– Ech, – atsiduso Stelcovas, įsėdo į privažiavusią mašiną ir nuvažiavo į senąjį kaimą. Likus keletui kilometrų, paliko mašiną, vairuotoją ir neskubėdamas nupėdino link kraštinio, arčiausiai jūros stovinčio namelio.
Fiodoras sėdėjo ant suoliuko prie durų ir primerkęs akis žiūrėjo į jūrą.
– Sveikas, bedanti vėply, sveikas, seni, – pasisveikino Strelcovas ir prisėdo. Senukas kažką neaiškiai sumurmėjo ir linktelėjo galvą. Karininkas pasiūlė papirosą. Vyrai tylomis žiūrėjo į ramią, nušviestą saulės jūrą. – Kodėl ne mitinge? – paklausė pūsdamas dūmus į dangų.
– Man užteko vieno. Aštuonioliktais Lenino paklausiau ir pasaulį kitomis akimis pamačiau, – atsakė senukas žiūrėdamas į didelį Strelcovo išpūstą dūmų kamuolį, kuris lėtai kilo ir sklaidėsi.
– Gražesnis pasaulis pasidarė po mitingo?
– Koks pasidarė, ir pats matai. Totoriai per tris šimtus metų jungo tiek žmonių po žeme nepakišo, kiek gražaus gyvenimo kūrėjai, bet palauk, visas didysis grožis dar prieš akis.
– Drąsus šiandien, – šyptelėjo kapitonas ir pridūrė: – Aš galiu tave sušaudyti už antivalstybinę propagandą.
Senukas atsainiai mostelėjo ranka.
Strelcovas numetė rūkstančią nuorūką, įmynė ją į žemę ir nuleido galvą.
– Broniaus nerado? – paklausė nedrąsiai Fiodoras.
– Niekas per daug jo neieškojo. Gal kur guli krabų ar žuvėdrų nuėstas skeletas. Gretai pilnos pakrantės bus lavonų. Karas prasidėjo.
Fiodoras kruopščiai užgesino papirosą, įmetė į tuščią konservų dėžutę ir tylėdamas žiūrėjo į jūrą.
– Žinau, – tarstelėjo po kelių minučių tylos.
– Iš kur? Tu juk neklausai radijo ir tik dabar prie raštinės Levitanas skaito pranešimą.
– Mes turime savo radiją, – senukas mostelėjo ranka į jūrą.
Atviroje jūroje netoli krantų plaukiojo nedidelis būrys banginių.
– O ten piemenukas? Gano? – linksmai paklausė Strelcovas, žiūrėdamas į ant kranto stovintį žmogų.
– Ir gano, ir klauso, ir kalbasi, – palingavo galvą senukas.
Strelcovas prisidėjęs ranką prie akių žiūrėjo į jūrą.
– Aš išvykstu į Archangelską, – sumurmėjo po nosimi.
– Pasiimk Steponą. Nors jis dar vaikas ir sužalotas, bet pilnametis. Mes greitai išmirsime, nebus, kam pasirūpinti juo. Gal pravers, juk karo metu visi gali būti kuo nors naudingi, – paprašė Fiodoras.
– Taip, taip, taip, – palingavo galvą, – ir taip ne visai sveikas buvo, o paskutinis pasimaudymas, manau, ne į naudą išėjo, – karininkas nežymiai šyptelėjo.
– Jis gerai girdi jūrą ir supranta banginius. Paimk jį su savimi, gal bus kuo naudingas jūreiviams. Aš bijau, kad jis kokią dieną nenušoktų į jūrą ar Vareikinas nenutemptų į centro NKVD. Buvo kelis kartus atėjęs, bandė tardyti, bet Steponas jam kaip banginis švilpė ir purslus iš burnos pūtė. Grasino, kad nuveš į centrą, ten visus liaudies priešus išmoko žmoniškai kalbėti, – senukas pasisuko į Strelcovą ir išplėtė kiek galėjo savo siauras akis, kad tas pamatytų jo maldaujantį žvilgsnį. – Išvežk jį iš čia. Jis normaliai kalba, girdi, viską supranta, bet labai bijo Vareikino. Lyg banginis, pajutęs artėjantį banginių medžiotojų laivą, bėga prie jūros tikėdamasis ten pasislėpti. Vos spėdavome nutverti.
– Atvirai pasakius, aš dėl jo ir atėjau, einam, pakalbėsime su banginių piemenėliu, – kapitonas pliaukštelėjo per kelius ir sparčiai nužingsniavo prie jūros. Fiodoras smulkiais žingsniukais nutipeno paskui.
Vyrai jau kuris laikas tylėdami stovėjo už nugaros truputį sukrypusiam, susikūprinusiam vaikinui ir žavėjosi fantastiškais banginių žaidimais. Jie tai plaukdavo išilgai kranto kartu, tai staigiai pasisukdavo, vienas kuris iššokdavo, kiti panerdavo, iškilę į paviršių išpūsdavo vandens fontaną ir, nuplaukę toliau į jūrą, apsukę ratą vėl grįždavo arčiau kranto. Iš viso būrio išsiskyrė vienas. Jis tai išplaukdavo į viso būrio priekį, tai staigiai grįždavo atgal, iššokdavo ar priplaukęs visai arti stataus kranto, išpūtęs aukštą, stiprią vandens srovę, staigiai apsisukdavo ir, dideliu greičiu pranėręs pro kitų banginių apačią, aukštai iššokdavo iš vandens ir pastoviai leisdavo savotiškus švilpesius. Strelcovas iš šono žvilgtelėjo į laimingą vaikino veidą. Jis truputį šyptelėdavo, suraukęs antakius akylai lydėjo energingąjį jauną banginį ar sustatęs lūpas tyliai švilpė pamėgdžiodamas banginius.
– Ką jie sako apie karą, – tyliai paklausė Strelcovas, pasilenkęs prie Stepono, kuris jam nesiekė net peties.
– Blogai, – po kelių akimirkų tyliai prabilo truputį pasukęs galvą. – Didelės, triukšmingos žuvys ugniniais harpūnais išnaikino dvi dideles kaimenes. Ne medžiojo, o šaudė, išliko tik senasis Bezdalius, štai tas, – jaunuolis parodė į truputį atokiau atsiskyrusį didelį banginį, – ir ilgšė Sekretorė, – vaikinas pasidairė po jūrą. – Nesimato, tikriausiai vėl barasi su menkėmis, – jis šyptelėjo ir toliau rimtai kalbėjo. – Jie prisijungė prie šito būrio, kuriame beveik vien mamos, jaunikliai ir pora senbernių. Kai prasideda karas, jie pradeda telktis į didesnius būrius, – vaikinukas pasisuko į nustebusį kapitoną. – Aš čia žmonių kalba jums aiškinu, nes jūs juk nesuprantate banginių.
– Ne, – su nuoskauda atsakė karininkas nenuleisdamas akių nuo jūros.
Banginių būrelis, susidedantis iš poros jauniklių, keletos patelių, kelių suaugusių patinų, išskirtinai ilgos Sekretorės ir senojo Bezdaliaus, išpūtę vandens čiurkšles ėmė tolti nuo kranto.
– Kas juos iššaudė?
Steponas truktelėjo pečiais.
– Jie neskiria plazdančių laivų stiebuose vėliavų, – prabilo vietoje jo Fiodoras. – Bet visam gyvenimui įsidėmi savo skriaudikus ir anksčiau ar vėliau juos sutinka, – senukas paglostė jau pradėjusius ataugti šviesius anūko plaukus ir tyliai pasilenkęs prie Stercovo pridūrė: – Manau, kažkoks karinis laivas praktikavosi šaudyti, laikydamas juos povandeniais laivais.
Karininkas susimastęs žiūrėjo jūrą.
– Nori klausytis banginių šnekų būdamas šalia jų? – paklausė rimtu balsu ir pasisuko į jaunuolį.
Steponas staigiai atsisuko, jo akys blykstelėjo ir jis plačiai nusišypsojo.
– Noriu, – tyliai tarė ir kiek leido suluošinimas pasitempė.
***
Karbanovas kilstelėjo galvą ir nuvargusiu nuo nemigos žvilgsniu nužvelgė įėjusį povandeninio laivo kapitoną Labaznikovą.
– Sveikas sugrįžęs, Dima, užeik, sėskis.
Vyrai paspaudė vienas kitam rankas.
– Arbatos gersi? – paklausė Karbanovas ir nelaukęs atsakymo iš arbatinuko pripildė stilines arbata.
Karininkai tylomis gurkšnojo.
– Sunku? – paklausė kabineto šeimininkas.
– Ir neklausk. Priešai kaip aklus kačiukus smaugia mūsų laivus.
– Sunku visiems. Priešas veržiasi prie Maskvos, Leningrado, eina beveik nesustodamas, jei taip žygiuos, tai grietai ir į mūsų uostų vartus pasibels.
– Laikysimės, ne pirmas kartas, ko iškvietei, politinės informacijos išklausyti? – tyliai paklausė Labaznikovas.
– Ne, aš tau duosiu akustiką.
– Aš turiu.
– Turėsi dar vieną, gal bus kokios naudos, – Karbanovas paspaudė iškvietimo mygtuką.
Tyliai prasivėrė durys. Labaznikovas atsisuko. Tarpduryje stovėjo nedidukas, smulkutis vaikinukas. Kiek didoka jūreivio uniforma, užsmukusi, žymiai per didelė kepurė, kuri laikėsi neužsmukusi ant akių tik dėka ausų, išbalęs veidas ir keistas, truputį užriestos nosies, putlių lūpų ir siaurų akių derinys kėlė Labaznikovui ir gailestį, ir net juoką. Vaikinukas padėjo kuprinę ant grindų, pridėjo ranką prie smilkinio ir jaudindamasis bei mikčiodamas tyliu netvirtu balsu prisistatė:
– Akustikas, eilinis jūreivis Steponas Kazlauskas jūsų nurodymu atvyko.
– Nebuvo sandėlyje uniformos tokiam mažam jūreiviui, – pasiteisino Karbanovas žiūrėdamas Steponą.
– Juk tai dar vaikas, ar jis turi bent šešiolika metų? – paklausė Labaznikovas, nužiūrinėdamas vaikinuką, kuris vis dar stovėjo pridėjęs ranką prie smilkinio.
– Jau devynioliktus pradėjo. Laisvai, eilini Kazlauskai, – tarė Karbanovas ir mostelėjo ranka.
Steponas atsipalaidavo ir Labaznikovas tuoj pastebėjo truputį sukrypusią vaikino stovėseną.
– Ateik, drąsiau, – tarė draugišku tonu Labaznikovas ir pats nuėjo prie vaikino.
Steponas, truputį kilstelėjęs galvą, per kaktą žiūrėjo į povandeninio laivo kapitoną, kuriam jis buvo tik iki krūtinės. Jie keletą akimirkų žiūrėjo vienas į kitą. Kapitonas paėmė už peties ir švelniai stumtelėjo link stalo. Vaikinas, palikęs prie durų kuprinę, nedrąsiai priėjo prie stalo ir, Karbanovui linktelėjus, atsisėdo. Labaznikovas liko stovėti prie durų ir su nežymia šypsenėle lūpų kampučiuose stebėjo būsimą savo laivo akustiką. Karbanovas pildė įvarius popierius, laikas nuo laiko pakišdamas juos pasirašyti Steponui, kuris, net neskaitęs, juos pasirašydavo ir tuoj grąžindavo.
– Na, lyg ir viskas, – tarė jis pratįsai, vis dar kilnodamas popieriaus lapus. – Dabar tau mano adjutantas parodys, kur gyvena Liza. Pas ją porą dienų pagyvensi, ji tau patvarkys uniformą ir tada... – jis pakėlė akis į Steponą, kuris net truputį prasižiojęs, susikaupęs ir pro siaurus akių plyšelius tyru melsvų akių žvilgsniu žiūrėjo tiesiai jam į akis. Karbanovas sutriko ir nebežinojo, ką sakyti, bet susitvardė. – Eik, mes tau pranešime, – tarė kariškai tvirtai ir, neatlaikęs vaikino žvilgsnio, nuleido akis. Tas vikriai pašoko ir vos ne tekinas nubėgo prie durų. Pasiėmė kuprinę, žvilgtelėjo į kapitoną ir, užmiršęs atiduoti pagarbą, išsmuko pro duris.
– Juk jis vaikas, jis kūdikis, o mes kas kartą plaukiame į mirtį, ką tu sau galvoji, – pasipiktino Labaznikovas sėsdamas prie stalo.
– Iš Archangelsko atsiuntė. Jis pilnametis ir kaip kiekvienas pilietis turi prisidėti prie kovos su priešais pagal savo galimybes ir sugebėjimus.
– Bet jis gi... – Labaznikovas apsidairė lyg kažko ieškodamas ir sušnibždėjo, – luošas, perbalęs ir tos jo akys virš riestos nosies... – kapitonas truktelėjo pečiais. – Aš bijau, kad jis numirs po pirmo panirimo ar pirmos giluminės bombos sprogimo. Ir ką jį galėjo išmokyti per tuos kelis mėnesius, – pakraipė galvą.
– Keiktis, – griežtai atkirto Karbanovas. – Jis tik atrodo ligotas. Nuo mažų dienų plaukiojo su banginių medžiotojais, per audrą sudužus valčiai išsikapstė į krantą ir išgyveno, nors Strelcovas sakė, kad krante rado skeletą su atšokusia nuo kaulų mėsa ir tų kaulų sveikų ne kas buvo belikę. O ta jo keista išvaizda, – Karbanovas šyptelėjo, – jo tėvas – lietuvis, motina – čiukčė, tai ir turi abiejų tautybių bruožų.
Labaznikovas giliai atsiduso.
– Jis truputį kitoks, nei mes įpratę matyti aplink esančius žmones. Jo net į mokyklą jokią nevedė. Tėvas pamokė lietuviškai ir rusiškai rašyti bei skaityti, skaičiuoti, senelis – čiukčių kalbos. Archangelsko jūreivystės mokykloje jo nemokė įprastų dalykų, o jis studijavo savo banginių ilgį, plotį, storį, greitį, kad banginio ar jo, – linktelėjo į duris, – net nežinau, kieno, išsireiškimai, pavyzdžiui, kaip šis, – Karbanovas atsivertė segtuvą. – „Reikia plaukti nosimi į šalčio centrą, kol mama pasisotins, ten triukšmauja geležinė mirtis, dydžio kaip dešimt Bezdalių“ paversti į jūreiviams suprantamą kalbą.
– Ką tai reiškia? – Labaznikovas kilstelėjo kepurę.
– Į šiaurės ašigalį, apie dešimt, penkiolika jūrmylių, ant paviršiaus yra dviejų trijų šimtų metrų ilgio karinis laivas, – šypsodamasis paaiškino Karbanovas ir padavė segtuvą.
Kapitonas įniko į keistą tekstą.
„Geležinė mirtis miega ant dugno“ – povandeninis laivas „gyvas“.
„Geležinę mirtį krabai karpo“ – žuvęs laivas.
„Perkąsto ilgšės Sekretorės šono pusėję nelabai toli zirzia geležinė mirtis“ – už kelių šimtų metrų iš kairės šalia plaukia paniręs povandenis laivas.
„Geležinė mirtis vidurius valo“ – povandeninis laivas paviršiuje vėdinasi ir kraunasi akumuliatorius.
Labaznikovas skaitė vaikiško lygio išsireiškimus ir kitoje grafoje vertino jau paprastas ir jūrininkui suprantamas koordinates, laivų dydžius, panirimo gylius ir net greičius.
– Kiek visa tai pasitvirtina?
– Nebuvo galimybių patikrinti, aplink pilna priešų laivų. Paplaukiojo, pasitreniravo su savais, bet banginiai beveik visada tiksliai pranešdavo, kas dedasi jūroje. Ne tik aplink, bet ir toliau, tik reikia mokėti juos suprasti.
– Kaip vaikų darželyje, – sumurmėjo kapitonas.
– Vaikų darželis pasibaigė ir tau teks išmėginti viską realiose kovinėse sąlygose, – Karbanovas nutilo ir nuleido akis. – Na, kaip... – jis pakėlė akis, – kaip eksperimentas? Rizikingas ir slaptas, net jie, – kilstelėjo pirštą į viršų, – susidomėjo. Yra įsakymas įrengti jam papildomą vietą šalia tavo akustiko. Kol tu čia, ją jau įrenginėja.
Kapitonas pakraipė galvą.
– Jaunuolį duoda tau, nes tu keturių vaikų tėvas ir moki su vaikais elgtis.
– Dabar jau tik dviejų, – tyliai įsiterpė Labaznikovas.
– Tai priimk jį kaip savo vaiką. Kaip minėjau, jis ne tik kūnu ne visai sveikas, bet ir truputį, na, supranti.
Kapitonas palingavo galvą.
– Tu jo nevaikyk, pasodink, uždėk ausines ir te jis kalbasi su savo banginiais, nes banginiai daug mato, daug žino, daug ką pasako tam, kas jų moka klausyti. Jis tau kalbės, kaip jis juos supranta, o tu jau žiūrėsi mūsų sudarytus paaiškinimus, o ko nesuprasi – su savo asais išsiversi. Banginiai visada jį lydi ir savo triukšmu tavo laivą pridengs, kaip tuo pasinaudoti – ne man tave mokyti. Plaukiosi vienas, be priedangos, seksi banginius ir medžiosi tokius pat vienišus priešų asus. Bandysi plaukti ten, kur ves banginiai, bet, aišku, proto ribose. Tikslesnes užduotis gausi prieš išplaukiant. Ir dar, – jis užsigulė ant stalo, – atribok vaikiną nuo politinių informacijų, garsių lozungų ir žiaurių karo vaizdų. Jam nėra būtina gilintis, kas, su kuo ir kodėl kariauja. Pasistenk, kad jis po sėkmingos atakos nebūtų viršutiniame denyje, bent iki tol, kol viskas bus švaru.
– Pasistengsiu, nors tai bus labai sunku, kai aplink siaučia karas, – atsiduso Labaznikovas ir atsistojo.
– Saugok jį, nes yra padidinto jautrumo. Nuo piktesnio žodžio gali pravirkti kaip vaikas. Jis ir pasaulį mato kaip vaikas. Vienu žodžiu – didelis vaikas, bet ir vaikai pagal savo galimybes turi padėti Tėvynei, kada jai sunku, – šnibždėjo Karbanovas spausdamas ranką povandeninio laivo kapitonui.
