Visuomenėje plačiai paplitęs vyro įvaizdis – koks jis tariamai turėtų būti: „sportiškas“, „psichologiškai itin tvirtas, emociškai stabilus“, „gerbiamas“, „solidus“, „turintis padėtį“, „aprūpinantis savo šeimą“, „pasižymintis nepriekaištingomis asmeninėmis savybėmis“ ir t.t. Vyrams yra gana sunku nugalėti šiuos įsigalėjusius stereotipus ir prašyti pagalbos, kuomet susidaro kokia nors krizinė situacija. O skyrybos ir yra didelė krizė, sukelianti ne tik didžiulį stresą, bet pokyčius asmeniniame bei socialiniame gyvenime, kurie nebūtinai „į gera“.
Kadangi stereotipai verčia vyrą būti „stipriąja lytimi“, vykstant skyryboms arba joms įvykus, vyras staiga sutrinka, nebepajėgia rasti vietos tame pasikeitusiame gyvenime, praranda psichosocialinį atsparumą. Kraštutiniais atvejais gali susirgti depresija, įnikti į žalingus įpročius. Taigi sukurti stereotipai pridaro tik daug žalos. Visuomenės ar kultūros vyrams priskiriamas stereotipinis vaidmuo neatspindi realios vyrų savijautos, poreikių ar patiriamų iššūkių, kas turi lemiamą įtaką vyro gyvenimui vykstančių pokyčių ar krizinių situacijų metu.
Skyrybos gali būti suvokiamos dvejopai – skyrybos kaip procesas ir skyrybos kaip gyvenimo tarpsnis. Skyrybos kaip procesas apima laikotarpį, kai šeimos nariai, santuokinis partneris bei kiti artimieji, yra informuojami apie ketinimą išsiskirti ir gyventi skyriumi, taip pat ir patį išsiskyrimą (skyrybų proceso pradžia, oficialus išsiskyrimas). Skyrybos kaip gyvenimo tarpsnis apima laikotarpį, kai skyrybų procesas yra visiškai baigtas ir nusistovi nauja kasdienio gyvenimo rutina. Bet kokiu atveju, skyrybos yra gana individualus procesas, kuris gali kisti, plėtotis ir tęstis priklausomai nuo konkrečios šeimos perspektyvos ir gyvenimo aplinkybių (pvz., santuokiniams partneriams oficialiai išsiskyrus dėl materialinių aplinkybių negyvenama skyriumi, kas gali dar labiau apsunkinti tarpasmeninius santykius, nulemti realiojo skyrybų proceso tęstinumą).
Dėl skirtingų visuomenės standartų vyrams ir moterims šeimos kūrimo atžvilgiu, skyrybų procesas ganėtinai skirtingai veikia vyrų ir moterų gyvenimus – bet kokiu atveju vyrai skyrybas vertina neigiamai dėl nepalankių pasekmių (pvz., įtakos jų profesinei ar materialinei situacijai, vienišos tėvystės riziką), o moterys kur kas dažniau patiria diskomfortą dėl neigiamų nuomonių ir artimos socialinės aplinkos dėl jų santuokinio (išsiskyrusios moters) statuso. Vyrai ir moterys dažniausiai deklaruoja visiškai skirtingą pasitenkinimo gyvenimu lygį po skyrybų (vyrai dažniau nei moterys išreiškė nepasitenkinimą susijusį su materialiniais sunkumais po skyrybų), nevienodus ketinimus kurti pakartotinę šeimą (moterys rečiau nei vyrai), skirtingai vertino santykius su vaikais (tėvai deklaravo, kad motinos sąmoningai trukdo bendrauti su vaikais, o motinos – kad tėvai nebendrauja su vaikais). Taip pat aktualizuojama vyrų vaidmens namų ūkyje feminizacija, t. y. po skyrybų vyrai neretai būna priversti įsitraukti į tradiciškai moterims priskiriamas namų ūkio veiklas. Galima teigti, jog vyro visuomeninio (kultūrinio) vaidmens ir su jo kasdiene veikla saistomų lūkesčių neatitikimas gali sukurti papildomas įtampas vyro gyvenime, padidinti psichologinių bei fizinių susirgimų riziką.
Moksliniai tyrimai rodo, kad skyrybas išgyvenantiems ar jau išsiskyrusiems vyrams yra kur kas sunkiau arba visiškai nepriimtina kreiptis pagalbos, išdėstyti savo giliausius jausmus, rūpesčius bei baimes, emocinį skausmą ir sielvartą, sietiną su patirtu santuokinių ryšių nutraukimu. Dažniausiai tai siejama su anksčiau minėtu stereotipiniu vyro įvaizdžiu visuomenėje, kai „stiprioji lytis“ privalo bet kokiu būdu puoselėti vyriškumo tradicijas – pasižymėti emociniu stabilumu, tvirtumu, nepalūžti, nedemonstruoti emocijų, nepripažinti tam tikrų psichologinių problemų ir pan.
Skyrybas išgyvenantys ar jau išsiskyrę vyrai dažniausiai susiduria ne tik su šeimos bei santuokinių ryšių netektimi, bet ir su silpnėjančiais ryšiais su artimaisiais, bendrais šeimos draugais. Mokslininkai J. Scourfield ir R. Evans akcentavo, kad daugeliu atveju vyro šeima (sutuoktinė, vaikai ir artimieji) yra pagrindinis vyro „emocinės mitybos“ šaltinis, t. y. būtent šiais asmenimis vyras labiausiai pasitiki, į juos kreipiasi pagalbos kritinėse situacijose, geba kalbėti apie savo jausmus ir užmegzti itin artimus santykius. Skyrybų atveju vyrai praranda minėtus ryšius, ryšiai susilpnėja arba visiškai išnyksta (pvz., dažniausiai stipriausias psichologinis ir emocinis ryšys yra tarp besiskiriančių sutuoktinių, taigi, vyras prarandą artimiausią jam ryšį).
Būtent pastarosios priežastys apsunkina vyrų adaptaciją po skyrybų, t. y. gebėjimą atkurti buvusį (santuokinį) gyvenimo būdą, psichinės ar fizinės sveikatos būklę, ryšius su artimaisiais, vaikais ir pan. Štai R. Mazilauskaitė aktyviai tyrinėjo skyrybas patyrusių asmenų adaptacijos procesą ir nustatė, kad gana aukštomis adaptacijos po skyrybų išraiškomis ir laimingumu pasižymėjo tik tie vyrai, kurie prieš skyrybas nebuvo susituokę (kohabitacija), buvo kartu trumpesnį laiką, neturėjo vaikų ir gerai vertino savo materialinę padėtį. Daugeliu atveju, teigiamos adaptacijos po skyrybų tendencijos atsispindėjo tarp tų vyrų, kurie pasižymi aukštesne savigarba ir sielvarto po nutrūkusių santykių atsisakymu. Vis dėlto, kaip pabrėžia ir pati tyrėja, pastarieji pozityvūs adaptacijos po skyrybų atvejai yra ganėtinai reti, kadangi daugeliu atveju skyrybos sąlygoja visiškai priešingas vyrų gyvenimo charakteristikas – sielvartą dėl nutrūkusių santykių ir šeimos žlugimo, pablogėjusią materialinę padėtį, sumenkusią savigarbą ir pan. Savo ruožtu, čia akcentuojamas neretas išsiskyrusių vyrų polinkis slopinti minėtas neigiamas skyrybų pasekmes ir taip dar labiau apsunkinti adaptacijos po skyrybų procesą, t. y. padidėja rizika susirgti depresija (dėl psichologinės pagalbos vengimo), „savarankiškai gydytis“ vartojant alkoholį, narkotikus, aktyviai keičiant seksualinius partnerius, propaguojant kitus žalingus įpročius bei pomėgius.
Skyrybas vyrai išgyvena sunkiau ir dėl to, kad vaikai lieka su buvusia sutuoktine. Tai lemia reikšmingus pakitimus auginant ir auklėjant savo vaikus (tėvystėje). Skyrybos paveikia tėvystės praktikas, kadangi skyrybas išgyvenę tėvai privalo imtis veiksmų ar naujų strategijų siekiant palaikyti santykius su vaikais. Tai ypatingai aktualu dėl to, kadangi iširus santuokai ar partnerystei, vaikai dažniausiai lieka gyventi su mama, o vyrai dažniausiai tampa tėčiais per atstumą arba iš viso nustoja dalyvauti vaikų gyvenime.
