Prieš porą metų lankiausi Bukarešte, Rumunijos parlamente. Šis pastatas ne vienu atžvilgiu „sunkiausias“ pasaulyje. Pastatytas ant senamiesčio griuvėsių, kur kadaise gyveno, meldėsi, mokyklą lankė keturiasdešimt tūkstančių žmonių, o architektūra tokia pompastiškai autoritarinė, kad sunku šį statinį suvokti kaip demokratiškai išrinktos valdžios namus.
Viduje pamačiau nedidelę parodą, skirtą represijų ir bado istorijai. Ano amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, kai maisto stygius tapo nebepakeliamas, kai gatvėse driekėsi eilės prie duonos, valstybinė televizija kiekvieną savaitę rodė programą, kurioje Ceausescu įtikinėjo rumunus, kaip sėkmingai komunizmas užtikrina gerovę. Kadangi Rumunija beveik visus maisto produktus eksportavo, kad papildytų šalies biudžetą, trūko tikrąja to žodžio prasme net vaisių, todėl laidos dekoracijoms buvo naudojami nudažyti mediniai obuoliai. Apie tai, kas vyko už televizijos ekrano, spauda nerašė, o valstybės saugumas kaupė duomenis apie kiekvieną rašomąją mašinėlę, kad galėtų nustatyti anoniminių laiškų autorius.
Peršokime į 2016-uosius, kai Rusijos žvalgyba bandė kištis į JAV prezidento rinkimus, pasitelkdama hakerius – įsilaužėlius į elektroninę erdvę, skleisdama įvairaus pobūdžio dezinformaciją. Griauti pasitikėjimą, taikant propagandos ir dezinformacijos metodus, stumiant rinkėjus į stipraus lyderio glėbį, nėra naujiena. Juk dar visai neseniai Rytų ir Vidurio Europos valstybinė žiniasklaida bombardavo žmones išimtinai oficialiais naratyvais. Vengrijoje istorija sugrįžo Viktoro Orbano pavidalu – jis, priklausydamas didžiausiai politinei grupei, iš ES tribūnos agituoja už „neliberalią demokratiją“, tuo tikslu į valdžios rankas suėmęs šalies žiniasklaidos priemones.
Jei neleidžiama laisvai kalbėti, žmonės ima skeptiškai vertinti viską, ką girdi. Sako nebežiūrintys naujienų, nes niekuo nebegalima pasitikėti. Kai politika ima neberūpėti, nustojama dalyvauti ir viešajame gyvenime, taigi demokratija patiria stiprų smūgį.
Klausimas, kas kontroliuos informaciją, visuomet buvo politinis.
Represiniai režimai žiniasklaidą ir informaciją naudoja kaip instrumentus valdžiai sustiprinti. Demokratinėse šalyse vyksta pliuralistinės diskusijos, o kritiški žurnalistai, spauda, radijas, televizija, internetas leidžia žmonėms išrėžti tiesą valdžiai į akis. Tačiau svarbios ne tiek pačios žiniasklaidos priemonės, kiek jų valdymo forma ir vertybės, kuriomis vadovaujamasi. Demokratiją nuo diktatūros skiria pagarba įstatymui. Įstatymo galia ar galios įstatymas – štai esminis skirtumas.
Laisssez-faire kliedesiai
Turint galvoje, kad centralizuota valdžia labai retai būna pozityvi ir yra mažai kam prie širdies, susižavėjimą technologine revoliucija galima suprasti – juk internetas žadėjo įveiksiąs galios ir informacijos monopolį. Netrukus tai tapo matoma. Wikileaks paskelbė įslaptintą karinę informaciją ir konfidencialius diplomatinius pranešimus; Snowdenas atskleidė, kaip masiškai įvairių šalių žvalgyba renka duomenis. Dabar visi galėjo susipažinti su kariniais, diplomatiniais ir žvalgybos dokumentais, kurių paviešinimas sutrikdė net galingiausias valstybes. Po 2009-ųjų žmonės visame pasaulyje galėjo tiesiogiai matyti, kaip žiauriai policija susidoroja su protestuotojais Irane, Tunise, Egipte ar Sirijoje. 1982-aisiais prireikė ištisų mėnesių, kol žinia apie tūkstančių Sirijos žmonių žudynes Hamase pasiekė išorinį pasaulį. Šiandien mobilieji telefonai leidžia visiems būti taikių protestų ir policijos smurto Honkonge ar Venesueloje liudytojais.
Informacija reiškia galią. Kadangi informacijos srautus valdo technologijos, jos keičia ir galios santykius. Tačiau, kad būtų išardyta monopolija, nepakanka vien suteikti daugiau galios individams. Autoritarinės valstybės savo ruožtu, pasitelkdamos stebėjimo technologijas, dar labiau stiprina kontrolę, o privačios kompanijos kraunasi milijardinius pelnus, rinkdamos duomenis daug greičiau negu įstengia bet kokios valstybės valdžia. Atėjo metas klausti, kas ką valdo.
Technologijos reiškia tarpininkavimo išplėtimą. Valdyti technologijas demokratijai ne mažiau svarbu, negu pasitelkti jas šalies valdymui. Viskas priklauso nuo vertybių. Namų projektavimas, siekiant naudos, veikiausiai nepadarys didelės skriaudos demokratijai, bet automatizuoti technologiniai ginklai neišvengiamai kėsinsis sugriauti taiką, o veidų atpažinimo sistemos tikrai apribos laisvę.
Galios suteikimo ir demokratizacijos pažadai, siejami su technologijomis, esą mobilieji telefonai ir socialiniai tinklai kažkokiu būdu užtikrins teises ir padidins laisvę, galėtų iš dalies paaiškinti, kodėl demokratiškoms vyriausybėms menkai rūpėjo kurti taisykles, skirtas suvaldyti skaitmeninimo bumui. Turint galvoje tai, ką dabar žinome apie informacijos srautus ir jų sklaidos poveikį, toks abejingumas stebina.
Po Antrojo pasaulinio karo vakarietiškos demokratijos šalys sėkmingai tarėsi dėl tarptautinės prekybos, dėl žmogaus teisių, dėl taikos užtikrinimo, dėl ekonominės plėtros. Šios taisyklės ir institucijos, įsteigtos jų įgyvendinimui, užtikrino gyvenimo kokybę kraštuose, kurie laikėsi tam tikrų standartų ir griežtos atskaitomybės. Tačiau šiandien tai tvarkai, pagrįstai įstatymais, iškilo pavojus. Nacionalizmo stiprėjimas meta didžiulį iššūkį tarptautiniam bendradarbiavimui, nesvarbu, ar būtų tariamasi dėl klimato kaitos, ar dėl imigracijos, ar dėl skaitmeninimo.
Tokia raidos kryptis kelia nerimą, ypač kad taisyklėmis pagrįsta tvarka kol kas nepakankamai reguliuoja skaitmeninę sritį, nors Vakarai čia startavo pirmieji. Pagal technologinius gaminius ir skaitmenines paslaugas lyderė iki šiol yra Amerika. Technologijų kompanijos, pasitikėdamos Pirmąja pataisa ir libertarine kultūra, pasitelkdamos įtakingų lobistų armiją, įtikino įstatymų leidėjus, kad bet koks interneto reguliavimas sustingdys naujoves, o autoritarinius režimus paskatins griebtis aršios cenzūros. Tarsi demokratai galėtų dėl ko nors įkvėpti autoritarus!
Interneto reguliavimui ir toliau atkakliai priešinamasi, tą daro net ir tos visuomenės grupės, kuriomis nuoširdžiai žaviuosi. Tačiau ar valdžia bando „reguliuoti“ internetą, ar stengiasi užtikrinti algoritmiško sprendimų priėmimo atskaitomybę, lygiai taip, kaip kituose panašaus profilio sektoriuose garantuodama teisingą konkurenciją ir žodžio laisvę? Šiaip ar taip, būtų naudinga ir teisėta taikyti tuos pačius principus, o jų laikytis turėtume, nepaisydami, su kokiomis technologinėmis revoliucijomis ar jų pertrūkiais susiduriame. Demokratiškai išrinktos vyriausybės, gavusios pasitikėjimo mandatą, turi teisę ir yra įpareigotos tą daryti.
Iššvaistėme daug brangaus laiko, pirmeiviškai apeliuodami vien į atviro interneto ir kitų technologijų privalumus. Buvo sukurtos galimybės, kuriomis šiandien džiaugiamės – jomis džiaugtis turėtų ir visas pasaulis, tačiau būtina užtikrinti, kad visur, kur žmonės naudojasi internetu, jų teisės būtų be išlygų ginamos.
Kinų ambicijos
Globali, taisyklėmis paremta alternatyva skinasi kelią sunkiai, o skaitmeninė sritis plečiasi itin sparčiai. Kinijos vyriausybės manymu, „nacionalinį internetą“ turi valdyti valstybė – taigi šiai sričiai Pekinas taiko vadinamąjį Vestfalijos suverenios lygybės modelį. Kinijos kibernetinio saugumo įstatyme apibrėžtas „kibernetinės laisvės suverenumas“ reikalauja, kad firmos, turinčios verslą Kinijoje, o jų yra daug, savo duomenis saugotų šios šalies teritorijoje, juk tai labai palengvina tikrinimą. Kitos šio įstatymo dalys apriboja Kinijos piliečių teisę į privatumą, suvaržo žodžio laisvę. Kinų įdiegta „socialinio kredito sistema“ vertina piliečių elgesį, o uigūrų bendruomenė Xinjiange netgi įkalinama stovyklose, kurios aprūpintos technologiškai modernia stebėjimo įranga. Mažumos visur dažniausiai pačios pirmos patiria, kaip didinamas spaudimas ir diskriminacija, šįkart pasitelkiant technologijas.
Kinų valdžia turi ypač didelių ambicijų pirmauti, plėtodama dirbtinį intelektą. Todėl klausimai, susiję su valdymu ir vertybėmis, darosi itin aktualūs. Jei dirbtinis intelektas ne tik padės centralizuotai rinkti duomenis, bet ir imsis jų valdymo, turėtume rimtai pagalvoti prieš jį idealizuodami. Ir atvirkščiai – jei manome, kad ši technologija galėtų tarnauti žmonėms, stiprindama demokratiją, turėtume tai įrodyti.
Kinija, puoselėdama tokias ambicijas, veikia ne vien savo kieme. Kinų kompanijos stengiasi surinkti kiek įmanoma daugiau duomenų Indijoje, Afrikos kontinente – šalyse, kurių įstatymai dažniausiai negina piliečių teisių, nesirūpina duomenų apsauga. Kyla fundamentalių klausimų tiek dėl Kinijos komunistų partijos, tiek dėl valstybės požiūrio į privačių kompanijų autonomiją. Huawei stebėjimo technologijos dabar naudojamos penkiasdešimtyje šalių, taigi užima didžiausią šios rinkos dalį. Technologijų valdymas darosi vis svarbesnis užsienio politikos elementas, mūsų laikais tapęs strateginiu klausimu. Galbūt nebepamatysime gatvėmis riedančių tankų, tačiau kinai tvirtina „nerandantys“ jokių duomenų, kad 1989-aisiais tankai traiškė žmones Tianmenio aikštėje. Diplomatinėje srityje Kinija aktyviai siekia nustatyti globalias normas, kokia turėtų būti valstybės elgsena interneto atžvilgiu. Jos siūlomas suverenumo modelis neteikia pirmenybės nei įstatymo raidei, nei vartotojų teisėms ir laisvėms. Be to, jis yra protekcionistinis iki pašaknų.
Didžiosios technologijos ir naujieji tiesos arbitrai
Kitame spektro gale išnyra rinkos diegiamas modelis. Marko Zuckerbergo nelemtai pagarsėjusi ištarmė „Judėk pirmyn ir viską griauk“ jau seniai tapo neformaliu Silicio slėnio šūkiu. „Visko griovimą“ lydėjo sėkmė – dauguma sektorių, nuo transporto iki žiniasklaidos, jau išardyta, o jei kol kas dar nespėta to padaryti, netrukus bus įvykdyta, – prisiminkime finansų paslaugas ir sveikatos apsaugą. Liūdniausia, kad kartu griaunama ir demokratija.
Ironiška, bet daugelis žmonių, valdančių didžiausias technologijų kompanijas, sėkmingai tapo monopolistais, besistengiančiais išvengti įstatymų arba užbėgti jiems į priekį. Kurdami maksimaliai efektyvias technologijas, užtikrindami jų prieinamumą vartotojams, skatindami dalijimąsi asmeniniais duomenimis, technologijų gigantai įsuko didžiulį valdymo verslą, nors neigia tokį savo vaidmenį. Be jokios abejonės, jie neturi demokratiškai suteikto mandato, neveda jokios buhalterijos, kuri tikrintų nežabotai augančią jų galią. Per du pastaruosius dešimtmečius Facebook, Google, Twitter, Amazon tapo pagrindiniais informacijos srautų valdytojais. Kiti, šiek tiek mažiau žinomi, pavyzdžiui, Palantir analizuoja duomenis komerciniais tikslais. Yra begalė mažesnių kompanijų, kurios komercinio stebėjimo įrangą sumontuoja visiems, kas tik įstengia susimokėti.
Postkomunistinės šalys kaip didžiausią košmarą prisimena vadinamąsias Informacijos arba Tiesos ministerijas. Tačiau dabar taip yra ir šalyse, kurios niekada nesusidūrė su komunizmu, – čia tiesos arbitrais neišvengiamai tampa tokie generaliniai kompanijų direktoriai kaip Zuckerbergas. Jie kratosi šių pareigų, todėl Facebook ir Apple šaukiasi, kad tinklų turinys būtų reguliuojamas, o vartotojų privatumas užtikrinamas. Tačiau šių kompanijų algoritmas ir verslo modeliai siekia išimtinai pelno, todėl iki šiol būtent jos sprendžia, ar savo vaiko sveikata susirūpinę tėvai kreipsis pagalbos į medikus, ar YouTube video juos įtikins, kad skiepai daro žalą.
Kompanijų valdymas be išorinės priežiūros leido Cambridge Analytica rinkti asmeninius duomenis, siekiant daryti įtaką rinkimų rezultatams Jungtinėje Karalystėje, Kenijoje. Pelno optimizavimas tinkle leidžia sąmokslo teorijoms nustelbti istorijas, paremtas patikrintomis žiniomis. Dar visai neseniai Facebook netrukdė skelbtis tokiose kategorijose kaip „nekenčiantis žydų“ arba „Hitleris nieko bloga nepadarė“, susisiekti su tais, kurie žavisi „Josephu Goebellsu“ ar ,,Heinrichu Himmleriu“.
Asmens padėtį idėjų rinkoje dabar lemia gebėjimas susimokėti, o ne gebėjimas įtikinti. Kai įrašas socialiniame tinkle sulaukia tūkstančių „patinka“, ar šie į viršų iškelti nykščiai ir klavišų paspaudimai atstovauja robotams, ar gyviems žmonėms? Atsakymus sužinome tik iš skandalų, įsiplieskiančių vienas po kito.
Valdo platformos
Ką matys interneto vartotojai, nusprendžia įmonės, tvarkančios platformas. Tačiau duomenų atrankos, reklamos formulės, t. y. algoritmai, reguliuojantys milijardų asmenų gyvenimą tinkle, yra laikomi verslo paslaptimi. Tų srautų valdytojai vengia viešos patikros ir atskaitomybės, kad neprarastų konkurencinio pranašumo.
Algoritmai nuolat keičiami, naudojant naujus nustatymus ir mašinų apmokymus. Platformos renka duomenis, kad preciziškai apskaičiuotų, kam ir kokią reklamą verta parduoti. Tačiau nėra jokios sisteminės priežiūros, kuri įvertintų, ar kompiuterio koduose, jo rezultatuose atsispindi lygybė, žodžio laisvė, ar užtikrinama sąžininga konkurencija. Facebook socialiniam tinklui jau iškėlė bylą Amerikos valstybinis būsto departamentas, nes ši platforma skelbė, jo manymu, diskriminacines reklamas, skatindama būstų savininkus, kad parduotų namus tik tam tikriems, o ne visiems norintiems.
Trumpiau tariant, technologijos, žadėjusios demokratizuoti gyvenimą, ėmė daryti spaudimą demokratijai. Užuot griovusios monopolijas, pačios tapo monopolistėmis. Naujieji vartininkai – technologijų oligarchai – apdirba didžiulius informacijos kiekius be jokių apribojimų. Kai tik Jungtinėse Valstijose kilo nepasitikėjimas tokia jų veikla ir prasidėjo tyrimai, technologijų kompanijos pasamdė dar daugiau lobistų, kad užsitikrintų paramą kongrese, – kasmet tam išleidžiami šimtai milijonų dolerių. Didžioji dalis (75 proc.) tų lobistų anksčiau dirbo kongreso administracijoje ir siūlė sprendimus, prieš kuriuos dabar agituoja. Kalbant apie duris, besisukančias ratu, verta priminti, kad buvęs JAV Federalinės prekybos komisijos pirmininkas dabar dirba Amazon. Platformos finansuoja ir įvairius smegenų centrus, ir daugelį akademinių programų.
Kadangi demokratiškų šalių vyriausybės neskubėjo skaitmeniniam sektoriui taikyti tvarkos, pagrįstos taisyklėmis, savo standartus šiai sričiai primetė privačios kompanijos ir autoritariniai režimai. Taigi dabar jau reikia kalbėti ne apie tai, ar tokios taisyklės bus parengtos, bet kas vadovaus jų rengimui ir kokiais principais jos bus grindžiamos. Lawrence’as Lessigas knygoje „Kibernetinės erdvės kodas ir kiti įstatymai“ (1999) pranašiškai numatė, kad technologijos taps nauja valdymo forma. Interviu žurnalui Harvard jau 2000 m. jis pabrėžė: „Esame apsėsti minties, kad laisvė reiškia „nepriklausymą nuo vyriausybės“, todėl nesiėmėme reguliuoti kibernetinės erdvės, nepastebėdami, kokį pavojų tai kelia laisvei. Šis kodas – minkštoji ir kietoji įranga – paverčia kibernetinę erdvę tokia galinga, kokia ji dabar yra.“
Praėjus vos dvidešimčiai metų, didelės ir net mažos kompanijos jau priiminėja valdymo sprendimus, perima net vyriausybių funkcijas. Tai iš esmės keičia valstybės vaidmenį. Pavyzdžiui, skaitmeninama infrastruktūra ir esminės paslaugos, tokios kaip mokesčių rinkimas, visuomenės apklausos, sveikatos apsauga, energijos tiekimas. Privačios kompanijos ne vien kuria infrastruktūrą, ne vien siūlo paslaugas, bet ir gina savo teisę tai daryti. Dar vienas pavyzdys – tapatybė tinkle. Ją paprastai patvirtina kredito kortelę išdavusi ar socialinės medijos kompanija, bet vargu ar esame matę viešai išleistą paties tinklo tapatybės kortelę. Kelia abejonių ir kriptovaliuta, pavyzdžiui, Libra, kurią neseniai pasiūlė Facebook. Smurto kontrolė jau irgi slysta vyriausybei iš rankų, nes kompanijos išsiugdė gebėjimą ne tik stebėti, bet ir persekioti. Didėjanti privataus sektoriaus įtaka beveik nepatenka į reguliacijos akiratį.
Naujųjų technologijų spaudimą demokratijai dar smarkiau padidins dirbtinis intelektas. Dirbtiniu protu netrukus bus plačiai naudojamasi, atsiras universali kalba, neatskiriama nuo žmonių šnekos. „Giluminės klastotės“ arba šios technologijos videoekvivalentas leis bet kuriam gaminiui pasakyti bet ką. Jei dezinformaciją laikome problema, įsivaizduokime, su kuo susidursime artimiausiu metu.
Europa kaip reguliavimo lyderė
Esame įpratę kalbėti apie technologinį smurtą, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį ir į numanomą dirbtinio intelekto panaudojimą. Kalbėdamasi su kompiuterių inžinieriais, pastebėjau, kad juos labiausiai žavi mintis, koks neprognozuojamas intelektualių robotų poveikis. Tai reiškia, kad būtina viešai diskutuoti, kokia rizika yra priimtina, užuot pasyviai stebėjus „varžybas“, kam atiteks pirmeivio laurai, diegiant dirbtinį intelektą. Panagrinėkime, pavyzdžiui, genetiškai modifikuotos karvės istoriją. Prieš keletą metų JAV tai buvo pateikta kaip išskirtinė naujųjų technologijų sėkmė. Dabar paaiškėjo, kad tos karvės DNR grandinėje tūno bakterija, atspari antibiotikams. Galbūt tai paskatins tiek amerikiečius, tiek ir kitų kontinentų gyventojus pritarti tam, kas europinėse diskusijose apie genetinę inžineriją vadinama „atsargumo principu“. Tai laikyta nemokslišku požiūriu, ypač JAV, tačiau atsiranda vis daugiau įrodymų, kad toks atsargumas yra motyvuotas.
Pastaruoju metu madinga bet kokią problemą, susijusią su dirbtiniu intelektu, vertinti, badant pirštu į „etiką“. Europoje dirbtiniam intelektui jau šiandien taikoma šimtas dvidešimt etinių nurodymų. Dauguma kompanijų įsteigė „vyriausiojo etikos specialisto“ pareigybę. Tačiau kas čia turima galvoje? Ar įmanoma susitarti dėl etikos normų, o dar svarbiau, kas darytina, kai jos pažeidžiamos? Šiuo atžvilgiu reikėtų ne tiek diskutuoti iš filosofinių pozicijų, kiek rūpintis prevencija, kad neįvyktų baisiausi galimi scenarijai, kokius tik įsivaizduojame, būtina laikytis sutartų principų, kuriuos sergėti turėtų įstatymas. Tai apima informacijos priežiūrą, galimybes prasmingai ja naudotis bei tyrimus viešojo intereso labui. Šia kryptimi Europos Sąjunga žengia teisingus žingsnius. Jau nustatytos Bendros duomenų apsaugos taisyklės, priimtas kibernetinio saugumo įstatymas, kuriame pabrėžiamas viešasis interesas. Atviro interneto atžvilgiu vykdoma politika, išlaikanti neutralumą, skatinanti konkurenciją. ES Fundamentalių teisių chartija apibrėžia taisykles, užtikrinančias teisę į privatumą, šiuo požiūriu technologijos irgi nėra išimtis.
ES įtikinamai parodė, kad technologijoms, netgi toms, kurios yra sukurtos pagal kitos pasaulio dalies jurisdikciją, galima taikyti taisykles, ginančias žmogaus teises ir privatumą. Tai, kad Microsoft jau pritaikė Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą kaip globalų standartą, rodo šios kompanijos nusiteikimą daryti kompromisus, jei kuri nors rimta jurisdikcija – šiuo atveju ES – priverčia gerbti jos nustatytas taisykles. Laikytis vieno globalaus standarto veikiausiai yra paprasčiau, negu paisyti keleto skirtingų, priimtų regionuose, kur kompanija vykdo veiklą.
Nors Europa žengia teisinga kryptimi, tačiau kol kas kryžiuojasi daugybė globalių požiūrių, reguliavimo iniciatyvos yra prieštaringos, išsiskaidžiusios. Stinga sutelkto mąstymo tiek apie autorių teises, tiek apie duomenų apsaugą, tiek apie dirbtinį intelektą. Tą patvirtina ir siūlymai reguliuoti tinklo turinį. Šiuo metu viena didelė kompanija naudojasi privilegija taikyti nuolaidas turiniui, kurį pateikia savo platformose. Vokietijoje visos interneto platformos privalo pašalinti dezinformaciją ir turinį, pažeidžiantį šalies įstatymus, antraip joms gresia baudos. Jungtinėje Karalystėje pateiktas naujas pasiūlymas, kad kompanijos atitaisytų „žalą tinkle“, o tai apima viską – nuo vaikų išnaudojimo iki dezinformacijos. Prancūzijoje planuojama taikyti algoritmų priežiūrą, tikimasi, kad tai suteiks daugiau galių tinklams reguliuoti.
Tačiau šalyse, kur pasitikėjimo valdžia lygis itin žemas, tokie siūlymai vertinami kaip mėginimas griebtis cenzūros. Kai kas kritikuoja, kad Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos teikiami pasiūlymai nenumato galimybės atlikti nepriklausomą priežiūrą, baiminasi, esą suteikiama pernelyg daug erdvės kompanijų savireguliacijai. Didelės baudos ir kitos sankcijos gali jas priversti, kad padidintų cenzūravimą be galimybės tokius sprendimus atšaukti.
Visos šios iniciatyvos susijusios su aktualiu klausimu, kaip kibernetinei erdvei pritaikyti jau esamus įstatymus. Požiūrį, kad įstatymai tinklams turėtų būti taikomi lygiai taip, kaip bet kuriai kitai sričiai, ypač pabrėžia Jungtinės Tautos, esą tai tinka visiems įstatymams. Čia geras atspirties taškas Europai, tačiau šis principas nebus įgyvendintas, jei atsiras dvidešimt aštuonios skirtingos jo interpretacijos. Reikėtų siekti sutarimo dėl platesnių principų, tada būtų lengviau įvertinti, ar jie nėra pažeidžiami. Be to, įstatymai, reguliuojantys tinklus, turėtų būti tvaresni, kad nepriklausytų nuo sparčios technologijų kaitos. Negalima reguliuoti technologijų, pasitelkiant pačias technologijas, tačiau įmanoma susitarti dėl reguliavimo principų ir juos įtvirtinti.
Europa, būdama globali žaidėja, turėtų veikti greičiau ir ambicingiau. Naujų įstatymų startas teikia realią galimybę imtis labiau integruotos, vertybėmis pagrįstos technologijų priežiūros, pasitelkiant skirtingas politikos sferas ir veikiant sutartinai. Plėtros ir žmogaus teisių politika turi būti nukreipta į technologijų daromą poveikį, programiškai stiprinant įstatymų, taikomų skaitmeninei sferai, galią. Tai reiškia daryti spaudimą, kad atsirastų normos, užkertančios kelią kibernetiniams konfliktams, kad būtų sukurtos taisyklės, reguliuojančios duomenų srautus. Tai reiškia ambicingesnę, integruotą dirbtinio intelekto strategiją, kuri skatintų viešojo intereso tyrimus ir gynimą, talentų paieškas, o verslas taptų palankesnis ekosistemoms.
Pasaulis nelaukia, kol imsime veikti kartu. Kinų technologijų gigantas Alibaba siūlo plėtoti skaitmeninį verslą, pasitelkiant Pasaulio prekybos organizacijos elektroninį mechanizmą. Prekybos karas tarp Kinijos ir JAV daro įtaką viskam, pradedant minkštąja įranga, baigiant parduotuvėmis, kurios prekiauja aukštosiomis technologijomis. Šis laikotarpis, nors meta nemažai iššūkių, suteikia ES galimybę tapti lydere, siūlant vertybinį požiūrį į technologijų valdymą. Ištisus dešimtmečius ES kūrė vertybėmis grindžiamas taisykles, kurios nesunkiai įveikdavo valstybių sienas. Taigi Europa ne tik turi praktinę tokios veiklos patirtį su veikliomis institucijomis, bet ir pelnė pasitikėjimą toli už Sąjungos ribų.
Vieningos skaitmeninės rinkos link
Šalia vyriausybės pastangų nemenką įtaką daro ir pilietinė bendruomenė – diskusijose apie kibernetinės erdvės valdymą, galimas jo formas dalyvauja ir technologijų ekspertai, ir privačios kompanijos. Šios „daugelio dalininkų iniciatyvos“ įtraukia įvairius asmenis, kuriems rūpi klausimai, susiję su technologijomis. Jų pastangos neabejotinai svarbios, tačiau kelia nerimą tai, kad jos pernelyg fragmentiškos, iki šiol stokojama aiškesnės strategijos. Galima susitarti dėl principų, tačiau neaišku, kas darytina, kai jie pažeidžiami. Tam būtina reali patikra. Reikia įdiegti įstatymo galios viršenybę, įpareigojant vyriausybes, kompanijas, o kartu ir pilietinę visuomenę siekti, kad valdymas skaitmeniniame amžiuje vyktų horizontaliu lygmeniu. Įstatymo galios pripažinimas būtų svarbus išbandymas visiems šio proceso dalyviams.
Įstatymo galia, artikuliuojanti bendrą politinę situaciją, nepaiso specifinių konkrečios šalies įstatymų. Tad tokiam globaliam kontekstui kaip tinklo pasaulis ji puikiai tinka, nes konkrečius metodus derina su įstatymo esme. Toji galia užtikrina visų lygybę prieš įstatymą, taisyklių, kodeksų ir procesų skaidrumą, pasitelkiant apeliacijos ir peržiūrėjimo mechanizmus. Ištisus amžius šie principai apibrėždavo skirtumus tarp laisvės ir nelaisvės, tarp uždarų ir atvirų sistemų. Jei technologijų gigantės šiuos principus pritaikytų algoritmams, atskaitomybė taptų įmanoma, o didėjantis visuomenės spaudimas priverstų kompanijas jos nevengti. Reikalingas aiškesnis, principingesnis požiūris, reaguojant į kritiką, kai tinklo turinys pašalinamas be jokios atskaitomybės.
Įsipareigodamos įstatymo galiai, kompanijos lengviau apibrėžtų naudojimosi jų platformomis sąlygas, įgytų didesnį visuomenės pasitikėjimą. Net veikdamos kraštuose, kurie ignoruoja įstatymo galią, gerbtų savo klientus, parodydamos, kad joms rūpi ne vien pelnas. Nors be išlygų pripažįstu universalių žmogaus teisių viršenybę, praktika rodo, kad įvairiose šalyse jos interpretuojamos skirtingai. O įstatymo galia skatintų kompanijas neslėpti taisyklių, pagal kurias skelbiamas arba šalinamas turinys. Tai suteiktų daugiau skaidrumo, kurio ypač prireiks, kai susidursime su numanomais padariniais, įsigalėjus dirbtiniam intelektui.
Europa, aiškių taisyklių, reguliuojančių skaitmeninės sferos plėtrą ir valstybės elgseną, pagrindu paversdama įstatymo galią, pelnytų didesnį pasitikėjimą, parodytų, kad siekia sukurti ne tik bendrą galingą rinką, bet ir vieningą tinklą, kuriam svarbus viešasis interesas. ES turi galimybę nustatyti, kaip tokios taisyklės galėtų būti taikomos, siūlydama demokratišką technologijų valdymo modelį. Šiame sektoriuje iki šiol akivaizdus lyderystės vakuumas, tad Europa galėtų įžengti į šią erdvę, kartu su globaliais savo partneriais, pavyzdžiui, Japonija ir Indija sukurdama reguliavimo rėmus, nes jie išskirtinai svarbūs demokratijos ateičiai.
Prieš technologinį determinizmą
Taisyklės ir valdymas iš esmės nulems, kokią įtaką technologijos darys ne tik mūsų, bet ir mūsų vaikų gyvenimui. Jos ypač glaudžiai susiejo tarpusavyje saugumo, ekonomikos, žmogaus teisių klausimus – taigi susiduriame su sisteminiais iššūkiais. Valdyti technologijas tiek privačios kompanijos, tiek autoritarinės valstybės suskubo pirmiausia todėl, kad ši erdvė palikta visiškai atvira. Valdymas keičia viską.
Pradžioje paminėjau Rumunijos parlamento rūmus, kurių architektūra spinduliuoja Ceausescu režimo jiems suteiktą prasmę. Tai tinka ir kalbant apie technologijas. Vertybės įgyja pavidalą, dažnai net neregimą, būtent tada, kai jos projektuojamos. Štai kodėl valdymo skaidrumas ir atskaitomybė yra ypač svarbūs. Jei nebus paisoma įstatymo galios, skaitmeninio pasaulio prigimtį, jo architektūrą nulems kompanijos, kurios siekia vien pelno, ir tos valstybės, kurioms rūpi vien kontrolė.
Stulbinantis dirbtinio intelekto pažadas iš naujo teikia vilčių, kurios kadaise buvo siejamos su demokratiška atviro interneto galia. Tačiau dabar jau žinome, kad demokratija toli gražu netapo visuotinė. Iš tikrųjų atsitiko netgi priešingai. Būtent dėl šios priežasties manau, kad neturėtume laikytis deterministinio požiūrio į dirbtinį intelektą. Žmonijos gyvenimui didžiulį poveikį darys tai, kaip apsispręsime valdyti technologijas. Vadinasi, ateitis vis dar yra mūsų rankose.
Iš anglų kalbos vertė Almantas SAMALAVIČIUS
Straipsnis anglų k. pirmą kartą paskelbtas Eurozine, o parengtas pagal autorės paskaitą, skaitytą 2019 m. rugsėjo 19 d., iš ciklo „Kalbėjimo taškas“ (The Tipping Point Talks), kurį organizavo ERSTE fondas. Tai Eurozine vykdomo projekto „Didžiosios technologijos ir demokratija“ dalis.
