Prieš dvidešimt metų norėjau stoti į žurnalistiką, bet lietuvių kalbos mokytoja atkalbėjo – „su tokiais pažymiais... gali pasvajoti“. Todėl nutariau – stosiu į dailės akademiją ir pašvilpt man ant jūsų pažymių, nes ten tik į piešinius žiūri. O piešti, kliaujantis mamos nuomone, man sekėsi visai gerai. Tiesa, kai piešimo dėstytojas pamatė tuos piešinius, taip ir pasakė: „šiuos gali savo mamai rodyti, o man atnešk normalių piešinių.“
Tarp įstojusių į architektūrą buvau paskutinis, o pabaigiau ties viduriu. Porą metų ragavau architekto duonos, kol vieną dieną braižydamas laiptus supratau, kad jie niekur neveda. Norėjau iškleisti sparnus. Todėl, prisiminęs mokytojos kvietimą pasvajoti, atsiplėšiau nuo įgytos specialybės narvo ir nutūpiau į kūrybininko kėdę vienoje reklamos agentūroje. Po to kitoje, tada dar keliose. Ir galiu pasakyti, kad reklamoje daug paprasčiau nei architektūroje. Kiekvieną dieną darai kažką naujo, o jei suklysi, niekas už tai nenubaus, atvirkščiai – padrąsins klysti dažniau, nes tik taip ir gimsta drąsios idėjos. Ir jei ne tas klausimas apie vieną iš mano romanų, gyvenimas būtų tiesiog puikus.
Eilinį kartą nutviekstas šio klausimo, net ne klausimo, o nemalonios po jo kybančios tylos, paspartinu žingsnį. Velniai griebtų, juk tai pasityčiojimas!
Ir vis dėl to, kažkaip nesmagu. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl tos žurnalistės (tai, kad ji žurnalistė – grynai mano spėjimas). Neapsikentęs galvoju, imsiu ir parašysiu aš tą romaną, tegu sau cituoja. Gal taip atsikratysiu ir įkyraus klausimo. Užsisvajojęs prisipažįstu sau – o juk būtų malonu, jei mane kas išleistų. Maža to, drąsinu save, turiu tapti tokiu rašytoju, kuris būtų vertas jos klausimo, formuluojamo būtent tokia forma: Viename iš savo romanų jūs rašote: (čia nuskamba labai išmintinga citata). Kaip jums kilo ši idėja?
Grįžtu po pasivaikščiojimo, atidarau kompiuteryje naują word dokumentą. Viename iš savo romanų! Taigi, haiku, apsakymai, ese, eilėraščiai čia nepadės. Reikia romano. Ir net ne vieno! O kas juos išleis? Vėl apninka nusivylimas.
Palieku tuščią dokumentą, prieinu prie knygų spintos. Čia savo plačias nugaras atsukę, lentyną laiko keturi literatūros Atlantai: Dostojevskis, Dikensas, Tolstojus ir Murakamis. Jei man, kaip skaitytojui, baisu imtis tokių storų knygų, įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis jų autoriai. Ir kaip jiems pavyko tiek parašyti.
Grįžtu prie kompiuterio ir klausiu google: „how to be a writer?“. Internetas knibžda nuo patarimų, kaip tapti rašytoju. Juos paskaičius gali pasirodyti, kad rašytojais tampa visi, kas netingi. Vieni patarimai youtube laidų pavidalu, kiti trumpi, kaip omleto receptai: „suplak, įkaitink sviestą, supilk, pamakaluok, įdėk druskos, pipirų ir vuola! – romanas.“
Dažniausiai pasitaikantis patarimas: rašai, rašai, rašai, tada taisai, taisai, taisai ir žiūrėk po metų kitų turi rezultatą. Yra ir tokių naivuolių, kurie sako, kad nieko rašyti nereikia, nereikia net stengtis, reikia tik atsisėsti ir laukti, kol žodžiai patys atsiras tuščiame lape. Kurgi ne.
Uždarau laptopą ir einu miegoti su mintim, kad rašysiu savaip. Kaip gausis, taip. Nubudęs paryčiais pasidarau kavos, sėdu prie kompiuterio ir, stengdamasis negalvoti apie vieną iš savo romanų, rašau mintis. Kokios paikos ir padrikos tos mano mintys. Kai lyja, rašau:
Už lango lietus. Krenta lašai į palangę, kaip pirštai ant klavišų. Kap kap…
Po dviejų mėnesių rašau:
Rugsėjis. Kavos puodeliai stovi neplauti kriauklėje, barzdos plaukai lenda į burną. Turbūt būsiu numetęs kokius penkis kilogramus, o romano kaip nėr, taip nėr.
Žodžiu, rašau viską kaip yra iš tikrųjų. Gal kartais baltame ekrane išnyra ir citatos vertų eilučių, bet kai tik palikęs jas išeinu pasivaikščioti, mane vėl aplanko priekaištu tapęs: „viename iš savo romanų jūs rašote...” Ta tyla mane žudo – kiekvienas nepasakytas žodis kapsėdamas tašo man smegenis. O už tą „kaip jums kilo ši idėja?“ norisi ją pasmaugti.
Netekęs kantrybės sustoju vidury gatvės ir imu garsiai rėkti:
– Atsi***kit, bl**, kas jums darosi su tais romanais! Nesu aš rašytojas! Ir nereikia man tų laurų! Nereikia tų išmintingų citatų!
Išrėkiau ką galvoju į tuštumą ir, ką jūs manote, palengvėjo. Vos tik įsileidau mintį, kad nesu rašytojas, net akyse nušvito. Supratau, kad niekam neprivalau įrodinėti, niekas nereikalauja jokių romanų. Ir tegul tik pasikartoja ši garsinė haliucinacija. Tegul tik ji ateina… aš jai tiesiai šviesiai pasakysiu – aš nesu rašytojas!
Pagautas įkvėpimo einu link nusikaltimo vietos. Kaip ir aną kartą, leidžiuosi po Geležinio Vilko tiltu. Vėlyva popietė, jau rugsėjis ir vakarop palinkusi saulė spigina į akis, mašinų nedaug, žmonių irgi nesimato.
Įžengus į šešėlį oras staiga pasikeičia, vėjas sustingsta, iš kažkur atsklidęs šnerves kutena svaigus moteriškų kvepalų ir minkštų baldų gobeleno kvapas. Iš akyse aptemusio rūko išnyra tos moters veidas. Jos balsas skamba dar aiškiau:
– Viename iš savo romanų jūs rašote – žodžiai atsiplėšę nuo raudonų lūpų kažkur pasiklysta. Ji šypteli, padaro pauzę ir pasako tai – kaip jums kilo ši idėja?
– Aaa...tsiprašau – taisydamasis ausinę lemenu – gal galite pakartoti?
Aš matau kaip jos lūpos juda, ji nesidairo į užrašus, moka atmintinai, bet žodžiai vėl dingsta kaip smėlis į vandenyną.
– Atleiskite, nepamenu kad būčiau taip rašęs. – man darosi karšta, aš psispažįstu– o be to, aš ir nesu rašytojas.
Jaučiu palengvėjimą ir atsilošiu kėdėje. Tegul dabar ji jaučiasi nepatogiai, kad pakvietė į studiją ne tą pašnekovą. O ji, kad bent kiek sutriktų. Tik šypsosi ir kraipo galvą.
– Ak, tie rašytojai, visada randate būdų, kaip išsisukti nuo klausimo apie savo kūrybą. Prieš jus sedėjęs pašnekovas iš kuklumo apsimetė praradęs atmintį, o jūs, gerbiamasis, kratotės savo paties žodžių. Na žinoma, kam gi klausti rašytojo kas slypi už jų genialių citatų, kai jos pačios kalba už save.
– Jūs kažką painiojate, – dedu ranką prie širdies – rimtai sakau, aš – netikras rašytojas.
– Dar pasakysite, kad aš netikra žurnalistė? – juokiasi ji, lyg būčiau pasakęs sąmojį.
– Hm... na, atrodote visai tikra.
Kai ji nusišypso, ant dantų pastebiu lūpdažio žymę. Parodau jai ženklą, kad nusivalytų.
Ji susinepatogina (na ir tegul), perbraukia liežuviu po lūpomis, tada vėl parodo savo baltus dantis ir nebyliai klausia „o dabar?“ nebyliai atsakau „dingo“.
– Gerai, – atsikrenkščia ji – pakalbėkime apie rašymą. Greičiausiai ir dabar dirbate ties kokiu nors kūriniu, todėl daug laiko leidžiate savo susikurtame pasaulyje. Ar ši realybė jums tokia pat pažįstama kaip jūsų romano visata, o gal kartais sunku nubrėžti ribą tarp to kas tikra, o kas ne?
Klausimas vertas milijono. Apsidairau. Šis mikrofonas, šis stalas, net virš durų deganti lemputė ETERIS – viskas taip tikra.
– Tiesą sakant, kartais atrodo, kad esu kažkieno sukurtame romane.
– Na, tuomet žinote, kaip jaučiasi jūsų skaitytojai… – koketiškai šypteli moteris.
Imuosi kitos strategijos, nuo neigimo prie susidomėjimo.
– Deja, turiu prisipažinti, nesu skaitęs nė vieno savo romano (tas tiesa) todėl sunku komentuoti tai, ko nesu skaitęs. Man įdomesnė jūsų, kaip žurnalistės, jei galime jus taip pavadinti, nuomonė.
– Žinoma, mano nuomonė sutampa su daugumos kritikų nuomone – rimtai dėsto ji – jūs esate naujausias atradimas lietuvių literatūroje, mūsų kartos Šekspyras, kurio knygos jau keičia pasaulį. O tie, kas sako, kad esate nevykusi Pelevino ir Murakamio kopija – užsiveda laidos vedėja – yra pavydūs rašeivos hipsteriai. Skaičiau visus jūsų kūrinius ir visi jie verti metų knygos apdovanojimų.
Panegirika užgniaužia kvapą, norisi verkti. Suprantu, kad ji kalba ne apie mane, bet taip gera girdėti, tad kvailai trukteliu pečiais ir subliukštu:
– Ak, na ką jūs. – suprask, toks jau esu.
Vedėja žvilgteli į laikrodį ant sienos ir sako:
– Ką gi, mūsų pokalbiui skirtos sekundės jau visai išseko. – ji padėkoja klausytojams, man ir atsisveikina – iki kitų kartų.
Fone pasigirsta Chet Baker „Autumn in New york“, mes nusiimame ausines ir aš atsidūstu. Dabar, kai matau ją stovint, galiu geriau įvertinti išvaizdą. Ji ne visai tokia, kokią įsivaizdavau iš sodraus balso. Tai palyginti paprasta ir draugiška moteris, kaip ir tikėjausi, neaukšta, kiek putloka, bet ne apkūni. Be ausinių atrodo vyresnė, bet ne daugiau trisdešimties, jos šviesūs plaukai siubuoja per pirštą virš pečių. Žodžiu - graži moteris.
– Atleiskite, aš matyt buvau prastas pašnekovas.
– Baikite, ką jūs, – verdama į ausis sidabrinį mėnulio formos auskarą, sako ji – jūs toks pat įdomus, kaip ir įsivaizdavau. Niekas iki šiol nebuvo girdėjęs jūsų balso. Ši laida susilauks sėkmės, pamatysite.
Matydamas jos susižavėjimo kupiną žvilgsnį, nerandu sau vietos. Rankos neklauso, tad sukišu jas į galines kišenes. Akys bėgioja po studiją, kol žvilgsniui užkliuvus už knygų lentynos, pastebiu savo vardą.
– Ar tai… visos mano knygos – nustembu matydamas jas išrikiuotas.
– Poros, man regis, trūksta. Kažkas vis pasiskolina paskaityti.
– Gal galiu ir aš paskolinti? – nedrystu pulti pirmas – Išrinkite jūs.
Ji pasižiūri taip, lyg klausčiau kažko neįprasto, prieina prie lentynos, perbraukia pirštu per nugarėles, sustoja ties juodu viršeliu.
– Štai, imkite šią. – paduoda ir stebi su įtarimu, – O jūs tikrai nesate skaitęs nė vienos savo knygos?
Papurtau galvą. Knyga nauja, matosi, nepigi, įvilkta į įmantrų popierių. Viršelis intriguoja, čia nėra jokio pavadinimo, tik didžiosiomis raidėmis serifiniu šriftu išspausdintas mano vardas. Biografija? Koks nors siaubo trileris? Stengiuosi neparodyti susidomėjimo ir pakišu ją po pažasčia.
Tuo metu moteris iš rankinuko ištraukia kortelę ir paduoda.
– Kai baigsite skaityti, parašykite man. – šypteli koketiškai – Tikiuosi atgauti su autografu.
Kortelė kvadratinė. Vienoje pusėje Delfi logotipas, kitoje QR kodas.
– Gerai. Žinoma, parašysiu. – ir įdedu ją tarp puslapių.
Mano delnai ima prakaituoti. Reikia varyti iš čia, kol nesuprato, kad aš apsimetėlis. Ištiesiu ranką. Jos vėsus delnas nestipriai spusteli manąjį. Dar kartą dėkojame vienas kitam, atsisveikiname, apsisuku maunu pro stiklines duris.
Hole prie lifto mane apima priešingas dejavu jausmas. Tai jausmas, kai esi kažkur, bet nežinai kur. Tai gali būti visai kitas miestas, visai kita planeta, nesuprantu, nei koks tai laikas nei kaip čia patekau. Imu telefoną ir kviečiu automobilį. Programėlės žemėlapyje matau, kad automobilis stovi prie LR seimo gynėjų gatvėje. Suvokiu, kad aš ir esu čia, trečiame aukšte.
Liftu nusileidžiu į apačią. Lauke vėsus rudens vakaras. Jau temsta, bet dar matosi oranžinis ir žydras ruožai. Biurų langai po truputi išsijungia. Normalūs žmonės tokiu metu baigia darbus. Prie šaligatvio, avarines šviesas įjungęs, laukia žalias Toyota Prius. Sėdu į priekį. Vairuotojas – pusamžis vyras su džinsiniais marškiniais ir pražilusią kasa – pasisveikina ir pasitikslina mano adresą. Man topteli – iš kur jis žino, kur aš gyvenu? Tada prisimenu, kad nurodžiau tai programėlėje. Ant veidrodėlio kabo indiškas amuletas – statulėlė su dvylikaranke šokančia būtybe.
– Tai ką, balandėli, įkliuvai, kaip pasakytų vilkas, sutikęs raudonkepuraitę. – prarūkytu balsu prabyla vairuotojas.
Numykiu kažką panašaus į „ehm?“
– Nebijok, nesuvalgysiu. – kreivai šypteli jis. Iškart suprantu, kad gero nelauk – Aš vaidybos mokytojas. Stanislavskį tokį žinai?
Linkteliu jam.
– Jo metodai, tai kažkas tokio. O ką tu veiki?
– Ai, rašau… – išsprūdo.
– Rašai? Mmmmm… ką rašai?
Nuryju seilę, pažiūriu į knygą, kurią laikau.
– Va, gal esate skaitęs?
Sukdamas į sankryžą, klastingai šypteli.
– Ne, nesu, bet teko vežti žmogų, kuris tai parašė. Ir tu nepanašus į aną rašytoją.
Aš demaskuotas. Noriu įsisiurbti į sėdynę. Staiga prieš pat nosį įsuka raudona Mazda ir vos nesukelia avarijos. Vairuotojas stabdydamas nusikeikia, o aš pagalvoju, kaip būtų gerai, jei įvyktų avariją ir išvaduotų mane iš šitos gėdos. Bet ne, jis kalba toilau:
– Iškart supratau, kad nesi tas, kuo save laikai, bet nesijaudink, tu gali juo tapti. – reikšmingai pakelia pirštą – Gali tapti kuo tik nori. Tik pradžioj turi garsiai pasakyti, ko nori gyvenime?
Jis vis dirsčioja į mane, nepaleisdamas klausimo.
– Aš noriu namo.
– Blogas atsakymas! – sušunka – Nevešiu tavęs namo tol, kol nepasakysi, ko iš tikro nori.
Mane ima siutas.
– Klausykite, duokit bent pagalvoti. – kurį laiką klausimas tvyro jo salone. Truputi pagalvojęs sakau:
– Gerai, aš nesu tas rašytojas, bet noriu parašyti knygą.
Jis numoja ranka:
– Pf… čia paprasta. – numoja ranka – knygą parašyti, čia tau ne nušvitimą pasiekti, kaip pasakytų lama vienuoliui. Na gerai, parašysi tu knygą, kas tada? Ką veiksi su tuo?
– Nežinau, duosiu leidyklai...
Jis cakteli porąkart liežuviu ir papurto galvą.
– Iš to, kaip pasakei, matau, kad nesi tam pasiryžęs. Tu jau bandei ir tau nepavyko, atspėjau? O nepavyko dėl ko? – jis maigė pirštu vairą tardamas kiekvieną žodį – Dėl to, kad trūko ryžto. Užmiršk savo nesekmes. Ryžtas ir tvirtas nepajudinamas noras – štai kur tikrasis raktas. Pasakyk tai tvirtai. Nagi.
– Ką pasakyti?
– Pasakyk savo norą – jis trinkteli kumščiu ir tvirtai sako – Aš noriu būti rašytoju! Transliuok savo norą visatai.
– Aš noriu tapti rašytoju.
– Ką sakei? – prideda delną prie ausies – negirdžiu.
– Aš noriu tapti rašytoju!
– Palauk, tuoj – jis suranda Queen ir D. Bowie dainą „Under pressure“. Grojant įžangai spragsi į ritmą – dabar bandyk. Na, ko tu nori?
Imu įsijausti į ritmą. Muzikai kylant pradedu priimti šį iššūkį. Pradžioj dar nerimtai.
– Aš noriu rašyti... Aš noriu rašyti.
– Daugiau ugnies! Nagi, patikėk tuo, pajusk tai! Jauti?
Bet kuo toliau tuo labiau manyje kunkuliuoja emocijos. Aš tikrai pradedu dainuoti ir kuo toliau, tuo garsiau:
– Aš noriu būti rašytojas. Aš būsiu rašytojas! Aš būsiu rašytojas!
Man taip bedainuojant privažiuojame daugiabučio, kuriame gyvenu, laiptinę. Jis sustoja, paduoda mėlyną kortelę ir sako:
– Čia mano vizitinė. Matau, turi to noro, bet reikia dar padirbėti.
Ant kortelės parašyta: Stepas Fuksas, vaidybos ir gitaros mokytojas ir jo telefonas.
Pagalvoju, kad nesu gavęs tiek vizitkių nuo 2016-jų, o čia per vieną valandą jau antras žmogus. Padėkoju ir uždarau priuso dureles.
Namai pasitinka su kriauklėje mirkstančiais indais ir neklota lova. Aptvarkau butą, susirandu spintelėje briaunuotą stiklinę, įmetu du ledukus, užpilu per du pirštus viskio ir pakeliu tostą už save, būsimą rašytoją.
Dar šiandien kėliausi su mintimi, kad nesu ir niekada netapsiu rašytoju, o štai vakaras, dešimta valanda ir mano rankoje knygą. Jei aš jos neparašiau, tai kas tada?
Atsiverčiu pirmą puslapį. O ten – citata:
„Kelio atgal nėra.“
