Dabar jau bet koks labiau pažengęs ir išsivystęs miestas neįsivaizduojamas be viešojo transporto sistemos. Londoniečiai pagrindines miesto arterijas skrodžia raudonais dviaukščiais, Romoje po žeme lekia metro, o Vilniuje kursuoja troleibusai ir autobusai. Ir net jei sostinės gyvenimas be viešojo transporto apmirtų, vilniečiai vis tiek jam turi aštrių pastabų. Šįkart jas visas aptariame su SĮ „Susisiekimo paslaugos“ Viešojo transporto organizavimo skyriaus vadove Loreta Levulyte-Staškevičiene.
Gatvės viduryje nukrentantys troleibuso ūsai, stotelės pavadinimą skelbiantis Reginos Jokubauskaitės balsas ir ant galinių sėdynių zuikiu važiuojantys vilniečiai – nuo Vilniaus viešojo transporto neatskiriami akcentai. Per ilgus metus sostinės gatvėmis kursuojantys autobusai ir troleibusai jau tikrai tapo Vilniaus legenda.
Visgi, vaizdas ne toks gražus, koks galėtų būti. Ne vienam vilniečiui įgriso „būti vežamam kaip bulvei“ ar „važiuoti susispaudus kaip silkėms“. Ir tai – ne vieninteliai dalykai, liūdinantys viešuoju transportu važiuojančius vilniečius.
Šiame straipsnyje SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atstovė Loreta Levulytė-Staškevičienė atsako į visus sostinės gyventojus neraminančius klausimus: kodėl kartais transporto priemonės laukimas prailgsta, kodėl viešasis transportas nėra visiškai naujas ir kokia programėle reikėtų naudotis, kad kelionė būtų kuo trumpesnė.