Karantinas tebesitęsia ir mes visi visokias žinias ir menkučius įspūdžius gaudom lyg pavasario pūkus iš dangaus, kaip tie Fellini „Amarkordo“ veikėjai. Atėjo Verbų sekmadienis, tačiau nereikia niekur eiti, nes nevalia. O ir jokių bobučių, jokių moterėlių su verbų krepšiais, bernelių su kadugių šluotelėmis ar žibutėmis nepamatysi, nes ir jie šįmet sėdi namie verbas suslėpę kamaraitėse. Gal kitiems metams. Yra tekę dar prieš Verbų sekmadienį tokioje kamaroje Buivydiškėse lankytis pas vieną talentingą verbų pynėją ir rinktis iš gražių verbų gražiausias. Dovanoms. Svaigino katpėdėlių ir dažų kvapas ir blausioje prietemoje šviečiančios spalvos.
Vilnietiška verba sovietmečiu buvo gražiausia dovana kitataučiui ar kokiam bičiuliui, bet kuriame Lietuvos kampelyje gyvenančiam. Jei ne per Kaziuką, tai per Verbas atvažiuodavo dailininkai su draugais iš Maskvos ir Leningrado, ir mes tuoj po rytinės kavos kuo anksčiau lėkdavome į Kalvarijų turgų, kur anuomet ir telkėsi visa šventė. Pamenu, vienas dailininkas per Kaziuką nupirko savo sūneliui medinį obuolmušį supamąjį arkliuką. O kaip vaikas stebėjosi turgaus pakraštyje pamatęs tikrą arklį! Ant skersai vežimo sudėtų lentų buvo išrikiuoti moliniai puodai su „įmerktais“ mediniais šaukštais. O kiek dar čia visokių pynimų iš balanų, šiaudų, vytelių, plonytės tošies – nuo servetėlių iki nuostabiausių krepšių, kokiuose valstiečiai laikydavo grūdus, kanapes, daržoves, siūlus ar vilnas. Pasidomėjus jų pavadinimais galva tinsta: bamblės, dundulės, pintės, rezginės ir dar, ir dar kiekviename krašte vis kitaip. Čia tau ne pasaulį užtvindžiusi plastmasė...
O dabar stoviu prie lango ir matau ištuštėjusią, nebaigtą tvarkyti aikštę prie Operos, kur dominuoja mūro ir asfalto pilka, o akis pakėlus – žydrai plieninė vėsaus dangaus spalva. Vos vienas kitas automobilis liko dulkėti. Jokio žmogaus ar vaiko su margaspalve linksma verba rankoje, jokios mergaitės su balionais iš „McDonald’s“. Iš viso – jokio žmogaus. Miestas tampa panašus į maketą, į finalinius Stanley Kramerio filmo „Ant paskutinio kranto“ kadrus, kur ištuštėjusiame po atominio karo pasaulyje, visiškai tuščiame, jei neklystu, San Diege, dar neseniai turėjęs vilties čia atkakęs atrasti gyvybę, žmogus atsisėda krantinėje laukti mirties su meškere rankoje... Labiausiai mėgo žvejoti.
Šv. Velykos taip pat nepanašios į jokias kitas. Mūsų vienatvę – o nelaimės akivaizdoje žmogus visuomet yra vienišas – guodė tik kuklus vienišo didžiulėje Šv. Petro bazilikoje popiežiaus Pranciškaus vaizdas, ramybę ir susitaikymą skleidžianti jo figūra, kokią matėme per mišias, aukotas mirusiems nuo koronaviruso pagerbti. Tik per šv. Velykas nebuvo to lietaus, merkusio anąsyk aikštę ir popiežių, ir medinį nukryžiuotąjį ant kryžiaus. Nebuvo lietaus ašarų, riedančių per jo skruostus, lašančių nuo erškėčių vainiko krištolinio skaidrumo lašais. Dangaus jėgų režisūra, pagalvojau. Dabar viskas vyko Šv. Petro bazilikos viduje. Operatoriaus kamera klaidžiojo didingo statinio skliautais ir sienomis. Vis laukiau, ar parodys įžymiąją Mikelanželo „Pietą“ netoli įėjimo, dešinėje, kaip pamenu.
Mano Velykų pusryčiai buvo itin kuklūs, bet savaip prasmingi. Ant stalelio kabinete paklojau dar prieš karą Mamos siuvinėtą ir jos pačios jau po karo meniškai ties viena siuvinėtų gėlių puokšte adytą staltiesę, kuri visuomet per šventes būdavo dengiama ant vaikų stalo. Paėmiau lėkštes iš seno servizo, pasistačiau žvakidę, išsiviriau kavos. Kiaušinį „sumušiau“ su kiaule (panašia į žalmargę karvę) taupykle. Iš vakaro keliais dažytais kiaušiniais apsikeitėm su sūnum per durų slenkstį, kaip dabar priimta (jau paplito posakis „Geri vaikai tėvų nelanko“). Iki šiol man patikdavo namų ritualai, kuriuose dalyvaudavo seni namų daiktai, bet dabar jaučiu, kad artėja ta diena, kai aš stosiu Thomo Bernhardo, kuris nekentė tų ritualų, kuriuose visuomet dalyvauja tie seni, sentimentais apipinti daiktai, pusėn. Ir nekentė todėl, kad mylėjo, ilgėjosi, kentė dėl prarasto ar greičiau neturėto „vaikystės rojaus“, bet blaivus protas jam vis kartojo, kad visi tie sureikšminimai, sentimentai – niekis. Šia tema labai daug galėtų papasakoti lenkų režisierius Krystianas Lupa, ne kartą savo spektakliuose į Bernhardą įsikūnijęs. Taip pat ir mūsiškis aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, tą neigimo, prieštaravimo, ironijos dvasią perpratęs.
Man tikrai patinka „Žinių radijo“ laida „Mažiau yra daugiau“. Ji, gal kiek pavėluotai, moko lavinti saiko jausmą. Ne kartą galvojau, iš kur atsiranda kičas. Kai nori daug ir brangaus, bet brangaus ne visi pajėgūs įsigyti, tada pigioji pramonė ima siūlyti pigiai įspūdingus, „išpuoštus“, prabangą imituojančius, „nuduodančius“ daiktus. Daug kas pakimba ant to „kabliuko“. O paskui ta „prabanga“, niekam netinkama, kabo ant konteinerių krašto lietuje ir vėjyje... Kaip tik šiandien, balandžio 16-ąją, leista atverti „Humanų“ duris. Ten iš tikrųjų kičo mažiau.
Karantino laikais mūsuose stengiamasi namie užsidariusiems žmonėms suteikti kuo daugiau įspūdžių ir galimybių kitaip dalyvauti visuomenės gyvenime. TV ekranuose rodomi spektakliai, išskleidžiamos vienoj ar kitoj galerijoj parengtos, bet neapžiūrėtos parodos. Nespėjom. Bet spektaklis be kontakto su aktoriumi ir dar perteiktas operatoriaus parinktu rakursu neteikia tikro ryšio malonumo ir net suvokimo. Beje, girdėjau, kad Mažasis teatras rengiasi vasarą išeiti į atvirą erdvę ir, jeigu tik bus leista, vaidins savo kameriškesnius spektaklius. Šitą idėją palaikau! O paveikslas ekrane taip pat praranda betarpiško kontakto galimybę, dingsta tas „dažų kvapas“, bet čia stipresnis tampa pats informacijos laukas. Ačiū ir už tai. Karantino vienatvės mėnesiais meno varžybų lauke iškyla literatūra ir muzika. Džiaukis, kad rinkai biblioteką, kad bet kurioj lentynoj rastum, ką kadaise buvai skaitęs ir visai neskaitytą knygą. Taigi – imkit ir skaitykit. O pavargęs gali žiūrėti filmą. Prieš šv. Velykas vėl žiūrėjom Fellini. Nematytą anksčiau „Interviu“. Kartu su būreliu japonų kinematografininkų, atvykusių į „Cinecittà“ gauti iš Fellini interviu, patenkame į patį užkulisių katilą. Garsiai kvatojau, liūdėjau, jaučiau nostalgiją kažkam, kas jau praėjo, pabudo ilgesys brangiam bičiuliui Sauliui Macaičiui, su kuriuo esu kartu žiūrėjusi ne vieną draudžiamą ir nedraudžiamą filmą. Savo „Interviu“ Fellini tarsi sako: filmuoti galima viską, viskas gali virsti filmo tekstu, net šuns lojimas, vaidinti gali visi, ir indėnų Ameriką galima nufilmuoti kokių nors nebaigtų statyti Karoliniškių pakrašty!
O dar iš už Šv. Jurgio bažnyčios Vilniuje tą Didįjį penktadienį, pasak astrologų, priartėjo didžiulis Supermėnulis, norėjęs mums kažką neįspėjamo pasakyti, bet ar įspėjom?
Jau po Velykų pasidaviau LRT „Klasikos“ pagundai paklausyti Maxo Richterio „Sleep“ – aštuonias valandas trunkančio koncerto (nuo 22 iki 6 val. ryto). Pradžioj klausiausi dirbdama prie kompiuterio. Apie pusę dviejų, paskaičiusi, klausydamasi tylių akordų, išjungiau šviesą ir užmigau. Pabudau po poros valandų nuo savo riksmo susapnavus kažkokį nightmare. Šįkart Richteriui nepavyko apgaubti manęs ramiu miegu. Pasąmonė stipresnė. O kaip kitiems?
