Pelytė Micė tyliai tupėjo urve. Ji buvo labai alkana ir nekantriai laukė mamos, kuri išėjo į didįjį namą ieškoti maisto. Micė labai nerimavo, nes žinojo, kad didžiajame name mamos laukia du priešai. Vienas jų – spąstai su sūrio ir dešros gabalėliais. Spąstus sena ir protinga pelė mokėjo apeiti ir nepasiduodavo skanių kąsnelių pagundai. Didesnis ir pavojingesnis priešas nei spąstai buvo katinas Žužas. Jis išdygdavo lyg iš niekur ir tyliai puldavo lyg juodas žaibas. Micės mamai kelis kartus tik per plauką pavyko išnešti sveiką kailį iš aštrių lyg skustuvai medžiotojo nagų. Pelytė labiausiai bijojo dėl to, kad mama nebūtų pakliuvusi į Žužo letenas.
Urve buvo tylu. Girdėjosi tik mažos pelytės širdutės tuksėjimas. Micės pilvelis vis labiau gurgė, tačiau į alkį mažoji vis mažiau kreipė dėmesį. Alkį vis labiau nugalėjo nerimas dėl mamos.
Tolumoje pasigirdo didžiojo namo sieninio laikrodžio dūžiai. Micė suskaičiavo vienuolika. Buvo praslinkusios keturios valandos, kaip mama išėjo iš urvo. Taip ilgai ji niekada nėra palikusi Micės vienos. Pelytė jautė, kad mamai tikrai nutiko bėda. Mažylė dvejodama pritipeno prie urvo angos. Mama griežtai buvo uždraudusi Micei kišti nosį į lauką. Bet mamos šalia nebuvo. Jai tikriausiai grėsė didelis pavojus, o kas, jei ne dukrelė, galėjo ją išvaduoti.
Micė apsisprendė ir nedrąsiai kyštelėjo nosytę iš urvo. Apsidairė. Pauostė orą. Atrodo, aplink tylu. Žmonės tokiu laiku jau sumigę. Mažylė ne kartą su mama lankėsi didžiajame name. Jos visuomet maisto stengdavosi eiti ieškoti tuomet, kai žmonės miegodavo. Žinoma, tuomet būdavo didžiausia tikimybė sutikti Žužą, bet sutikti žmogų buvo dar blogiau. Kai tik kuris nors iš jų pamatydavo pelę, imdavo beprotiškai šaukti, moterys susikeldavo kojas ant kėdžių, vyrai trepsėdavo kojomis, stengdamiesi pelę užminti. Negana to, būtinai prisistatydavo katinas ir viskas baigdavosi beprotiškomis gaudynėmis, ir jei pelė pasprukdavo, kitą dieną šeimininkas pridėliodavo pilnus namus spąstų. Didžiajame name Micei niekada neteko lankytis vienai. Viskas aplinkui pelytę baugino. Tačiau mažylė žinojo, kad privalo būti drąsi ir išgelbėti mamą.
Micė skubiais žingsniukais perbėgo svetainę. Tai buvo didelis kambarys su daugybe baldų ir puriu kilimu. Jame pelės kartais rasdavo gardžių sausainių gabaliukų, užsilikusių po šventės. Šį kartą Micei trupiniai mažiausiai rūpėjo. Ji skubėjo gelbėti mamos. Iš svetainės durys vedė į šiek tiek mažesnį valgomąjį. Jame taip pat buvo tylu, tik ant sienų žaidė bebaigiančio degti židinio atšvaitai. Valgomajame buvo dvejos durys. Vienos vedė į prieškambarį, iš kurio buvo galima laiptais patekti į antrą aukštą (ten Micė dar nebuvo lankiusis), kitos vedė į virtuvę. Mama turėtų būti kaip tik ten. Virtuvėje pelės dažniausiai medžiodavo skanius kąsnelius.
Virtuvės durys buvo praviros. Micė tylutėliai pritipeno ir iškišo nosytę. Pelytė pamatė baisų vaizdą: prie šaldytuvo, mėnulio apšviestas, sustingęs lyg juoda statula, tupėjo Žužas. Micė staigiai atšoko nuo durų, kol plėšrūnas jos nepamatė. Pilkoji suprato, kad katinas sergsti jos mamą, kuri, matyt, paties Žužo užklupta pasislėpė artimiausioje slėptuvėje. O budelis nusprendė savo auką sergėti tol, kol jai pabos ir pasistengs pabėgti, o jau tada jis nesnaus, čiups bėglę visom letenom ir sugaus. Arba jei pelė bus ištverminga galima palaukti ryto, kol atsikels šeimininkai. Jie tai jau tikrai žinos, ką daryti su užspeista į kampą kenkėja. Gal taip ir geriau. Pelių Žužas nemėgo. Sumedžiojęs jų net neėsdavo. Gaudė jas tik savo malonumui, raumenų pramankštinimui ir dar dėl to, kad už kiekvieną pelę gaudavo iš šeimininkų skanų kąsniuką.
Tuo tarpu, kol Žužas akylai saugojo mamą, Micė, drebėdama visu savo mažu kūneliu, skubiai stengėsi sugalvoti, kaip išvaduoti senąją pelę. Senoji pelė dukrelei pasakojo įvairių gudrybių, kaip galima apkvailinti net ir tokį gudrų katiną, kaip Žužas. Micė stengėsi prisiminti visus mamos pamokymus. Mažoji nesugalvojo nieko kito, kaip tik nukreipti Žužo dėmesį, kad tuo tarpu mama galėtų pabėgti ir abi saugiai grįžtų į urvelį.
Micė sukaupė visą drąsą ir pasileido bėgti virtuvės vidurio link. Žužas ne iš karto pastebėjo jo link trepsenančią pelytę. O kai pastebėjo, labai nustebo, nes pamanė, kad ištrūko jo belaisvė, tačiau gerai įsižiūrėjęs pamatė, kad tai visai kita pelė. Daug mažesnė, bet labai jau įžūli, kad taip drįsta brautis į jo teritoriją. Pirmą kartą savo gyvenime Žužas pasimetė. Jam dar neteko kovoti su dviem pelėmis. Pareiga reikalavo tęsti budėjimą prie šaldytuvo, bet taip pat žūtbūt reikėjo pamokyti įsibrovėlę. Kiek gyveno didžiajame name, niekada katinui neteko susidurti su tokia akiplėša. Kiek save prisimena, jis visuomet buvo gerbiamas katinas, kurio bijojo jau kelios pelių kartos ir apie jį pasakojo vaikams ir anūkams.
Žužas įsispoksojo į virtuvės grindimis virvenančią Micę. Sargas net pamiršo savo pareigą ir Micės mama tuo netruko pasinaudoti. Tupėdama slėptuvėje po šaldytuvu ji puikiai matė, ką daro jos dukra, ir labai gerai suprato šio elgesio priežastį. Senoji pelė paskubėjo nešti kailį ir tamsiu virtuvės pasieniu nubėgo po spintele.
Kol vyko visas šis veiksmas, niekas nežinojo kas dėjosi mažosios Micės galvelėje ir širdelėje. Drebėjo visas pelytės kūnelis, širdutė rodėsi tuoj tuoj iššoks iš krūtinės ir nusiridens grindimis. Tik ryžtas išgelbėti mamą vedė mažąją narsuolę pirmyn. Mažylė matė, kaip katinas ją pastebėjęs pasuko savo juodą galvą ir įsmeigė mėnulio šviesoje skaisčiai žibančias akis. Pelytė stengėsi šmėžuoti katino akiratyje, bet tuo pačiu labai nepriartėti prie jo. Tuo pat metu vienu akies kampučiu stebėjo šaldytuvo apačią, kad nepraleistų momento, kai mama paspruks. Neilgai trukus, Micė pamatė, kaip mama nukurna pasieniu. Atėjo ir jai laikas sprukti. Pelytė ėmė dairytis saugios vietos pasislėpti. Tuo tarpu Žužas minkštai pritūpė, lankstus kūnas įsitempė šuoliui. Pelė buvo lengvai pasiekiama.
Bet čia atsitiko netikėtas dalykas. Vos tik katinas pasiruošė šokti, tarp jo ir pelės šmėstelėjo šešėlis. Žužas nukreipė akis į jį. Tai truko vos sekundės dalį, bet to užteko, kad Micė spėtų pasislėpti spintelėje po virtuvės kriaukle. Šešėlis buvo Micės mama, kuri, pamačiusi, kad dukrai gresia pavojus, atskubėjo į pagalbą.
Abi pelytės susitiko spintelėje po kriaukle. Jos labai džiaugėsi, kad pavyko išsigelbėti. Mama papasakojo Micei, kaip šniukštinėjančią po virtuvę ją užklupo Žužas ir jai neliko nieko kito, kaip tik slėptis po šaldytuvu ir sukti galvą, kaip pasprukti. Mama padėkojo dukrelei už drąsą, kad nepabūgo stoti prieš piktą katiną. Spintelėje po kriaukle buvo slaptas išėjimas, kuriuo pelytės galėjo patekti į savo urvelį. Šiuo išėjimu jos stengėsi naudotis tik labai išskirtinais atvejais, nes jis buvo labai nepatogus – nemažą kelio galą reikėjo eiti karšto vandens vamzdžiu, kuris degino jų padukus. Šį kartą pelytės gana greitai ir linksmai įveikė šį sunkumą. Pasprukus iš mirties nagų, karštas vamzdis tėra vieni juokai.
Nuo tos nakties mama daugiau neidavo maisto ieškoti viena. Visuomet ją lydėdavo Micė. Pelės buvo dar atsargesnės, dar labiau stengėsi nepakliūti katinui į akis. O Žužas, taip įžūliai dviejų pelių apgautas, dar įnirtingiau stengėsi jas sumedžioti, nors giliai širdyje ėmė gerbti šias narsias peles.
