Dabartinės ideologijos ir politinės programos yra paremtos nepagrįstomis idėjomis apie žmonių laimės šaltinius:
Nacionalizmas. Manoma, kad žmonių laimė neatsiejama nuo politinio apsisprendimo.
Komunizmas. Tvirtinama, kad valdant proletariatui visi trykšta palaima.
Kapitalizmas. Teigiama, kad tik laisvoji rinka skatina ekonomikos augimą ir sukuria materialią gerovę, o tai gali užtikrinti aukščiausio lygmens laimę.
Izraelio istorikas ir Jeruzalės hebrajų universiteto istorijos katedros profesorius Yuval Noah Harari knygoje „Sapiens: Trumpa žmonijos istorija“ dalinasi įžvalgomis apie laimę lemiančius veiksmus ir evoliucijos įtaką jai.
Daugelis mokslininkų turi išankstinę nuomonę apie ilgalaikę laimės istoriją. Paplitęs požiūris, jog bėgant istorijos epochoms žmonių gebėjimai augo, nes žmonės gebėjimus pasitelkia kančioms mažinti ir troškimams pildyti, todėl kyla logiška išvada, kad dabartyje gyvenantys žmonės turėtų būti laimingesni už anksčiau gyvenusius jų protėvius. Deja, ši vyraujanti nuomonė nėra įtikinanti, nes nauji gabumai, elgsena ir įgūdžiai nebūtinai gyvenimą padaro geresnį. Pavyzdžiui, žmonėms išmokus ūkininkauti, valstiečiai turėjo daug ir sunkiai dirbti siekiant užsiauginti maistą, be to, jiems iškilo didesnė ligų ir priespaudos grėsmė. Turint omenyje žmonių polinkį piktnaudžiauti valdžia, besiplečiančiose Europos imperijose išaugus idėjų skaidai ir technologijoms, atsivėrus naujiems komercijos keliams milijonams afrikiečių, Amerikos indėnų ir Australijos aborigenų visa tai nesuteikė laimės.
Egzistuoja ir priešinga nuomonė, tvirtinama, kad žmonių gebėjimai yra atvirkščiai proporcingi laimei. Valdžia ir galia sugadino žmones, kuriamas šaltas mechaniškas pasaulis, kuris nė kiek neatitinka tikrųjų žmonių troškimų ir poreikių.
Jokių aiškių galios ir laimės sąsajų iki mokslo revoliucijos nebuvo. Žmonės per keletą pastarųjų šimtmečių išmoko išmintingiau naudotis savo gebėjimais – šiuolaikinės medicinos pergalės, smurto sumažėjimas, tarptautinių karų nuslopinimas ir beveik nugalėtas badas. Šie optimistiniai vertinimai paremti labai neilga metų atkarpa:
Pirma. Šiuolaikinės medicinos vaisių dauguma žmonių paragavo ne anksčiau nei 1850 metais. Per Didįjį komunistinės Kinijos šuolį iš bado mirė nuo 10 iki 50 milijonų žmonių. Tarptautiniai karai retenybe tapo tik po 1945 m., nes iškilo nauja branduolinio susinaikinimo grėsmė.
Antra. Pastaraisiais dešimtmečiais ekologinę pusiausvyrą žmonės trikdo ypač aktyviai, nevaldoma vartojimo orgija griauna žmonių klestėjimo pamatus.
Trečia. Didžioji dalis išliaupsintų materialinių gėrybių, saugančių mus nuo ligų ir bado, buvo sukaupta gyvūnų sąskaita, kurie išnaudojami taip žiauriai, kad precedento tam Žemės planetos analuose tiesiog nėra.
Laimė dažnai suvokiama, lyg visuma materialių veiksnių – sveikata, mityba ir turtas. Ar žmonės bus laimingesni, jeigu jie yra turtingesni ir sveikesni? Daugelis pasaulio mąstytojų teigia, kad socialiniai, etiniai ir dvasiniai veiksniai yra ne mažiau svarbūs nei materialios sąlygos. Pavyzdžiui, šiuolaikinio elito atstovai stipriai kenčia nuo susvetimėjimo ir beprasmybės, nors materialiai jiems nieko netrūksta. Nepasiturintiems žmonių protėviams pasitenkinimą teikė ryšys su gamta, bendruomenė ir religija.
Pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau mokslininkai tyrinėja veiksnius, teikiančius laimę žmogui. Laimė paprastai yra apibrėžiama kaip „subjektyvioji gerovė“, kurią lemia vidinis pojūtis, betarpiško malonumo ar ilgalaikio pasitenkinimo savo gyvenimu potyris. Mokslininkai žmonėms teikė pildyti anketas, kuriose respondentai nuo nulio iki dešimties balų turėjo įvertinti, kiek jie sutinka su tokiais teiginiais: „Esu patenkintas savimi, koks esu“, „Jaučiu, kad gyvenimas yra labai dosnus“, „Optimistiškai žvelgiu į ateitį“ ir „Gyvenimas yra gėris“.
Tyrėjai susumavę atsakymų balus ir apskaičiavę bendrą tiriamo žmogaus subjektyviosios gerovės lygmenį nustatė, kad pinigai išties suteikia laimės, tačiau tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus jų reikšmė tampa visai menka. Vargingai gyvenantiems žmonėms, daugiau pinigų reiškia daugiau laimės, nes jie suteiktų galimybę išbristi iš skurdo, pakeisti gyvenimą. Pinigais aptekusiam visuomenės elitui padidėjęs pinigų kiekis sąskaitoje pasitenkinimą sukeltų vos kelioms savaitėms, ilgalaikėje perspektyvoje jų savijauta nepasikeis. Prašmatnesnis automobilis, prabangesnius namas, brangūs gėrimai – turtuoliai netrukus visa tai tampa niekuo neišsiskirianti kasdienybė.
Kita įdomi išvada, kad liga laimės lygį sumažina tik trumpam laikui, jeigu ji neprogresuoja ir nesukelia nesibaigiančio ir alinančio skausmo. Pavyzdžiui, žmogus kuriam diagnozavo diabetą, paprastai kurį laiką nusimena, tačiau prisitaiko prie naujos būsenos ir savo laimę įvertina taip pat kaip ir sveiki asmenys, jeigu liga sparčiai neprogresuoja.
Šeima ir bendruomenė žmonių laimei daro didesnę įtaką nei pinigai ir sveikata. Žmonės, turintys stiprias šeimas ir gyvenantys glaudžiose bendruomenėse, yra daug laimingesni nei tie, kurių šeimos iširusios ar išgyvena krizę ir kurie neatrado bendruomenės, kuriai galėtų priklausyti. Sėkminga santuoka siejama su aukšta subjektyvia gerove, o nesėkminga su kančia, tai teisinga visais atvejais, kad ir kokios būtų ekonominės ir netgi fizinės sąlygos. Pagerėjus materialinėms sąlygoms žmonės vis sunkiau laikytis įsipareigojimų, todėl visuomenė vis vienišesnė.
Laimė nepriklauso nuo tokių objektyvių sąlygų kaip turtas, sveikata ar šeima ir bendruomenė, ji labiau priklauso nuo objektyvių sąlygų ir subjektyvių lūkesčių santykio. Reikalams klostantis gerai, lūkesčiai smarkiai išauga ir galiausiai, netgi radikaliai pagerėjus objektyvioms sąlygoms, žmonės lieka nepatenkinti. Šiuolaikiniai žmonės yra prisirišę prie geros savijautos ir malonumų, visiškai nepakenčiame bet kokio diskomforto. Užklupus sunkumams, lūkesčiai sumenksta, ir dėl to žmonės gali likti tokie pat laimingi, kokie buvo prieš tai. Svarbiau būti patenkintam tuo, ką turi, nei pildyti vis naujus troškimus.
