Deganti upė
Taip, Jūs perskaitėte teisingai, upės gali degti ir tai nėra metafora. Persikelkime į Jungtines Amerikos Valstijas, kai 1969 metai užsidegė Kajahogos upė. Tikriausiai visi žinome, kad upė yra natūralus sausumos paviršiumi tekančio vandens kanalas, o vanduo paprastai laikomas ne itin degia medžiaga. Suprantama, kad upėms nėra būdinga degti, tačiau ši upė kadaise buvo viena iš labiausiai užterštų upių JAV.
Kajahogos upė užsidegė ir net ne vieną kartą. Ši upė Klivlende, lėtai vingiuoja per pramoninės Ohajo valstijos šiaurę, paskui kerta Klivlandą ir įsilieja į Erio ežerą. XIX a. Klivlando meras šią upę apibūdinto kaip atvirą kanalizacijos vamzdį, einantį per miesto centrą, upė buvo tokia užteršta, kad per pastarąjį šimtmetį užsidegė dešimtis kartų. Laura La Bella knygoje „Not Enough to Drink: Pollution, Drought, and Tainted Water Supplies“ rašo, kad upė degė 1868, 1883, 1887, 1912 (dėl sprogimų žuvo penki žmonės), 1922 ir 1930 metais. 1936-aisiais liepsna buvo tokia stipri, kad siautėjo penkias dienas. Ji vėl degė 1941 ir 1948 m., paskui, 1952-aisiais, kilo ypač stiprus gaisras, nes vandens paviršių dengė dviejų colių storio naftos sluoksnis. Šio gaisro metu liepsnos buvo tokios milžiniškos, kad sunaikino tiltą, laivų statyklą ir padarė žalos už 1,5 mln. JAV dolerių.
Valdas Adamkus regėjo ekologinę revoliuciją JAV
Kajahogos upė vėl užsidegė 1969 metais, šis gaisras nebuvo labai didelis, bet sulaukė žiniasklaidos dėmesio. Žurnalas „Time“ išpublikavo straipsnį kurį pavadino „Amerikos nutekamųjų vandenų sistema ir optimizmo kaina.“ Šis straipsnis neliko nepastebėtas ir sukėlė šalyje visuotinį reikalavimą imtis pokyčių. „Pasakojama, kad būtent 1969 m. upės gaisras tiesiogiai paskatino įsteigti Aplinkos apsaugos agentūrą, bet aš manau, kad tai buvo šiek tiek sudėtingesnis dalykas“, – sako istorikas Rebekkah Rubin.
Buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus 2011 metais duotame interviu apie JAV prasidėjusią „ekologinę revoliuciją“ kalbėjo: „Lūžis įvyko šeštajame dešimtmetyje. Kada žmonės pradėjo dusti, kada kelius „užkimšo“ išmetamųjų dujų švinas, kada nekontroliuojami fabrikai iš kaminų išmesdavo tonas sunkiųjų metalų, kada prie kai kurių ežerų buvo iškabinti ženklai „Nepatariame maudytis“, kada upėse pradėjo gaišti žuvys, kada Kajahogos upė degė, nes plieno liejykla tiesiai į ją leido pramoninį vandenį, kuris buvo padengtas alyva, kažkas numetė degtuką ir visa upė užsidegė, staiga tauta pabudo. Pabudo ne kas kitas, o jaunoji karta. Prasidėjo, galima sakyti, „ekologinė revoliucija“. Jaunimas pradėjo ne vien tik kalbėti, bet triukšmingai kelti balsą prieš biurokratus, valstijų senatorius, gubernatorius ir visur kitur. Kilo triukšmas, pasiekęs Vašingtoną iki pat Baltųjų rūmų.“ Tuo metu JAV vyravo revoliucinės idėjos, skatinančios mažinti karų skaičių, rasizmą ir planetos taršą.
Žmogus jaučiasi gyvūnų valdovu
Prieš tūkstančius metų pirmieji ūkininkai augino ne tik grūdines kultūras, bet ir pradėjo veisti naminius gyvulius. Ši veikla keistais ir nenuspėjamais būdais pakeitė mūsų pasaulį. Maždaug prieš 11 tūkst. metų Mesopotamijoje imta auginti ožkas ir avis. Praėjus 500 metų šiuolaikinėje Turkijoje prijaukintos karvės. Kiaulės prijaukintos prieš 9 tūkst. metų dviejose vietose – Kinijoje ir jau minėtoje Turkijoje.
Gyvūnų jaukinimas atnešė daug naudingų dalykų: baltymų šaltinį, vilnos drabužiams, mėšlo tręšti pasėlius. Gyvūnų prijaukinimas leido mums nutarti, kad žmogus yra gamtos valdovas – nuo šiol gyvūnai ir augalai privalės paklusti mūsų nurodymams. Deja, taip būna ne visada. Atkaklus žmonių įsitikinimas, kad mes galime priversti kitas gyvas būtybes daryti tai, ko norime, dažnai duoda bjaurų ir priešingą rezultatą.
Triušiai Australijoje
Persikelkime į 1859 m., kai iš Anglijos kilęs Thomas Austin gyveno Australijos kolonijoje ir pajuto tėvynės ilgesį. Tom Phillips knygoje „Žmonės: kaip mes viską su*ikom. Glausta mūsų nesėkmių istorija“ rašo, kad jis buvo pasiturintis žemės savininkas ir avių augintojas, valdantis didžiulį 29 tūkst. akrų plotą netoli savo namų. Čia entuziastingai laikėsi savo gimtinėje įprastų pomėgių: būdamas aistringas medžiotojas, veisė ir treniravo lenktyninius žirgus ir didelę savo valdų dalį pavertė laukinės gamtos ir medžioklės draustiniu.
T. Austin buvo pasiryžęs daryti viską, kas įmanoma, kad perkeltų gabalėlį Anglijos į Australijos koloniją. Jis nutarė, jog jo medžioklė bus gerokai smagesnė turint šiek tiek Anglijoje įprastų gyvūnų. Taigi sūnėnas jam laivu atgabeno fazanų, kurapkų, kiškių, juodųjų strazdų ir šiaip strazdų. Bet svarbiausia, kad atvežė ir 24 angliškus triušius. T. Austin nebuvo pirmasis, atgabenęs triušius į Australiją, bet būtent jo triušiai buvo atsakingi už katastrofą, kuri netrukus ištiko. Tikriausiai žinote, kad triušiai yra labai vislūs. Problemos mastas turbūt akivaizdus, nes 1861-aisiais, vos praėjus porai metų nuo tada, kai laivu buvo atgabenti gyvūnai, jis viename laiške gyrėsi turįs tūkstančius angliškų laukinių triušių.
Nevaldomas triušių plitimas ir žala
Triušiai neapsiribojo tūkstančiais. Praėjus dešimtmečiui, kiekvienais metais dabartinėje Australijos Viktorijos valstijoje buvo nušaunama po 2 mln. triušių, bet tai nė kiek nestabdė populiacijos augimo. Triušių armija sparčiai sklido ir 1880 m. pasirodė Naujajame Pietų Velse, 1886 m. – Pietų Australijoje ir Kvynslande, 1890 m. – Vakarų Australijoje, o 1900 m. – Šiaurės Teritorijoje.
XX a. 3-iajame dešimtmetyje, kai triušių maras pasiekė aukščiausią tašką, Australijoje šių gyvūnų populiacija siekė 10 milijardų. Kiekvienai kvadratinei myliai teko po 3 000 triušių. Australija „skendo triušių jūroje“. Savaime suprantama, kad triušiai ne tik veisėsi, bet ir nuėdė daugelį augalų, pasmerkdami juos išnykti. Kova dėl maisto prie išnykimo ribos privedė ir nemažai Australijos gyvūnų, o dingus dirvą prilaikančioms augalų šaknims žemė ėmė trupėti ir irti.
Eksperimentavimas su virusais
Ekosistema yra be galo sudėtingas dalykas ir sujaukti ją pavojinga. Ironiška, kad susimovus užveisiant triušius Australijoje susimauta ir sprendžiant, kaip jų sumažinti. Keletą dešimtmečių Australijos mokslininkai eksperimentavo, su triušiais kariaudami biologinį karą: bandė užkrėsti ligomis, tikėdamiesi, kad šitaip juos išnaikins, – bene garsiausias atvejis buvo miksomatozės platinimas XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Kurį laiką planas visai puikiai veikė: triušių populiacija gerokai smuktelėjo, tačiau paskui liovėsi. Užkratą platino uodai, todėl visa tai nebuvo veiksminga teritorijose, kur jie nesiveisė. Galiausiai išgyvenę triušiai tapo atsparūs šiai ligai ir jų skaičius vėl ėmė augti.
Mokslininkai toliau ieškojo naujų biologinių priemonių. XX a. 10-ajame dešimtmetyje eksperimentuodami su ligomis jie sukūrė hemoraginį virusą. Į laukinę gamtą 1995 m. atsitiktinai paleidę mirtiną (triušiams) patogeną mokslininkai suprato, kad jis veikia. Triušių populiacija Pietų Australijoje smuko, vėl pasirodė beišnykstantys augalai, o gyvūnų, buvusių ant išnykimo slenksčio, skaičius ėmė augti. Reikia tikėtis, kad triušiams skirtas hemoraginis virusas neturės jokio šalutinio poveikio.
Kinijos diktatoriaus keturių kenkėjų naikinimo kampanija
1949 m. pabaigoje Kiniją buvo ištikusi sveikatos krizė. Sparčiai plito įvairios infekcinės ligos – cholera, maras ir maliarija. Kinijos diktatorius ir komunizmo išpažinėjas Mao Zedong pradėjo keturių kenkėjų naikinimo kampaniją. Ji istorijoje laikoma pražūtingiausia ir kartu sėkmingiausia visuomenės sveikatos politika. Siekiant jos tikslų susivienijo visa visuomenė, pusė jų beveik neabejotinai pagerino visuomenės sveikatą. M. Zedong norėjo Kiniją per trumpą laiką paversti modernios pramoninės šalimi.
Uodai platina maliariją, o žiurkės marą, todėl sugalvotas planas visoje šalyje sumažinti jų kiekį. Jei tai būtų buvę dviejų kenkėjų naikinimo kampanija, viskas galėjo baigtis gerai, tačiau M. Zedong nesustojo ir įtraukė dar dvi rūšis – muses ir žvirblius. Musės tiesiog erzina, o žvirbliai lesa grūdus. Buvo paskaičiuota, kad vienas žvirblis per metus gali sulesti 4,5 kg grūdų, kuriuos būtų galima atiduoti Kinijos žmonėms. Taip pat apskaičiuota, kad kiekvienas sunaikintas milijonas žvirblių leistų prasimaitinti 60 000 gyventojų.
Žvirblių naikinimas
Keturių kenkėjų kampanija prasidėjo 1958 m., buvo mestos įspūdingos pastangos. Visoje šalyje išklijuoti plakatai, reikalaujantys, kad kiekvienas pilietis atliktų savo pareigą ir sunaikintų kuo daugiau šių padarų. Žmonės buvo apginkluoti – nuo musių muštukų iki šautuvų. Mokiniai buvo mokomi, kaip iššaudyti kuo daugiau žvirblių. Ištisos minios stojo į mūšį su žvirbliais, buvo naikinami jų lizdai ir kiaušiniai, daužomi puodai ir keptuvės juos vaikant iš medžių ir neleidžiant niekur nutūpti. Išsekę žvirbliai krisdavo iš dangaus.
Mūšis išties laimėtas. Žiūrint į užsibrėžtą tikslą, tai buvo tikras triumfas – absoliuti žmonijos pergalė prieš žvirblius. Per Keturių kenkėjų kampaniją iš viso nužudyta 1,5 milijardo žiurkių, 11 milijonų kg uodų, 100 milijonų kg musių ir milijardas žvirblių. Deja, netrukus paaiškėjo, kad žvirbliai lesa ne tik grūdus, bet ir vabalus. Ypač skėrius.
Sumažėjus žvirblių populiacijai, skėriai užgulė Kinijos pasėlius didžiuliais, viską naikinančiais debesimis. 1959 m. kenkėjų, kuriuos norėta išžudyti, sąraše žvirbliai buvo pakeisti patalinėmis blakėmis. Bet buvo jau per vėlu. Žvirblių išnaikinimas buvo viena iš priežasčių kodėl, 1959–1962 m. prasidėjo didžiulis badas Kinijoje. Manoma, kad nuo bado ir ligų tuo metu mirė dešimtys milijonų žmonių.
Penkios gyvūnų rūšys sujaukusios ekosistemą
T. Phillips įvardino, jo manymu, penkias gyvūnų rūšis, žmonių perkeltas į vietas, kur jos neturėtų gyventi:
Katės. Kates myli visur, išskyrus Naująją Zelandiją, kur negyveno jokių grobuonių, kol mes jų neatvežėme, – tai buvo prasta naujiena vietinėms rūšims, ypač putlioms, neskraidančioms papūgoms.
Agos. Rupūžes agas užveisė Australijoje su gerais ketinimais: šiuo atveju tam, kad ėstų kenkėjiškus nendrinius vabalus. Bet nendrinių vabalų jos neėda. Užtat ėda beveik visa kita.
Pilkosios voverės. Užveistos Britanijoje ir Airijoje, amerikietiškosios pilkosios voverės tučtuojau pasijuto kaip namie ir beveik išnaikino vietines raudonąsias voveres.
Azijinis tigrinis uodas. Ypač erzinantis ir ligas platinti galintis vabzdys, ypač pagarsėjęs tuo, kad sugebėjo persikelti iš Azijos į Ameriką 1985 m., naudotas padangas gabenusiu laivu.
Paprastasis žalčiagalvis. Tai amžinai alkana mėsėdė žuvis, kuri gali judėti sausuma ir kelias dienas išgyventi be vandens. Šią Azijietišką gyvūnų rūšį užveisė Amerikoje.
Išlikimas yra svarbiausias gamtos dėsnis
Izraelio istorikas Yuval Noah Harari knygoje „Sapiens: Trumpa žmonijos istorija“, rašo, kad 1942 m. vokiečių biologijos vadovėlio skyriuje „Gamtos ir žmonijos dėsniai“ aiškinama, jog visos būtybės nuožmiai kovoja dėl išlikimo ir tai esąs svarbiausias gamtos dėsnis. Išdėstęs, kaip augalai kovoja dėl teritorijos, vabalai – dėl poravimosi partnerio ir panašiai, vadovėlyje daroma štai tokią išvada:
„Kova už būvį yra sunki ir negailestinga, tačiau tik taip galima išsaugoti gyvybę. Ši kova pašalina visus, kurie nėra prisitaikę gyventi, išrenka visus, kurie sugeba išlikti... Šie gamtos dėsniai yra nenuginčijami. Akivaizdžiausias jų veikimo pavyzdys – pačios gyvos būtybės. Jie nepermaldaujami. Jų nepaisantys ar jiems prieštaraujantys bus nušluoti nuo žemės paviršiaus. Biologija ne tik pasakoja mums apie gyvūnus bei augalus, bet ir parodo dėsnius, kurių privalome laikytis; ji užgrūdina mūsų valią, kad gyventume ir kovotume pagal tuos dėsnius. Kova yra gyvenimo prasmė. Liūdnas galas laukia tų, kurie nusideda šiems dėsniams!“
Toliau cituojama Adolf Hitler knyga „Mein Kampf“: „Asmuo, bandantis priešintis geležinei gamtos logikai, maištauja prieš principus, kuriems turi būti dėkingas už žmogaus gyvenimą. Maištas prieš gamtą tolygus susinaikinimui.“
Pramonės revoliucija ir abejingumas išnaudojamiems gyvūnams
Įvykus pramonės revoliucijai žmonės įgijo didžiulį pigios energijos ir pigių žaliavų perteklių. Žmonių produktyvumas nepaprastai išaugo. Per pastaruosius 200 metų žemės ūkis tapo visiškai priklausomas nuo pramonės:
· Mechaniniai ir elektroniniai įrenginiai perėmė darbus, kuriuos anksčiau nudirbdavo žmonių ar gyvūnų raumenys.
· Laukų ir gyvulių produktyvumą labai stipriai padidino dirbtinės trąšos, industriniai insekticidai ir hormonai bei vaistai.
· Laivai ir lėktuvai greitai ir pigiai nugabena žemės ūkio produkciją šviežią (naudojant šaldytuvus) į kitą pasaulio kraštą.
„Mechanizuota tapo net augalų ir gyvūnų būtis. Maždaug tuo pat metu, kai humanistinės religijos pakylėjo Homo sapiens į dieviškas aukštumas, ūkiniai gyvūnai prarado statusą gyvų padarų, galinčių jausti skausmą ir kančią, ir su jais pradėta elgtis kaip su mašinomis. Šiandien jie dažniausiai yra masiškai gaminami fabrikus primenančiose įstaigose, jų kūnai be jokių skrupulų formuojami pagal pramoninius poreikius. Visą gyvenimą jie praleidžia kaip milžiniško konvejerio sraigteliai, o jų egzistencijos trukmę ir kokybę lemia verslo korporacijų pajamos ir išlaidos. Net jeigu pramonė rūpinasi palaikyti jų gyvybę ir pusėtiną sveikatą, gerai juos šeria, gyvūnų socialiniai ir psichologiniai poreikiai jos nėmaž nedomina, nebent jie būtų tiesiogiai susiję su produktyvumu.“, sako – Y. N. Harari.
Ateityje galima ekologinės degradacijos transformacija į ekologinę katastrofą. Tikėtina, kad žmonės sukurs naujų medžiagų ir energijos šaltinių, bet stipriai pažeis ir galiausiai visiškai sunaikins Žemės ekosistemą.
