Kalbėdamas apie žmogaus ir gamtos (biosferos) sąveiką, žymus JAV ekologas E. Odumas įvardino juos kaip parazito ir šeimininko santykius. Parazitizmu vadinami tokie evoliucijos eigoje susiklostę santykiai, kai parazitas naudojasi šeimininku kaip maisto šaltiniu ir būstu jo nenužudydamas, nes tai reikštų ir paties parazito žūtį. Šeimininko ir parazito santykiai paprastai klostosi banguojančiu režimu, kai parazitų populiacija naudodama šeimininko išteklius sparčiai didėja, kol pasiekia tokią ribą, kad pradeda kenkti šeimininkui, ir šeimininkas pradeda silpti, tuo pačiu mažindamas ir parazitui reikalingus išteklius. Dėl mažėjančių išteklių įsijungia neigiamas grįžtamasis ryšys, ir parazitų populiacija savo ruožtu pradeda mažėti, kas sudaro prielaidas per savireguliacijos mechanizmus atsigauti šeimininkui. Atsigavus šeimininkui ir susiklosčius palankioms sąlygoms, parazitų populiacija vėl pradeda didėti ir viskas prasideda iš naujo.
Visa žmonijos istorija tam tikra prasme gali būti traktuojama kaip vis stiprėjančio žmogaus poveikio aplinkai istorija. Žmogus gamtai poveikį darė jau medžioklės ir žemdirbystės epochoje, tačiau didžiausia žala gamtai daroma pramonės laikotarpiu. Didėjant žmonių skaičiui, vis labiau eikvojami gamtiniai ištekliai, teršiama aplinka, todėl pagrįstai galime teigti, kad žmogus yra gamtos parazitas.
Žmogaus pakeisti gamtiniai aplinkos komponentai
Gamtiniai aplinkos komponentai paprastai yra skirstomi į negyvuosius ir gyvuosius. Pagrindiniai negyvieji aplinkos komponentai yra oras, vanduo ir dirvožemis, o gyvieji – augmenija ir gyvūnija. Ankstyviausiuose visuomenės vystymosi etapuose prie gyvųjų gamtos komponentų galima priskirti ir žmogų. Pagrindinę žmogaus sukurtų aplinkos komponentų dalį sudaro gyvenamieji, visuomeninės bei gamybinės paskirties pastatai ir juos jungiančios komunikacijos (keliai, geležinkeliai, ryšių linijos ir t.t.). Be gamtinių ir žmogaus sukurtų (antropogeninių) aplinkos komponentų, tikslinga išskirti dar vieną, tarpinę aplinkos komponentų grupę – žmogaus pakeisti gamtiniai aplinkos komponentai. Geriausias tokių pakeistų (transformuotų) aplinkos komponentų pavyzdys yra žemės ūkio naudmenos (ariamos žemės, pievos, ganyklos), kurios Lietuvoje užima beveik du trečdalius visos teritorijos.
Tiesą sakant, išsivysčiusiose šalyse grynai gamtinių aplinkos komponentų beveik nebeliko ir net mūsų miškai, kurių nemaža dalis yra žmogaus pasodinti, o praktiškai beveik visi vienokiomis ar kitokiomis ūkinėmis priemonėmis pakeisti, jau nebegali būti vadinami gamtiniais (natūraliais) aplinkos komponentais ir yra priskirtini pakeistų (transformuotų) aplinkos komponentų grupei. Pas mus prie gamtinių aplinkos komponentų dar galėtume priskirti daugumą pelkių ir nemažą dalį vandens telkinių. Nors, jeigu kalbėti visiškai griežtai, ir šie aplinkos komponentai nebėra visiškai natūralūs, visi jie vienokiu ar kitokiu laipsniu užteršti arba kitaip žmogaus paveikti.
Visa žmonijos istorija tam tikra prasme gali būti traktuojama kaip vis stiprėjančio žmogaus poveikio aplinkai istorija.
Žmogus gamtai poveikį darė jau medžioklės ir žemdirbystės epochoje, tačiau didžiausia žala gamtai daroma pramonės laikotarpiu. Pramonės eros pradžia oficialiai laikomas aštuonioliktojo amžiaus septintasis dešimtmetis, kai Anglijoje ypatingai sparčiai pradėjo vystytis visų pirma metalurgijos ir tekstilės pramonė, o kiek vėliau ir kitos pramonės šakos.
Tolimesnį pramonės vystymąsi ypač paspartino vidaus degimo variklio sukūrimas, kas savo ruožtu išplėtė naudojamų organinių energijos išteklių asortimentą, kai greta akmens anglies vis plačiau buvo naudojami įvairūs naftos produktai.
Užsuktas progreso variklis vis didėjančiu greičiu darbavosi gamtos sąskaita. Žmogus, įtikėjęs absoliučia mokslo ir technikos pažangos galia, pasijuto gamtos valdovu, galinčiu pertvarkinėti ją savo nuožiūra taip, kad ji galėtų patenkinti vis didėjančius jo poreikius. Žmogaus išsilaisvinimo iš gamtos varžtų ir gamtinio nihilizmo idėjos geriausiai atsispindėjo garsaus septynioliktojo amžiaus anglų filosofo Džono Loko darbuose. Įsivyravo visuotinė nuostata, kad didėjanti gamyba yra vienintelis tikras visuomenės gerovės garantas, o rūkstantys gamyklų kaminai tapo visuomenės gerovės simboliu.
Pramonės epochos aplinkos problemos daugiausia sietinos su aplinkos teršimu, kuris sparčiai vystantis pramonei, energetikai ir transportui, taipogi sparčiai augo. Principinis pramoninio aplinkos teršimo bruožas yra tas, kad buvo sukurta daugelis naujų mineralinių ir organinių medžiagų, kurios dėl savo toksiškumo ar atsparumo biologiniam įsisavinimui negalėjo patekti į natūralius medžiagų apykaitos ciklus, todėl jos kaupėsi įvairiuose aplinkos komponentuose (dirvožemyje, vandens telkinių dugno nuosėdose ir pan.) vis didindamos aplinkos užterštumą ir pavojų gyvajai gamtai bei pačiam žmogui. Be aplinkos teršimo, didžiulį poveikį aplinkai darė miestų augimas, susisiekimo bei energetinių ir ryšio linijų tiesimas, vis intensyvėjanti gamtos išteklių gavyba bei industrinio žemės ūkio vystymas, kurie sąlygojo tolimesnį miškų bei kitos daugiametės augalijos naikinimą, biologinės įvairovės mažėjimą ir negrįžtamus kraštovaizdžio pokyčius. Tačiau pramonės epochoje visi šie aplinkos pokyčiai, nors ir turėjo didelį neigiamą poveikį, buvo daugiausia lokalinio pobūdžio.
Be aplinkos teršimo, didžiulį poveikį aplinkai darė spartus miestų augimas, susisiekimo, energetinių ir ryšio linijų tiesimas, vis intensyvėjanti gamtos išteklių gavyba bei industrinio žemės ūkio vystymasis, kurie sąlygojo tolimesnį miškų bei kitos daugiametės augalijos naikinimą, biologinės įvairovės mažėjimą ir negrįžtamus kraštovaizdžio pokyčius. Tačiau pramonės epochoje visi šie neigiami aplinkos pokyčiai daugiausia buvo lokalinio pobūdžio.
Informacijos (žinių ir mokslo) epochos pradžia sietina su moksline technine revoliucija, prasidėjusia dvidešimtojo amžiaus viduryje. Nors apie informacinės visuomenės kūrimą visu balsu prabilta tik dvidešimtojo amžiaus pabaigoje, tačiau pagrindai šiam procesui buvo padėti jau penktajame dešimtmetyje, kai buvo pradėtas kibernetikos mokslas ( N.Vyneris, 1948), sukurta informacijos teorija (K.Šanonas, 1949) ir pradėtos gaminti elektroninės skaičiavimo mašinos, kurios sudarė prielaidas pirmą kartą civilizacijos istorijoje greta natūralių pradėti naudoti ir žmogaus sukurtus ne tik medžiaginius ir energetinius, bet ir informacijos išteklius, kas dar labiau sumažino jo priklausomybę nuo gamtos ir suteikė naujas visuomenės vystymosi perspektyvas.
Ypatingas šuolis medžiaginių išteklių srityje buvo padarytas, pradėjus gaminti įvairias sintetines medžiagas. Plastmasės dalinai pakeitė daugelį biologinių ir mineralinių gamtinių medžiagų (medieną, metalus ir t.t.) ir leido greitai padidinti gamybos apimtis, išplėsti gaminių asortimentą ir atpiginti jų savikainą.
Sparti mokslo ir technikos pažanga stipriai veikė ir žemės ūkio vystymąsi. Galinga žemės ūkio technika, didėjantis dirbtinių mineralinių trąšų ir šiuolaikinių chemikalų naudojimas bei selekcijos ir genetikos pasiekimai leido išsivysčiusiose šalyse keleriopai padidinti žemės ūkio kultūrų derlingumą ir maisto produktų gamybą, tačiau ir toliau teršė gamtą.
Žmonių skaičiaus augimas
Žmonių skaičiaus augimas yra viena iš svarbiausių priežasčių, sąlygojančių sudėtingas šiuolaikines aplinkos problemas.
Žmonių, kaip biologinės rūšies, atveju tipingas populiacijų pavyzdys yra rasės. Nagrinėjant žmonių skaičiaus dinamiką, populiacijos dažniausiai apibrėžiamos supaprastintai, kaip tam tikroje teritorijoje (valstybėje, regione, žemyne) gyvenanti vienos rūšies individų grupė. Taigi valstybėse, kuriose pastoviai gyvena kelių rasių atstovai, bet dėl įvairių socialinių priežasčių tarp jų beveik nevyksta genetinės informacijos mainai (mišrių šeimų yra palyginti nedaug), biologiniu požiūriu vienoje teritorijoje gyvena kelios tos pačios rūšies populiacijos, kas gamtinėse populiacijose yra iš principo neįmanoma. Tuo tarpu demografiniu požiūriu, kaip minėta, visi tam tikroje teritorijoje gyvenantys žmonės yra priskiriami tai pačiai populiacijai.
Sparčiausias žmonių skaičiaus augimas prasidėjo XX a. viduryje. Dėl mokslinės techninės revoliucijos žymiai pagerėjus medicininiam aptarnavimui, sukūrus naujus veiksmingus vaistus ir vakcinas, žymiai sumažėjo žmonių, ypač kūdikių mirtingumas. Išsivysčiusių šalių žmonių skaičiaus augimo tempams tai neturėjo ypatingai didelio poveikio, nes gana ženkliai sumažėjus žmonių mirtingumui, sumažėjo, nors ir ne taip ženkliai, ir gimstamumas.
Gamtos išteklių naudojimas
Kartu su žmonių skaičiaus augimu neišvengiamai auga ir gamtos išteklių naudojimas. gamtos išteklių naudojimas paprastai auga žymiai greičiau nei žmonių skaičius, nes per civilizacijos vystymąsi, kylant žmonių gerbūviui, bendras išteklių naudojimas vienam žmogui didėja. Kadangi gamtos išteklių kiekis žemėje yra ribotas, tai ir žmonių skaičiaus augimo galimybės yra ribotos, tai yra žemės ar atskirų jos teritorijų talpumas yra ribotas. Dėl mokslo ir technikos pažangos žmogus sugeba eksploatuoti vis gilesnius, tolimesnius ir neturtingesnius gamtos išteklius, vienus greičiausiai senkančius išteklius pakeisti kitais, didesnes atsargas turinčiais ištekliais arba žmogaus sukurtomis sintetinėmis medžiagomis tuo padidindamas žemės ar atskirų jos teritorijų talpumą. Bendras žmonių skaičius žemėje iki XX a. pabaigos vis dar augo eksponentiškai, kas yra įmanoma tik neribotų gamtos išteklių atveju. Kadangi, nežiūrint visų mokslo ir technikos pasiekimų, gamtos ir visų pirma energetinių išteklių kiekis žemėje vis tiek yra ribotas, tai tolimesnis gamtos išteklių naudojimo augimas dabartiniais tempais yra neįmanomas ir šios problemos neįmanoma išspręsti, nesulėtinus žmonių skaičiaus augimo tempų ir palaipsniui neperėjus prie pastovaus žmonių skaičiaus žemėje.
Aplinkos tarša
Pačia bendriausia prasme aplinkos teršimas yra dėl gamtos išteklių naudojimo susidariusių buitinių ir gamybinių atliekų patekimas į aplinką. Kitaip sakant – aplinkos teršimo problema iš principo yra atliekų problema.
Aplinkos teršimas yra medžiagų, vibracijos, šilumos ir triukšmo, kurie gali būti kenksmingi žmogaus sveikatai ir aplinkos kokybei, daryti žalą materialiam turtui, gadinti ir kliudyti paslaugoms ir kitokiam teisėtam aplinkos elementų panaudojimui, žmogaus ūkinės veiklos sąlygotas tiesioginis ir netiesioginis patekimas į orą, vandenį ar žemę. Kalbant apie teršalų poveikį gyviems organizmams pasakytina, kad prie gamtinių taršos šaltinių poveikio žmogus ir kiti gyvi organizmai yra evoliuciškai prisitaikę ir didesnio neigiamo poveikio jie nepadaro, išskyrus tuos lokalius atvejus, kurie vertintini kaip gamtinės katastrofos ir prie kurių prisitaikyti neįmanoma, pvz., ugnikalnių išsiveržimo poveikis aplinkiniams gyventojams ir gyvajai gamtai. Prie antropogeninės kilmės aplinkos teršalų poveikio žmogus ir kiti gyvi organizmai yra neprisitaikę ir, viršijus tam tikrą taršos lygį, teršiančių medžiagų poveikis gali turėti labai neigiamas pasekmes.
Jau žemdirbystės epochos pabaigoje miestai susidūrė su organinių atliekų problema, kuri sąlygojo gana didelį paviršinių vandens telkinių užterštumą ir dažnas įvairių ligų epidemijas. Besivystantys šios epochos amatai pradėjo teršti ir miestų orą. Dar 1273 metais Anglijos karalius Edvardas I išleido įstatymą, draudžiantį Londone deginti daug sieros turinčią rudąją anglį. Prancūzijos karaliui Karoliui VI 1382 metais teko išleisti specialų dekretą, draudžiantį išleisti į orą pykinančius ir dvokiančius dūmus.
Pramonės epochoje aplinkos teršimo augimo tempai nepalyginamai pagreitėjo. Pirmasis atvejis, kai dėl oro užterštumo žuvo keli šimtai žmonių, 1911 metais buvo užfiksuotas Londone. Ataskaitoje apie šį incidentą pirmą kartą buvo panaudotas terminas „smogas“, reiškiantis dūmų ir rūko mišinį, kuris dažnai tvyro virš Londono. Dvidešimtojo amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje panašus atvejis buvo užfiksuotas Belgijoje, kiek vėliau ir kituose vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos miestuose, tačiau kokių nors rimtesnių atgarsių bei pokyčių šie tragiški įvykiai nesukėlė ir aplinkos teršimas, ypač didžiuosiuose miestuose bei pramonės centruose, ir toliau sparčiai augo. Vienas rimčiausių aplinkos užterštumo incidentų, nusinešusių kelis tūkstančius žmonių gyvybių ir privertusių rimčiau pažiūrėti į aplinkos teršimo problemas, įvyko 1952 metais Londone. Nežiūrint tam tikrų oro taršos kontrolės ir reguliavimo priemonių, panašūs nors ir ne tokie tragiški epizodai Londone pasikartojo 1956, 1957 ir 1962 metais. Tragiškų oro taršos incidentų, įvykusių XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, sąrašą papildė Niujorkas ir Los Andželas, kur dėl taip vadinamo fotocheminio smogo taip pat žuvo šimtai žmonių. Šie įvykiai išjudino visuomenę ir privertė politikus imtis rimtų žingsnių, siekiant sumažinti aplinkos teršimą.
Pavojingiausia gamtai, be abejo, yra radioaktyvioji tarša. Kadangi žemėje yra nemažai radioaktyviųjų izotopų, be to, tam tikri kiekiai radioaktyviųjų spindulių patenka į žemę iš kosmoso, tai prie tam tikro lygio radioaktyvaus spinduliavimo, kaip ir prie tam tikro lygio natūralaus cheminio aplinkos užterštumo visi gyvieji organizmai žemėje yra evoliuciškai prisitaikę. Pavojingi žmogui ir kitiems gyviems organizmams antropogeniniai radioaktyviosios taršos šaltiniai yra du – branduolinių ginklų sprogdinimai (įskaitant branduolinio ginklo bandymus) ir atominių elektrinių avarijos.
Atominė elektrinė dar vadinama branduoline jėgaine. Tai elektrinė, gaminanti elektros energiją naudodama branduolinį kurą (pvz., praturtintą uraną, uraną arba plutonį). XX amžiaus viduryje AE buvo laikoma mokslo laimėjimu, tačiau po Černobylio avarijos į AE imta žiūrėti kaip į gamtos teršėjas, kaip į pavojų žmonijai. Po to įvykusi Fukušimos atominės elektrinės avarija, pasaulį paskatino labiau atkreipti dėmesį į branduolinę energiją naudojančias atomines elektrines. Dėl savo pavojaus, sudėtingos eksplotacijos, daugelis šalių jau ėmėsi peržiūrėti elektrines vartojančias branduolinę energiją. Todėl pamažu AE yra uždarinėjamos. Nepaisant to, Lietuvos pašonėje, visiškai šalia Vilniaus pūpso iškilusi Astravo AE. Ir dar ne viskas – Baltarusija yra ne vienintelė šalis, kuri neatsisako AE. Branduolines jėgainės.
Taigi žmogus kaip joks kitas padaras kenkia gamtai.
