemvaldžio šeimoje, jaunuolis 11-os metų neteko tėvo, I-ojo Pasaulinio Karo Veterano, kuris, beje, pasirūpino, kad sūnui nieko perdaug netrūktų tiek iš finansinės, tiek iš auklėjimo pusės. Pabaigęs Welingtono koledžą Digbis studijavo Sandhursto Gynybos Koledže vėliau tapusiame Karališkaja Gynybos Akademija Sandhurst – viename iš prestižiškiausių karinių mokymo įstaigų Jungtinėje Karalystėje.
1937-aisiais metais jaunesnysis leitenantas buvo pasiųstas į Indiją, kur 2-ojo bataliono sudėtyje tęsė karinę tarnybą nemažai laiko skirdamas savo hobiams: tigrų medžioklei ir laukinių šernų medžioklei ietimis.
Prasidėjus II-jam Pasauliniam Karui Digbis pradėjo ruoštis grįžimui į Tėvynę. Juolab, kad sesuo Kit tarnavo medicinos dalinyje Afrikoje. Sprendimus pagreitino žinia apie brolio žūtį kautynėse prie El Alameino. Digbis degė noru kovoti ir noru keršyti. Žinoma, būtina sąlyga kilmingam britų karininkui–tai reikia daryti elegantiškai. Užsirašęs savanoriu į oro desanto dalinį jaunasis karininkas garsėjo ne tik istorijomis apie tigrų medžiokles, bet pavyzdžiui ir tuo, kad sugebėjo gauti karinį lėktuvą ir nuskraidinti dalinio karininkus į Londono Ritz viešbutį vakarėliui.
Viename operacijos „Market garden“ epizode, Digbio vadovaujamas dalinys turėjo išlaikyti Arnhemo (Nyderlandai) tilto kontrolę, tačiau dėl vokiečių oro gynybos intensyvumo dalinys buvo desantuotas gerokai toliau nuo tilto. Digbis, užsidėjęs raudoną beretę ėmėsi vadovauti operacijai. Norint pasiekti tilto prieigas reikėjo pereiti visą miestelį, kuris buvo užimtas vokiečių. Digbis nėjo gatvėmis, bet 7 valandas vedė savo žmones galiniais privačių namų kiemais–taip ne tik pasiekė savo tikslą, išvengė nuostolių, tačiau sugebėjo paimti į nelaisvę virš 100 vokiečių, tarp jų ir SS narių.
Dalinio vadas nepasitikėjo radijo ryšiu nes matė kaip dažnai genda įranga, todėl dar treniruočių metu apmokė savo vyrus naudotis nedideliais trimitais, kuriuos protėviai naudojo sutartiniams signalams perduoti. O kiekvienas karys savo Vadą visuomet galėjo matyti vaikščiojant po pozicijas su lietsargiu. Digbis skūsdavosi, kad „amžiais užmiršta slaptažodžius“, todėl lietsargis gali pasitarnauti kaip skiriamasis ženklas. Vienam karininkui užsiminus, kad lietsargis vargiai padės jam mūšyje, Digbis atsakė: „Viešpatie, Patai, o jeigu pradėtų lyti?“.
Uraganine ugnimi vokiečiams spaudžiant Digbį ir jo vyrus Arnhemo tilto prieigose prasidėjo kritinis amunicijos trūkumas, o tiekimo linijos buvo nutrūkusios. Todėl kai vokiečiai į šturmą įvedė šarvuotus dalinius, Digbis pakėlė savo vyrus į durtuvų ataką. Raudoną beretę pakeitęs anglišku katiliuku, vienoje rankoje mojuodamas lietsargiu, kitoje pistoletu, karininkas su savo daliniu puolė atakuojančius vokiečius. Sužeistas šrapneliu į koją jis nesustojo ir kovojo toliau. Dalinio kariai pasakoja, kad Digbis užšoko ant vokiečių šarvuotos mašinos ir lietsargiu išdūrė akį vairuotojui, smeigęs jį tiesiai pro stebėjimo angą. Paskutinė žinia, kurią gavo centrinė vadavietė buvo „baigėsi šaudmenys, Dieve saugok Karalių“.
Tačiau viskas baigėsi sąlyginai neblogai, vokiečiai paėmė į nelaisvę britus ir Digbį bei dar vieną sužeistą karininką pasiuntė į ligoninę iš kurios... britas su draugu sugebėjo pabėgti ir iš munduro sagų pasidarę kompasą patraukė ieškoti savo dalinio karių. Toliau sekė slapstymasis pas vietinius ir pažintis su Nyderlandų pogrindžio dalyviais, kurie bėgliams parūpino netikrus dokumentus (Digbis tapo „kurčnebyliu teisininko sūnumi Petersenu“) ir žinoma, dviračius.
Judėdamas po regioną „kurčnebylys teisininko sūnus“, gyveno viename name su vokiečių kariais ir kartą padėjo išstumti iš griovio užstrigusį nacių štabo automobilį.
Bendraudami su pasipriešinimo kovotojais britų karininkai surinko informaciją apie 150 besislapstančių karių ir organizavo jų pasitraukimą už Žemutinio Reino upės, kur juos pasitiko sąjungininkų pajėgos (Operacija „Pegasus“).
Po karo ir trumpo paskyrimo į Palestiną, Digbis tęsė tarnybą britų kolonijinėse valdose Kenijoje, kur tuo pačiu įsigijo nuosavybės ir apsigyveno. Savo lėšomis subūręs vietinių gyventojų ir britų būrius kovojo su vietinio „Mau Mau“ sukilimo pajėgomis, o po jo numalšinimo atsidavė gamtai. Jis laikomas vienu iš safarių pradininku, kuomet turistai būdavo vežiojami po savaną ir jiems leidžiama tik stebėti bei fotografuoti laukinę gamtą.
Apsuptas vaikų ir anūkų Allison Digby Tatham-Warteris mirė Kenijoje 1993-iaisiais.
