Žmona sovietmečiu ir dabar: senmergės prakeiksmas, arba kodėl „tavęs niekas neims į žmonas“

„Tekėk, Elena, jis atrodo geras vyras, turi neblogą darbą“, – ravint burokų lauką ją ragino ištekėti vyresnioji sesuo. Elenai tuo metu buvo 19, ji kolchoze dirbo melžėja, o Andrius, šešeriais metais vyresnis ir dar zootechnikas, dirbo kaži ką švaresnio. Elena sutiko ištekėti ir iki pat Andriaus mirties jiedu gyveno santuokoje. Tačiau dabar, paklausta, ar ji buvo laiminga, moteris atsidūsta: „Aš daug ko nepasakojau, daug ką nusinešiu į kapus.“

„Tekėk, Elena, jis atrodo geras vyras, turi neblogą darbą“, – ravint burokų lauką ją ragino ištekėti vyresnioji sesuo. Elenai tuo metu buvo 19, ji kolchoze dirbo melžėja, o Andrius, šešeriais metais vyresnis ir dar zootechnikas, dirbo kaži ką švaresnio. Elena sutiko ištekėti ir iki pat Andriaus mirties jiedu gyveno santuokoje. Tačiau dabar, paklausta, ar ji buvo laiminga, moteris atsidūsta: „Aš daug ko nepasakojau, daug ką nusinešiu į kapus.“

Ką reiškė būti žmona sovietinėje visuomenėje ir kaip žmonos institutas yra pasikeitęs dabar – štai klausimai, neduodantys man ramybės. Psichologė Karolina Gurskienė ir istorikas Valdemaras Klumbys sutiko išsklaidyti nežinomybę.