Išdykęs kiškutis vardu Rudis labai dažnai neklausė savo mamos. Jis su mama bei daugybe brolių ir seserų gyveno miško viduryje po kelmu išraustoje jaukioje oloje. Rudis buvo labai smalsus ir judrus kiškutis. Nuo pat gimimo vis įkišdavo savo smalsią nosytę į kokį nors pavojų. Miške mažiems kiškučiams grėsė daugybė pavojų. Juos bet kada galėjo pagriebti koks nors plėšrūnas. Mama nuolat mokė vaikučius kaip pasprukti nuo pelėdos, apgauti lapę ar išsisukti nuo vilko. Mažyliai labai mėgo žaisti lauke. Mama prižiūrėdavo, kad nė vienas toli nenuklystų. Tačiau jai dažnai reikėdavo iškeliauti ieškoti maisto. Aplink augančių augalų gausiai šeimynai neužtekdavo. Kai mama iškeliaudavo, mažyliai saugiai tupėdavo oloje. Kiškienė prisakydavo nekišti nosies į lauką. Kiškučiai nulįsdavo į šiltą olos kampą ir miegodavo susirietę ant minkštais spygliais ir samanom išklotos olos aslos. Vienintelio Rudžio urvo tamsa neviliojo. Kaip užkerėta traukė jį dangaus žydrynė, gaivus vėjas ir miško garsai.
Vieną dieną, kaip visuomet belaukiant mamos, kiškučiai snaudė tamsiame urve. Rudį iš miegų pažadino kažkoks garsas. Kiškutis prasimerkė ir ištempęs ausytes sukluso. Lauke, visai prie pat urvo angos, tarškėjo šarka. Kiškučiui pasidarė smalsu, kokią gi naujieną margoji atnešė ant savo skeltos uodegos. Pamažu Rudis ėmė sėlinti angos link. Prisiminė, kaip mama griežtai liepė neiti į lauką, bet jis tik trumpai žvilgtelės ir greitai grįš atgal. Urve tvyrojo prieblanda, tik pro angą į vidų sruveno šilta šviesa.
Rudis iškišo galvą laukan. Skaisti šviesa apakino prie urvo tamsos pripratusias akeles. Kiškutis kurį laiką tik markstėsi stengdamasis įžiūrėti kas vyksta aplinkui. Virš galvos medžio šakose tarškėjo šarka, bet pajutusi judesį sumojavo juodais sparnais, pakraipė saulėje spindinčią uodegą ir nuplasnojo savo keliais. Akytėms apsipratus prie šviesos, Rudis pamatė, kad aplinkui verda gyvenimas. Buvo pats vidurdienis. Medžių lajose čiulbėjo paukščiai, kažkur tolumoje girdėjosi genio kalenimas, žolėje čirpė nematomi žiogai, pramintais takeliais skubėjo skruzdėlės ir ropojo kiti vabaliukai. Pro šalį praliuoksėjo pūstauodegė voveraitė. Stabtelėjo, smalsiai pažiūrėjo tamsiom akutėm į kiškutį ir toliau nušokavo savais reikalais. Rudis išplėtęs žvairas akytes susižavėjęs stebėjo miško gyvenimą. Staiga lyg iš niekur prieš pat nustebusio kiškelio akis sušmėžavo kažkas margas. Nutūpė ant gėlės. Tai buvo drugys. Didelis ir spalvotas. Raudonais, kaip ugnis sparnais, kurių viduryje ryškėjo mėlynai baltas ornamentas, panašus į akis. Drugeliui išskleidus sparnus, atrodė lyg žvelgtų paslaptingas padaras. Sparnuotasis lengvai plastelėjo ir nuskriejo prie kitos gėlės. Rudis nevalingai žengė žingsniuką drugelio link. Šis lyg viliodamas plasnojo nuo žiedo ant žiedo, o kiškutis susižavėjęs žingsnelis po žingsnelio tolo nuo namų.
Nežinia kiek laiko jie taip išdykavo, kol margasparniui pabodo toks žaidimas. Suplasnojo ugniniais sparnais ir nuskriejo tolyn. Rudis dar bandė vytis, bet kur tau. Užsižiūrėjęs užkliuvo už išvirtusio beržo ir parkrito. Atsikėlęs apsidairė ir pamatė, kad randasi nepažįstamoje vietoje. Šioje miško dalyje dar niekada nėra buvęs. Nė nenumanė, kurioje pusėje turėtų būti namai. Rudžiui pasidarė baugu. Tikriausiai broliai ir sesės nė nepajuto, kad jo nėra ir toliau sau ramiai miega. Gal jau grįžo mama ir dabar susirūpinusi jo ieško, o broliai ir sesės prikelti iš miego nė negali pasakyti į kurią pusę jis nuklydo. Rudis pabandė prisiminti kaip mama juos mokė pasiklydus rasti namus, bet per visas pamokas varnas šaudė, todėl visi mokslai pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Dabar, stovėdamas viduryje girios, jis labai gailėjosi, kad tąkart neklausė mamos. Bet gailėkis nesigailėjęs, kažkaip reikia grįžti namo iki sutemstant.
Pasidairęs, pauostęs orą, Rudis nusprendė patraukti, kaip jam atrodė, pietvakarių kryptimi. Ėjo nuolat dairydamasis bene užmatys pažįstamų ženklų, rodančių, kad netoli namai. Tačiau, kad ir kiek beėjo kol kojytės pavargo, nieko pažįstamo nei užmatė, nei sutiko. Aplinkui stūksojo seni, apsamanoję medžiai, tvyrojo prieblanda, todėl sunku buvo nustatyti ar saulė dar aukštai. Ech, kad Rudis mokėtų laipioti medžiais kaip voverė. Užliptų į paties aukščiausio medžio viršūnę ir pažiūrėtų kurioje pusėje namai. Paprašytų kieno nors, bet kaip tyčia aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios.
Paukščiai ir tie, lyg norėdami paerzinti kiškutį, giedojo kažkur miško pakraštyje. Taip liūdnai bedūmodamas Rudis priėjo laukymę. Joje girdėjosi kažkoks garsas. Rudis įsiklausė ir suprato, kad šį garsą skleidžia tekantis vanduo. Ir tikrai, per patį laukymės vidurį tekėjo sraunus upeliukas. Mažylis iš džiaugsmo net į orą pašoko. Juk tai tas pats upeliukas, kuris teka pro jo namus. Tereikia eiti pakrante ir ras savo urvelį, jo laukiančią mamą bei liūdinčius brolius ir seses. Tačiau džiaugsmas truko neilgai, nes Rudis nežinojo į kurią pusę patraukti. Prieš srovę, ar pasroviui. Taip jam besvarstant, susiūbavo netoliese augančio karklo šakos, saulėje sumirgėjo juodai baltos plunksnos. Atsigerti tyro vandens prie upelio atskrido ta pati šarka, kuri savo tarškėjimu šįryt iš miegų pažadino Rudį. Paukštis apskrita akimi nužvelgė drebantį iš baimės kiškutį.
– Iš kur tu esi, mažyli? – Paklausė skardžiu balsu šarka.
– Iš žaliosios laukymės. Gyvenu po uosiu su mama, šešiais broliais ir septyniomis seserimis, – drebančiu balseliu atsakė Rudis.
– A, tai čia tavęs mama ieškodama baigia visą mišką aplėkti? Visų tik klausinėja ar kas nematė jos Rudžio. Tu vardu Rudis, taip? – Čirškė šarka,
– Taip, Rudis.
– Tai ko lauki, Rudi? Dumk namo, kol mama iš proto neišsikraustė, – subarė šarka,
– Dumčiau, bet kad nežinau kurioje pusėje namai. Pasiklydau, – liūdnai sušnabždėjo Rudis,
– Ech, vaike vaike, tavo namai ana va toje pusėje. Tereikia eiti pasroviui.
– Ačiū Jums, teta šarka, – nudžiugo Rudis. – Gal galėtumėte padaryti vieną paslaugėlę?
– Nagi, sakyk, – sukluso šarka,
– Gal galėtumėte nuskristi iki mano namų ir pasakyti mamai, kad nesijaudintų? Aš netrukus grįšiu, – nedrąsiai paprašė Rudis,
– Ką gi su tavimi padarysi. Gerai, nuskrisiu. Tai darau tik dėl to, kad labai gerbiu tavo mamą. Ji yra dora kiškienė ir vienai auginti šitiek vaikų labai sunku. Ypač tokius neklaužadas kaip tu. Tavo mama turėtų tau gerai kailį iškaršti, kad daugiau nebekiltų noras niekur vienam eiti. – Barėsi šarka, o Rudis tik stovėjo iš gėdos ausytes nuleidęs.
Pasibarusi šarka nuskrido, o kiškutis linksmas patraukė upelio krantu ta kryptimi, kurią nurodė paukštis. Liuoksėjo linksmas sau, svajojo kaip pailsins pavargusias letenėles jaukiame urvelyje. Žinoma, pirmiausia gaus barti nuo mamos, kad vienas išlėkė į mišką ir pasiklydo.
Saulė slinko vakarop, o namų vis dar nebuvo matyti. Rudis nukabino nosį. Negi tamsa jį užklups nepasiekusį namų? Naktį miške slankioja alkani vilkai, kurie bematant suės vienišą mažą kiškutį. Naktis nedrąsiai klojo šešėlį ant miško, o mažas kiškutis vis dar nebuvo pasiekęs namų. Rudis išsigando, kad šarka jį apgavo ir urvas visai ne toje pusėje. Mama visuomet sako, kad nereikia pasitikėti paukščiais, kurie ant uodegos po mišką nešioja gandus. Nusiminęs trumpam stabtelėjo pailsėti ir atsigerti vandens. Prigulė ant minkštų samanų ir šildomas vakarėjančios saulės spindulių nepastebėjo, kaip užsnūdo.
Pabudo nuo šalčio. Aplinkui buvo tamsu. Saulė buvo dingusi, pro medžių vainikus skverbėsi šalta mėnulio šviesa. Miške aidėjo visai kitokie garsai nei dieną. Jau nebe taip linksmai čiurleno upelis, medžių šešėliai įgavo pabaisiškus pavidalus, aplinkui girdėjosi šnarėjimas ir traškėjimas. Rudžiui iš baimės net gaurai pasišiaušė. Jis dar niekuomet nebuvo naktį miške vienas. Tupėjo susirietęs į kamuoliuką ir klausėsi naktinio miško garsų.
Staiga visai šalia ūktelėjo apuokas. Kartą, kitą. Ruošėsi naktinei medžioklei. Rudis net apmirė iš siaubo ir dar labiau prisiplojo prie žemės, kad liktų visiškai nematomas. Netoliese sušnarėjo lapai ir į laukymę išliuoksėjo stirna. Stabtelėjo, apsidairė ir palinko prie vandens. Tačiau gardžiu šaltinio vandeniu mėgavosi neilgai. Netrukus išgąstingai pakėlė dailią galvą ir ėmė šnervėmis uosti orą, tada pasispardė ir nušuoliavo miško gilumon traškindama krūmus. Rudis viską stebėjo iš savo slėptuvės. Instinktyviai numanė, kad stirna pajuto pavojų, todėl stengdamasis neišsiduoti dairėsi į visas puses. Ilgai laukti nereikėjo. Netrukus mažasis kiškutis išvydo kitoje upelio pusėje iš tankmės išlendantį pilką padarą. Be jokių abejonių tai buvo vilkas. Kaip ir stirna, plėšrūnas prie vandens neskubėjo, pirmiausia stabtelėjo, apuostė orą. Užuodęs šviežią stirnos kvapą iššiepė baltas iltis. Tada neskubėdamas ėmė lakti. Rudis tuo metu troško tik vieno, kad prasivertų žemė ir jį prarytų.
Niekada nebuvo matęs žvėries iš taip arti. Mama ne kartą rodė vilkų pėdsakus ir mokė kaip išvengti plėšrūnų, kartą net pavyko vaikams iš toli parodyti miegantį vilką. Bet tai truko tik trumpą akimirką, nes visa zuikių šeimyna paskubėjo nešti kudašių, kol jis jų neužuodė ir neišgaudė po vieną. Šį kartą Rudis kiek tinkamas galėjo apžiūrėti savo seną priešą. Žvėris jam pasirodė milžiniškas ir kraupus. Letenos didžiulės, liesas kūnas apaugęs pilkais gaurais, didelė galva su aštriais dantimis ir ilgu raudonu liežuviu bei stačiomis ausimis, kurios net ir žvėriui lakant nepaliovė sukiotis į šalis gaudydamos aplinkinius garsus. Rodės vilkas lakė ištisą amžinybę. Per tą laiką Rudis nedrįso net kvėpuoti. Pagaliau žvėris nurisnojo atgal į tankmę. Rudis šiek tiek lengviau atsikvėpė. Ėmė spėlioti, koks dabar nakties laikas ir ar ilgai liko laukti iki aušros. Prižadėjo sau, kad jei išgyvens šią naktį, kuo skubiausiai lėks namo ir nuo šiol visada klausys mamos ir niekur neis vienas.
Taip bedūmodamas nė nepastebėjo, kaip ant medžio, po kuriuo jis tupėjo, tyliai nutūpė minkštas pavidalas. Tai buvo tas pats apuokas. Kaip ir visi pelėdų giminės atstovai mokėjo tylutėliai skraidyti. Dėl minkštų plunksnų, švelniai mosavo sparnais ir tarsi šešėlis puldavo auką. Iš medžio, po kuriuo tupėjo Rudis, apuokas dairėsi ar neprabėgs kur, koks smulkus žvėrelis, tinkantis vakarienei. Kadangi Rudis stengdamasis pasislėpti nuo vilko, gerą laiko tarpą pratūnojo vienoje pozoje, vargšiukui užtirpo visi raumenys. Nutaręs, kad pavojus praėjo, nusprendė pramankštinti kojas. Atsargiai pakilo nuo samanų ir išsitempė nė nenutuokdamas, kad to užteko, jog būtų pastebėtas akylo apuoko. Paukštis be garso nupleveno žemyn. Tikėjosi lengvo grobio, bet savo laimei Rudis akies kampučiu užmatė šešėlį ir paskutinę akimirką šastelėjo į šoną. Apuokas pralėkė pro šalį, bet tai nė kiek nenumaldė jo medžioklės troškimo. Puolimą pakartojo dar kartą. Šį kartą kiškutis jau buvo pasiruošęs ir vėl sėkmingai išsisuko, karštligiškai galvodamas kaip jam pasprukti nuo šio atkaklaus paukščio. Apuokas vis suko ratus apie vargšą zuikį, o šis vis liuoksėjo tai į vieną, tai į kitą šoną kai tik paukštis taikėsi jį pačiupti. Tupėti vienoje vietoje darėsi pavojinga, tad Rudis kiek įkabindamas pasileido bėgti, stengdamasis laikytis arčiau krūmokšnių, saugančių jį nuo plėšrūno. Apuokas sekė iš paskos ant bėglio mesdamas didelį šešėlį. Rudis bėgo kiek įkabindamas. Rodės plaučiai plyš, bet persekiotojas neatsiliko nė per žingsnį.
Rudis nebeteko vilties pabėgti. Pamažu jėgos seko. Bebėgdamas spėjo apgalvoti visą savo trumpą gyvenimėlį. Visas savo išdaigas – kaip neklausė mamos, erzino brolius ir seseris bei kaimyną seną teterviną. Labai gailėjo, kad nepavyko atsisveikinti su mama ir jos atsiprašyti. Staiga Rudis suvokė, kad mato pažįstamas vietas. Jis artėjo prie savo laukymės. Suprato, kad jei dar pasistengs, gyvas ir sveikas pasieks gimtąjį urvą. Sukaupė paskutines jėgas ir kaip kulka šovė į priekį. Norint pasiekti urvą, reikėjo perbėgti nedidelę laukymę, kurioje visiškai nebuvo medžių. Rudis giliai įkvėpė ir šovė į priekį. Jautė, kad priešas lipa ant kulnų. Akimirksniu pralėkė pievelę ir nė nestabtelėjęs smuko į urvą. Apuokas nesitikėjęs šitokio gaudynių posūkio, tik per plauką išvengė smūgio į kelmą.
Nusivylęs apsuko dar kelis ratus apie kelmą ir nutūpė netoliese ant medžio šakos, laukdamas bene dar pamatys tą gudrų zuikį, va tada tai jam parodys. Bet bergždžiai pralaukęs kelias valandas, nuskrido ieškoti kito grobio kol neišaušo. Alkanas neliko, per likusią naktį sumedžiojo apie tuziną pelių ir netrukus visiškai pamiršo, kaip bergždžiai per visą mišką vijosi mažą kiškutį.
Tuo metu urve Rudis liūdnas tupėjo kamputyje ir klausė kaip barasi mama. Pirmiausia, taip netikėtai įpuolęs į urvą, sukėlė visiems didžiausią šoką. Tiek mama, tiek broliai ir sesės visą dieną ieškoję buvo susitaikę, kad mažąjį neklaužadą pagavo plėšrūs žvėrys ir jo daugiau nebematys. Šarka, kaip buvo žadėjusi, užsuko į Rudžio namus ir pasakė mamai kur buvo sutikusi mažylį. Visa šeima patraukė jo ieškoti, bet ėmė temti, o kiškienė nenorėjo rizikuoti likusių vaikų saugumu, todėl visi susirinko urve. Mažyliai pavargę ir iškamuoti širdgėlos greitai sumigo, o kiškienė vis dar neprarasdama vilties dūsaudama laukė viena ausimi klausydamasi garsų lauke. Kai Rudis, kaip kulka įlėkė olon, ji pirmiausia pagalvojo, kad juos užpuolė, bet netrukus atsitokėjo ir pamatė, kad tai jos pražuvėlis sūnus. Visas uždusęs, sušilęs, apkibęs šapais ir purvinas. Rudžiui prireikė šiek tiek laiko kol atgavo kvapą ir sugebėjo papasakoti kas jam nutiko. Mama net apsiverkė iš laimės, kad sūnus grįžo gyvas ir sveikas, pabudo broliai bei sesės ir puolė myluoti brolį. Bet netrukus kiškienė surimtėjo ir ėmė sūnų barti, kad jos neklausydamas sukėlė sau šitokį pavojų. Rudis nesiginčijo, įsispraudė į kampą, nunarino galvą ir tylėdamas išklausė mamą. Kai mama pavargusi trumpam nutilo, jis pasinaudojo proga ir pribėgęs ją apkabino.
– Aš daugiau niekada niekada taip nedarysiu. Pažadu. Atleisk man, mamyte, – maldavo Rudis.
Mama nusišypsojo. Pažvelgė į sūnų, nusišluostė ašaras ir suragino visus eiti miegoti. Rudis suprato, kad jam atleista. Nieko nelaukdamas griuvo ant minkštų spyglių guolio ir akimirksniu užmigo. Sugulė ir kiti kiškiukai. Mama dar kurį laiką parymojo žvelgdama į savo vaikus, bet ir ją netrukus numarino miegas.
Visą naktį Rudis sapnavo kaip bėga nuo pikto vilko ir apuoko. Per miegus neramiai vartėsi ir krutino kojytes. Miegojo labai ilgai. Pabudo kai visi jau seniausiai buvo lauke. Pasirąžė minkštame guolyje ir žvaliai išliuoksėjo laukan. Vėl buvo išaušusi graži vasaros diena. Mažieji kiškučiai linksmai dūko pievelėje prižiūrimi akylaus mamos žvilgsnio. Rudžiui nesinorėjo žaisti, dar buvo pavargęs nuo nakties nuotykių, pritūpė šalia urvo ir ėmė valyti iš kailiuko purvą. Staiga prieš akis sušmėžavo margas pavidalas. Senas pažįstamas drugys vėl kvietė zuikutį pažaisti, bet Rudis visiškai nebekreipė į
