O susimąsčiau štai dėl ko. Šiuolaikiniame pasaulyje yra nemažai moterų, kurios nemyli, negerbia ir nevertina savo vyro/partnerio. Maža to, yra tokių moterų, kurios stengiasi vyru tik pasinaudoti. Šįkart nekalbu apie barakudas. Kalbu apie tas moteris, kurioms svarbu, kad vyras vestų, apvaisintų, o po to – tegul eina velniop. Yra ir tokių moterų, kurios išvis neįsivaizduoja jokio vyro šalia. Tokio mano susimąstymo priežastis buvo seniai nematytos buvusios bendradarbės netikėtas sutikimas gatvėje ir pokalbis su ja.
Minėtąją moterį, pavadinkime ją Raimonda, sutikau po maždaug 15 metų nuo to laiko, kai paskutinį kartą bendravome. Atpažinti buvo nesunku, nes ji visiškai nepasikeitusi. Nors ir keista, tačiau kalba pasisuko ta pačia tema, kuria diskutavome anksčiau. Raimonda dabar yra vieniša mama, sakė, kad sąmoningai „pasidarė vaiką“ nuo pirmo pasitaikiusio vyriškio ir jį metė. Moteris tvirtina, kad meilės oazė jai yra svetima, mylėti ji nenori, nemoka ir meile bei vyrais netiki. Paklausiau aš jos, galbūt meile nusivylė, kad ja netiki, tačiau tai buvo griežtai paneigta: „Meile nenusivyliau, nes jos paprasčiausiai nebuvo, neturėjau progos nusivilti. Man tiesiog nereikalingas joks vyras. Užaugau nepilnoje šeimoje, be tėvo. Mačiau kaip sunku mano mamai vienai auginti tris vaikus.
Mane, vyriausią, augino mama. O aš auginau savo jaunesniuosius brolį ir seserį. Daug ko atsisakydavau. Kai jie buvo studentai, juos išlaikiau, nors mama sakė, kad neprivalau to daryti, tačiau man patinka, netgi, sakyčiau, būtina kuo nors rūpintis, bet tik ne vyru, kuris yra svetimas“. Raimonda tikino, kad yra šeimos žmogus, tačiau tikino, jog šeima neprivalo būti pilna, užtenka tik mamos ir vaiko/vaikų. Moteris tikino, kad ji augo be tėvo ir kitaip nesupranta.
Prisiminiau senąjį pokalbį su Raimonda. Ji jau tada sakė, kad nenori gyventi su jokiu vyru, tačiau vaikų trokšta. Tuomet mano pažįstama pasakojo apie tai, kad dėl vaikų ryžtųsi ištekėti, bet tik tada, jei rastų idealų vyrą. Raimonda idealų vyrą tuomet, prieš penkiolika metų, įsivaizdavo taip: tai labai užimtas vyras, nes ji pati juk bėganti, skubanti visur, dirbanti. Raimondos požiūriu idealus vyras – tai tas kuris mažai būna namie, mažai kalba, parneša pinigų ir myli vaikus. Viskas. Daugiau nesvarbu.
Raimonda nuoširdžiai gailėdavosi tų moterų, kurių nuostatos, patirtis buvo kitokia ir požiūris būdavo kitoks, nes manydavo, kad moteris, kurią su vyru sieja meilė, negali būti savimi, negali būti laisva (net ir tuo atveju, jei vyras ir moteris tarpusavyje yra susitarę nevaržyti vienas kito), negali laisvai viena pati visko nuspręsti. „Juk tada netgi tavo mintys nėra visiškai tavo“, – griežtai ir netgi lyg iš aukšto į mane žiūrėdama mestelėjo Raimonda.
Taip pat Raimonda tikina, kad ji su vyriška lytimi labai puikiai sutaria ir moka bendrauti, tačiau vyruose gali matyti tik dalykinį partnerį, galbūt, draugą, nors draugo vyro niekada neturėjo, labiau linkusi bičiuliautis su moterimis. Raimonda tikina, kad niekada su vyriškos lyties atstovais ji nebendrauja ir nebendraus švelniai, nekvaršins galvomis pašalinėmis mintimis, neįsimylės, nes sentimentų tikrai nejaučia jokių. taip pat Raimonda prisipažino, kad ji yra materialistė, nes visą laiką teko kovoti už būvį, uždirbti duoną ne tik sau, bet ir broliui bei seseriai, nes mama jų visai nelepino. „Vaikystėje netgi ėjome prašytis, kad priimtų į vaikų namus“, – atsidusdama pasakojo Raimonda.
Galbūt būtent dėl tos kovos už būvį, kuris vertė dirbti ir dirbti, Raimonda nemėgsta atostogų. Paklausiau jos, o gal ji bijanti, kad atostogas tektų leisti visiškai vienai, ji patikino, kad tikrai ne. Man susidarė įspūdis, kad Raimonda atostogų nemėgsta dėl to, kad apskritai ji nenori džiaugtis gyvenimu, nes turi kokį nors menkavertiškumo kompleksą ir mano, jog ne jai visas džiaugsmas yra skirtas, kad būtent jai skirta tik pareiga. Galbūt dėl tokios menkos savivertės ji net neprisileidžia minties apie normalus santykius su vyru, nes neva „to neverta“? Raimonda ima mane įtikinėti, kad su ja viskas yra gerai: „Manai, kad esu kokia nors anomalija? Ne, aš tik pati renkuosi tokį gyvenimą, kokį noriu gyventi. Jei man nepatinka vyrai, reiškia nepatinka. Kodėl turėčiau stengtis pasikeisti?“
Beje, Raimonda kažkada galvojo stoti į vienuolyną. Tada, kai mes su ja kalbėjome prieš 15 metų, ji sakė, kad dėl vienuolyno nėra apsisprendusi, nors prie pasauliečių nelabai pritampanti, bet dar nežinanti ar turi pašaukimą vienuolystei. Duodant įžadus, reikia visko atsisakyti, dirbti kitiems. Raimonda tada nežinojo, ar tai sugebėtų, juolab, kad, kaip jau minėjo, yra materialistė. Šiandien Raimonda, prisiminusi tą mintį apie vienuolyną, juokiasi, sako, kad tokios mintys buvo kilusios tik todėl, kad norėjo pabėgti nuo kompleksų.
Tai gal kompleksai čia kalti, kad moterys labai keistai žiūri į savo vyrus/partnerius arba jų netgi atsisako? Kitas pavyzdys tai paneigia. Sigita – savim pasitikinti, pasiturinti moteris, kurios kompleksuota ar traumuota nepavadinsi nei iš tolo. Augo pilnoje ir darnioje šeimoje, yra išsilavinusi, puiki specialistė. Charakteris ne iš lengvųjų, bet savo nuomonę turi, jos sprendimų kiti nevaldo.
Sigitos sūnus jau užaugęs ir gyvena atskirai, o vyras beveik nuo pat vedybų pradžios gyvena užsienyje. Nors kuo puikiausiai Sigitos sutuoktinis galėtų tuo pačiu verslu užsiimti ir Lietuvoje, negana to, jis ir pats trokšta grįžti į gimtinę ir čia plėtoti savo verslą, tam griežtai prieštarauja žmona. Paklausta, kodėl ji nenorinti, jog vyras grįžtų namo, atsako: „O kam man jo reikia? Kad daiktai pastoviai būtų išmėtyti? Kad amžinai man ką nors prikaišiotų? Sakiau jam, kad nedovanotų man nei papuošalų, nei kvepalų, nes nemoka išrinkti, o aš ir nemėgėja nei puoštis, nei kvėpintis. Jo padovanotą auskarą pamečiau tą pačią dieną, tai dabar prikaišioja man kasdien“. Sigita pasakojo, kad be vyro gyventi jai yra laisviau: gali su moteriškėmis vakare šampano paliurlinti kiek tik nori, veikti, ką tik nori, pavyzdžiui, žiūrėti serialus per visus kanalus iš eilės.
Paklausiau Sigitos, ar ji vyro nepasiilgsta, kai jo nemato ilgus mėnesius (dėl baimės skristi lėktuvu, Sigita nei karto jo užsienyje nėra aplankiusi), atsakė, kad tikrai ne, kad per karantiną vyras jai labai įkyrėjęs, nes buvo grįžęs „karantinuotis“ į Lietuvą. Tuomet man iškilo klausimas, ar ji mylinti savo vyrą. „Jis man geras, taikstosi su mano bjauriu charakteriu, gal ir myliu, nežinau“, – atsakė moteris, – bet jei reikėtų skirtis, nei kiek nepergyvenčiau, tai gal ir nemyliu“. Betgi jei žmogų myli, tu tai žinai.
Tai gal čia egoizmas kaltas dėl tokios keistos tendencijos, kai moterys nemyli savo vyrų/partnerių? Joanos atvejis paneigia ir šią hipotezę. Joana savo vyru labai rūpinasi. Abu yra verslininkai. Vyras yra „įsukęs“ nemažas pajamas generuojantį verslą, o Joanos versliukas – tik hobis. Taigi jai lieka daugiau laiko. Dėl vyro gerovės ji labai stengiasi, visapusiškai jį palaiko, nes, kaip pati sako, vyro gerovė, yra ir jos gerovė, nes tada ji pati gaus daugiau šlamančiųjų.
Tačiau labai atvirai sykį yra pasakiusi, jog savo vyro ji nemyli ne tik kaip vyro, bet ir kaip žmogaus. Jis ją erzina savo elgesiu, manieromis ir buvimu šalia, erzina jo balsas – viskas. Visgi Joana save vadina išmintinga moterim, ji rūpinasi savo šeima, nes tai jos vaiko tėvas. Skirtis taip pat neketina, nes įvertino tą faktą, kad jai jau nemažai metų ir kitą partnerį susirasti būti pakankamai sudėtinga. O partneris jai reikalingas tik dėl materialinio saugumo. Joana sakosi vyrą „pakenčianti“ tik todėl, kad darbo reikalais didžiąją laiko dalį praleidžia kitame Lietuvos gale. Moteris mano, kad yra visos sąlygos jam susirasti kitą moterį, tačiau nei kiek dėl to neišgyvenanti: „Jei susiras kitą, gal mažiau namie bus, man bus ramiau“. Paklausta apie tai, gal jai vyras negeras yra, gal smurtauja, gal pijokauja, atsakė, kad tikrai ne, kad to nėra. Tiesiog jai nepatinka vyro būdas, nes jis, būdamas itin gerbiamas specialistas, reikalauja, kad jį gerbtų ir namie. Joana sako, kad nesutampa jų požiūris į humorą. O kas gi verčia moteris sueiti su tokiu vyru, kuris netinka? Juk yra visos galimybės susirasti tokį partnerį, kuris tiktų.
Galbūt šiuolaikinės moterys skuba todėl, kad joms reikia vedybų fakto ir tai patvirtinančio antspaudo ir vaikų, o vyras – tai jau antraeilis dalykas? Galbūt čia šuo pakastas? Štai vieniša moteris, vis vaikštanti po „aklus“ pasimatymus, pavadinkime ją Vaiva, sako, kad jai nesvarbu, koks būtų tas vyras, svarbu, kad ją nuvestų prie altoriaus, o paskui „gali čiuožti“, jei nepatinka. Tačiau prie to altoriaus niekas taip ir nenuveda, nes visi pamato tuos kėslus, nenuoširdumą ir tą keistą požiūrį į vyrus, kurį aprašiau. Nuolat tenka girdėti, kaip moterys savo vyrus/partnerius apkalbinėja, skundžiasi draugėms, nors išmintis byloja, jog to daryti jokiu būdu negalima, nes tai tavo žmogus, tavo antroji pusė, t. y., dalis tavęs pačios.
Ir visgi, kas lemia tokį keistą tendenciją? Kol kas tai neatsakytas klausimas, verčiantis susimąstyti ir stebėtis.
