Lauren Iungerich žino, kad jos „Netflix“ serialas „On My Block“ buvo vienas iš labiausiai ieškomų „Google“ 2018 m. Ji žino, kad „Netflix“ įtraukė jį į tų metų labiausiai žiūrimų programų sąrašą. Ji žino, kiek „Twitter“ sekėjų turi serialo aktoriai, o tai, jos manymu, reiškia, kad serialas populiarus tarp jaunimo ir socialinės žiniasklaidos maniakų.
Tačiau L. Iungerich nė neįsivaizduoja, kiek žmonių žiūri šią paauglišką komediją, kovo mėnesį pradėjusią trečiąjį sezoną. „Nesu tikra, kas yra mūsų auditorija, bet panašu, kad serialas jai svarbus“, – sako ji.
Holivude žinios suteikia galią, o kūrėjai, kurių televizijos ar kabelinės televizijos laidos sulaukia aukšto auditorijos įvertinimo, uždirba milijonus. Tačiau srautinės transliacijos apvertė aukštyn kojomis senąją tvarką, leisdamas tokioms kompanijoms kaip „Netflix Inc.“ slėpti žiūrimumo duomenis, kurie galėtų pasitarnauti rašytojams ir prodiuseriams. Per pirmąjį ketvirtį „Netflix“ įgijo dar 16 milijonų už peržiūras mokančių abonentų, kuriems koronaviruso pandemijos metu nebuvo ką veikti, kaip tik be saiko žiūrėti „Tiger King“ ir „Love Is Blind“. Išpopuliarėjus srautinėms transliacijoms, kūrėjai nebegali atsakyti į patį paprasčiausią klausimą: kiek žmonių žiūri jų laidas?
„Netflix“, „Amazon Prime Video“ ir „Hulu“ žiūrovų skaičiai yra akylai saugomi. „Jie uoliai slepia savo metrikas, – Conanui O'Brienui kovo mėnesio tinklalaidėje sakė populiari komikė Ali Wong, pasirodžiusi dviejuose „Netflix“ serialuose. – Net ir šiandien nežinau, kiek žmonių matė tuos mano pasirodymus“. Taigi A. Wong savo populiarumą vertina remdamasi žiūrovų dalyvavimu jos gyvuose pasirodymuose. Prieš pirmąjį ji nesugebėjo išparduoti „comedy club“ vietų ir paleisti bilietų per „Groupon“; po pirmosios laidos premjeros kitas jos pasirodymas buvo išparduotas per dvi minutes.
„Nielsen“, kurio skaičiais prodiuseriai vadovavosi kelis dešimtmečius, bando skaičiuoti srautinių transliacijų žiūrovus, tačiau transliuotojai jo išvadas ginčija ir sako, kad auditorijos dydis – tik viena metrika, kuria jie naudojasi spręsdami, ar ir toliau rodys vieną ar kitą serialą.
Nuo praėjusių metų „Netflix“ pradėjo dalintis kai kuriais peržiūrų duomenimis su prodiuseriais ir kūrėjais, pvz., kiek namų ūkių peržiūrėjo dvi filmo minutes ar vieną serialo seriją ir kiek jų išžiūrėjo 90 proc. filmo ar vieną serialo sezoną per pirmąsias septynias ir 28 dienas. „Hulu“, priklausantis „Walt Disney Co.“, nesidalija su kūrėjais savaitės peržiūrų skaičiais, tačiau praneša apie auditorijos tendencijas, pvz., kiek abonentų vis dar žiūrėjo serialą po trijų serijų arba kurioje vietoje nustojo žiūrėti. „Amazon.com Inc.“ į prašymus pakomentuoti neatsakė.
Kai kuriems prodiuseriams nežinojimas yra palaima. Jie sako, kad nespaudžiami reitingų dirba kur kas efektyviau. Kitiems žinoti, kiek žmonių žiūri jų serialus, svarbu derybose. Galų gale, tokia jau žmogaus prigimtis. Todėl kai kurie televizijos žmonės išranda nuosavus – anaiptol ne mokslinius – metodus, padedančius nustatyti, ar jų serialai pataikė į dešimtuką. Štai keletas tokių istorijų:
„Ei, žiūrėk, tas žmogus iš Korėjos kažką sako“
Praėjusiais metais, prieš paleisdami „No Good Nick“, „Netflix“ vadovai serialo kūrėją Davidą Steinbergą perspėjo, kad jis sužinos ne viską. „Jie man sako:„Šituos dalykus mes jums atskleisime, o štai šitų – ne“, – pasakoja D. Steinbergas, kuris kartu su Keetgi Kogan sukūrė serialą apie apsimetėlę paauglę, manipuliuojančią žmonėmis. „Netflix“ neketina jiems išduoti peržiūrų skaičiaus. D. Steinbergui tai ir nerūpi: pirmasis sezonas pasirodė visas iš karto, taigi jis vis tiek nebūtų galėjęs pakeisti scenarijaus, remdamasis žiūrovų reitingais. O kas iš tų skaičių, jei neturi su kuo jų palyginti?
D. Steinbergas ir K. Kogan, bandydami suprasti, kaip sekasi jų serialui, pasitelkė „Twitter“. D. Steinbergas beveik kasdien skelbdavo gražius žmonių atsiliepimus apie serialą, atsispirdamas norui ginčytis su kritikais. Jis padarė išvadą, kad „No Good Nick“ tikriausiai populiarus Brazilijoje, nes pastebėjo daug „Twitter“ žinučių portugalų kalba, kurias jis išversdavo į anglų kalbą. „Būdavo maždaug taip: „ Ei, žiūrėk, tas žmogus iš Korėjos kažką sako apie serialą. Tai geras ženklas“, – pasakoja jis. – Bandai išsiaiškinti, kas vyksta, remdamasis padrikais ir nereikšmingais duomenimis.“
Vienintelis mums rūpėjęs dalykas buvo tai, ar serialas bus pratęstas, bet „Netflix“ nusprendė antrojo sezono neberodyti. D. Steinbergas jaučiasi dėkingas, kad jiedu su K. Kogan sugebėjo išdėstyti visą istoriją per 20 serijų. Bet jis vis dar nežino, kodėl serialas buvo atšauktas. „Tiesiog buvo priimtas toks mįslingas sprendimas, – sako jis. – Geriau apie tai daug nemąstyti, nes gali pats save išvesti iš proto.“
„Tikslas – įlįsti Amerikai į smegenis“
Skrydžių metu rašytojas ir kūrėjas Stevenas Conradas kartais apsižvalgydavo, ar niekas lėktuve per nešiojamąjį arba planšetinį kompiuterį nežiūri jo „Amazon“ serialo „Patriot“. Serialą apie žvalgybos pareigūną, dėl priedangos įsidarbinantį Milvokio vamzdžių gamybos kompanijoje, „Amazon“ pradėjo transliuoti 2015 m. S. Conradas didžiąją savo karjeros dalį praleido kino industrijoje, kur iš bilietų pardavimų galima aiškiai spręsti apie filmo populiarumą. Jis parašė scenarijus tokiems filmams kaip „The Pursuit of Happyness“ ir „The Secret Life of Walter Mitty“. „Tikslas – įlįsti Amerikai į smegenis“, – sako S. Conradas.
Taigi S. Conradui teko ieškoti užuominų. Jis tikrindavo paštą, norėdamas sužinoti, ar „Amazon“ neišleido serialo DVD formatu – aiškus ženklas, kad vadovai tikisi už jį sulaukti apdovanojimų, tačiau jokio pranešimo nesulaukė. „Amazon“ retkarčiais pasidalydavo atsiliepimais – pvz., kad vienai ar kitai scenai trūko veiksmo arba tempas galėjo būti greitesnis, – bet tik tiek.
Leisdamos laidų kūrėjams klaidžioti tamsoje, nieko nenutuokiant apie žiūrovų srautus, transliacijos kompanijos įgyja „didžiulį pranašumą“, pastebi S. Conradas. „Jos gali manipuliuoti serialu, pasitelkamos argumentą, kad to nori auditorija. Tai būdas išlaikyti kontrolę.“
Televizijos kritikai apie „Patriot“ atsiliepė teigiamai. Bet net iš antraščių buvo galima spėti, kad serialas atsidūrė kažkur už radaro ribų. „The Los Angeles Times“ jį pavadino „geriausiu serialu, apie kurį tikriausiai nesate girdėję“. „Amazon“ vadovai neišdavė žiūrimumo skaičių, tačiau leido suprasti, kad trečiojo „Patriot“ sezono neberodys. „Jie užsiminė, kad būtų gerai turėti istoriją su pabaiga, – pasakoja S. Conradas. – Ir man viskas tapo aišku.“ Oficialiai apie serialo baigtį jis sužinojo tada, kai jo brolis, aktorius, persiuntė jam straipsnį, kuriame buvo skelbiama apie „Patriot“ nutraukimą.
S. Conradas, kurio naujasis serialas „Perpetual Grace, LTD“, praėjusią vasarą debiutavo kabelinėje televizijoje „Epix“, nežino, kiek žiūrovų reikia, kad serialas būtų laikomas nusisekusiu: „Milijono? Penkių milijonų? Reikia arba turėti lojalią auditoriją, arba laimėti apdovanojimų. O jei neturi nei vieno, nei kito, tau ragas.“
„Nėra taip lengva kovoti ir reikalauti daugiau pinigų“
Kai „Hulu“ 2013 m. pradėjo rodyti „East Los High“, srautinių transliacijų paslauga tebebuvo nauja, ir serialo kūrėja Kathleen Bedoya sulaukė šiokios tokios informacijos apie žiūrimumą. Tačiau toli gražu ne tiek, kiek sulaukdavo iš TV tinklų, tokių kaip „Telemundo“. TV tinkluose tyrimų skyriai galėdavo ištraukti bet kokius jai rūpimus duomenis, pvz., kuriuo serijos momentu žiūrovų auditorija sumažėjo, kada vėl sugrįžo, kaip gauti įvertinimai atrodo panašių laidų kontekste. „Gaudavai žymiai daugiau informacijos, – pasakoja K. Bedoya, kurios „Hulu“ serialo siužetas sukasi apie išgalvotą vidurinę mokyklą Rytų Los Andžele. – Man buvo didelė naujiena nematyti savo reitingų.“
Ir tai nebūtinai blogai. Televizijos vadovai dažnai „suka jums galvą reitingais ir nagrinėja kiekvieną jūsų serialo veiksmą, – sako K. Bedoya. – Būčiau susinervinusi, jei kas nors būtų pasakęs: „Ką gi, antrame veiksme moterys pradėjo netekti susidomėjimo“.“
K. Bedoya norėjo išsiaiškinti savo žiūrovų amžių, rasę ir tai, kurioje šalies dalyje jie gyvena – iš dalies dėl to, kad tai jai padėtų rašyti scenarijus ateinantiems sezonams. Neturėdama daug informacijos, K. Bedoya negalėjo lengvai išsireikalauti didesnio biudžeto. Jos komanda filmavo scenas greičiau, nes negalėjo sau leisti ilgiau pasilikti vienoje vietoje ir neturėjo pinigų įsigyti kai kurių dainų teises. „Kai neturi skaičių, tikrai nėra lengva kovoti ir reikalauti daugiau pinigų“, – sako ji.
Taigi K. Bedoya ir jos komanda turėjo suktis išradingai. Jie sukūrė atskiras socialinės žiniasklaidos paskyras, kurių nekontroliavo „Hulu“. Prieš kiekvieną naują sezoną jie surinkdavo tikslines grupes Rytų Los Andželo vidurinėse mokyklose. „Klausdavome, ką jie žiūri, kas jiems patinka, su kokiomis problemomis susiduria mokykloje“, – pasakoja K. Bedoya. Nors pirmuose serialo sezonuose buvo nagrinėjamos tokios temos kaip paauglių nėštumas ir reprodukcinės teisės, paauglių atsiliepimai paragino kurti siužetus apie imigraciją ir seksualinę orientaciją.
Neaišku, ar šie papildomi tyrimai turėjo įtakos serialo populiarumui. „Hulu“ nutraukė „East Los High“ po keturių sezonų.
„Gali atskirti gerą telefono skambutį nuo blogo“
Televizijos reitingai „toksiškai veikia kūrybiškumą“, teigia Victoras Fresco, tarp kurio TV darbų – „Mad About You“ ir „Better Off Ted“. „Kiekvieną savaitę gauni skaičius ir toliau gyveni kovinės parengties režime, nes blogi reitingai bet kurią savaitę gali išmesti tave iš eterio.“
2017 m. jis sukūrė „Santa Clarita Diet“, „Netflix“ komediją, kurioje Drew Barrymore vaidino zombį. „Man patiko, kad kiekvieną savaitę negaunu skaičių, – pasakoja V. Fresco apie serialą, kuris truko tris sezonus. – Man tai pasirodė išlaisvinanti patirtis.“
Vadovai reguliariai jam skambindavo, pateikdami tokius duomenis kaip, pvz., serialo populiarumas viename ar kitame regione. Tačiau jis atidžiai įsiklausydavo į jų balso toną, bandydamas įvertinti, kaip iš tikrųjų sekasi serialui. „Galima atskirti gerą telefono skambutį nuo blogo, – teigia jis. – Išgirsti jų toną ir iš karto tampa aišku, ar gausi dar vieną užsakymą.“
Jis taip pat atliko eksperimentą, vaikštinėdamas po Los Andželą su „Santa Clarita Diet“ striuke ir tikėdamasis, kad kas nors ją pastebės. „Jei žmonės tave stabdo gatvėje, kad pasakytų: „Dievinu šitą serialą“, tada gali būti tikras, kad žmonės jį žiūri“, – pasakoja jis. (Žmonės iš tikrųjų jį stabdydavo, prisipažįsta V. Fresco.)
Kūrėjai, anot jo, turėtų pamiršti seną gerą kelią į turtus: penkis sezonus iš eilės generuoti aukštus reitingus TV ar kabelinėje transliacijoje, kad serialas būtų sindikuotas. „Netflix“ gali nutraukti serialą po vieno sezono ne todėl, kad jis nėra populiarus, bet todėl, kad jis per brangiai kainuoja arba nepritraukia naujų abonentų.
„Dabar belieka tikėtis, kad jūsų serialas bus rodomas trejus, gal ketverius metus – jeigu pasirodys sėkmingas ir ne pernelyg brangus, o tada judėsite prie kažko kito, – sako V. Fresco. – Tai kitoks modelis, bet turime prie jo prisitaikyti.“
„Tai pati sėkmingiausia mūsų drama“
Po to, kai Frankas Spotnitzas sukūrė pilotinę „The Man in the High Castle“ seriją (seriale vaizduojama, kas būtų, jei Vokietija ir Japonija būtų laimėjusios Antrąjį pasaulinį karą), jis suprato, kad serialas taps populiarus, nes sulaukė pakankamai „Amazon“ abonentų balsų, kad galėtų kurti toliau. Be to, jis pastebėjo, kad serialas „Amazon“ svetainėje sulaukia daugiau komentarų nei kur nors kitur. Nors vadovai jam neišdavė žiūrimumo skaičių, F. Spotnitzas pastebėjo, kad kompanija reklamuoja jo serialą, ir sulaukė migloto padrąsinimo. „Jie sakė: „Tai pati sėkmingiausia mūsų drama“, – prisimena jis. – Nežinojome, ką tai turėtų reikšti, bet supratome, kad jie laimingi.“
Vienintelis pasiekiamas serialo populiarumo rodiklis buvo pokalbiai su jį mačiusiais žmonėmis. „Tai tikrai ne pats lengviausias būdas įvertinti kuriamo serialo poveikį“, – sako jis.
Žinodamas žiūrovų skaičių, jis galėjo išsikovoti didesnį biudžetą, kai 10-ajame dešimtmetyje kūrė „The X-Files“. „Egzistuoja visa krūva verslo ir finansinių priežasčių, kodėl verta išsiaiškinti, kaip sekasi tavo serialui, – neslepia jis. – Tai, kad reitingai augo, mums buvo nepaprastai svarbu, bandant prašyti didesnio finansavimo.“
Tačiau F. Spotnitzas pripažįsta, kad reitingų trūkumas srautinių transliacijų pasaulyje gali reikšti bent šiokį tokį sąžiningumą versle, kur serialo likimas kartais priklauso nuo įvykių, kurių sukontroliuoti tiesiog neįmanoma. Žiūrovų srautus gali nukreipti svarbi žinia per TV, o kartais dėl sniego pūgos milijonai žmonių įstringa namuose prie televizoriaus ir šitaip pakelia reitingus.
„The Man in the High Castle“ neseniai užbaigė ketvirtąjį sezoną. Šiuo metu F. Spotnitzas kuria serialą apie Leonardo da Vinci. Didžiausias jo rūpestis? Ar jo serialas reklamuojamas. „Šiais laikais kuriama tiek daug TV laidų, kad labai sunku būti pastebėtam ir išsiskirti iš minios, – sako jis. – Man geriau ne skaičiai, bet reklama.“
