Bažnyčią tvarko, prižiūri zakristijonas Alfredas Umbrasas, kuris, vos pakalbintas vedžioja mus po šiuos didingus maldos namus, rodo kiekvieną jų kampelį, kurį taip gerai jau spėjo pažinti. Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje yra ir Šv. Roko altorius. Šv. Rokas – liginių globėjas, į jį reikia kreiptis meldžiant sveikatos. XIV a. Europą krėtė maro epidemija. Šv. Rokui keliaujant per Italiją teko sutikti ir slaugyti ne vieną maro auką. Jo maldos ir slaugymas išgelbėjo ne vieną. Tikėta, kad Rokas Dievo apdovanotas gydymo dovana. Šiandien Šv. Rokas laikomas sergančiųjų AIDS bei kitomis epideminėmis ligomis globėju.
Rūpinasi, kad maldos namuose būtų jauku
Zakristijonui Alfredui Umbrasui rūpi, kad maldos namuose būtų pakeista kiekviena perdegusi lemputė, degtų žvakelės, sėkmingi būtų pasiruošta mišioms. Jis triūsia, dirba, rūpinasi viskuo, kad reikalinga, ruošia šventovę Sekmadienio mišioms, o paprašius mielai priima ir lankytojų ekskursijas. Niekas už jį geriau nepažįsta, kiekvienos bažnyčios kertelės, relikvijų istorijos, altoriaus, bokšto, senojo laikrodžio ir išlikusių autentiškų varpų. A. Umbrasui visada malonu palydėti, kiekvieną atvykusįjį į po remonto darbų visuomenei atvertą bažnyčios bokšto apžvalgos aikštelę, esančią 21,4 metrų aukštyje, o pakeliui papasakoti begales įdomių istorinių dalykų. Juk kam kitam, jei ne jam, paklūsta ne tik autentiškas laikrodžio mechanizmas, kurį zakristijonas pats, rankiniu būdu užveda kas trečią dieną. Jis nuolat sutepa laikrodžio mechanizmą, masyvius sraigtus, rūpinasi, kad bažnyčios varpas muštų tikslų laiką, o tam jam padeda rasta sena 1931 metų laikrodžio priežiūros instrukcija.
A. Umbrasas pasakojo, kad Palangos Švenčiausiosios mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia pastatyta 1907 metais. Prie jos statybos labai prisidėjo grafai Tiškevičiai. Sakykla ir netgi trys centriniai altoriai yra pagaminti iš balto marmuro puošto prabangiais bareljefais. Juos gamino Tulūzoje, Pietų Prancūzijoje, Fransua Dominyko Monos dirbtuvėse. Sakoma, kas už šiuos altorius, dirbtuvių savininkas paprašęs labai didelės sumos, netgi 5000 rublių. Anuomet tokia suma buvo sunkiai surenkama netgi grafams. Vyko derybos, buvo prašoma altorių kainą sumažinti. Meistras sutiko, su ta sąlyga, jei bus sumažintas altorių dydis. Didysis Švč. Mergelės Marijos altorius, neogotikinis marmurinis altorius užsakytas 1904 m. žymaus bažnytinių dirbinių meistro Fransua Dominyko Monos dirbtuvėse Tulūzoje, sunaikintas per I-ąjį pasaulinį karą, vėliau ten pat pagamintas analogiškas altorius ir 1927 m. sumontuotas bažnyčioje.
Jėzaus širdies altorius pastatytas 1907 m., altoriaus centre, virš tabernakulio pritvirtinta Švč. Jėzaus Širdies skulptūra. Maloningosios Švč. Mergelės Marijos altorius neogotikinis marmurinis altorius, užsakytas 1904 m. dirbtuvėse Tulūzoje, pastatytas 1907 m., altoriaus centre, virš tabernakulio pritvirtinta Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Šie marmuriniai altoriai ir sakykla buvo atvežti į Palangą po pirmojo pasaulinio karo. O pati bažnyčia pastatyta iš 18 skirtingų profilių plytų, kurios buvo vežamos iš Vilimiškėje buvusios Tiškevičių plytinės, gatve, kuri iki šių dienų išlaikė Plytų gatvės pavadinimą“, – pasakodamas įdomias istorijas A. Umbrasas mus lydėjo į Bažnyčios bokšto apžvalgos aikštelę, kuri pasiekiama tik užlipus 101 medinį laiptelį.
Laiką Palangoje muša didysis bažnyčios bokšto varpas
Mes praėjome pro senuosius vargonus, kurie jau nebenaudojami, vargonų muzika ir varpų gaudesys dabar išgaunama kiek kitaip, moderniu būdu. Varpų skambėjimas yra nustatytas automatiškai, specialiame kompiuterizuotame mechanizme, kuris atkeliavo iš Olandijos. Sunkiausia būna tuomet, kai keičiamas vasaros ar žiemos laikas, tuomet tenka iš naujo sureguliuoti techniką. Senųjų varpų gaudesys taip pat girdimas Palangoje. Didysis Palangos bažnyčios bokšto varpas yra sujungtas su masyviu laikrodžio mechanizmu. Lipant aukštyn, praėjome pro nuostabias vitražines gotikines rožes, kurios lyg puiki bažnyčios puošmena. Sustojome ties laikrodžio mechanizmu, kuris po remonto patalpintas po stiklinėmis durelėmis, kad lankytojai galėtų matyti, kaip laiką skaičiuoja Palangos bažnyčios laikrodis. bokšto laikrodžio mechanizmas (įmontuotas 1931 metais, pagamintas Berlyno laikrodžių firmoje C. F. Rochlitz, Gross-Uhren-Fabrik Berlin.
Beje, šis laikrodis pagamintas Berlyno laikrodžių gamykloje „Rochlitz“. Būtent šiuos metus oficialiai galima laikyti kaip bažnyčios statybos pabaiga, nors pamaldos šioje bažnyčioje vyko jau nuo 1907 metų. Kaip pasakojo Alfredas, jis pats savo rankomis kas tris dienas prisukantis šį laikrodį. Pagal instrukciją, laikrodžio sraigtai nuolat sutepami. Na, ir be abejonės jam tenka prižiūrėti, tikrinti ,ar teisingas valandas muša šis masyvus laikrodžio mechanizmas. „Jeigu pastebėta, kad laikrodis kiek laiko pradeda vėlintis arba skubėti, tai pirmu atveju reikia esantį švytuoklės apačioje misinginį varžtelį, trupučiuką priveržti, o antru atveju (jeigu skuba) – trupučiuką atleisti (atsukti). Varžtelį sukinėti reikia labai mažai, geriau derinimą padaryti kelis sykius, po truputį priveržiant, arba atsukant sulig reikalo“, – rašoma 87 metų instrukcijoje.
Bažnyčioje yra ir paslaptingų vietelių
Palypėjus į viršų, matome keturis Palangos bažnyčios bokšto varpus, kurių čia netgi 4. Didysis varpas nulietas 1875 m. Rygoje, skersmuo 109 cm, aukštis 101 cm, pritvirtintas ant dvigubos pakabos, šone pritvirtintas plaktukas, sujungtas su laikrodžiu. Jis sveria apie 1 toną. II varpas nulietas 1735 m., skersmuo 70 cm, aukštis 69 cm. III varpas nulietas XVII a. I pusėje, skersmuo 60 cm, aukštis 56 cm. IV varpas – signaturka, nulietas 1789 m., skersmuo 30 cm, aukštis 31 cm. Varpai kabo bažnyčios apžvalgos aikštelėje 21,4 metrų aukštyje, nors pats bokštas gerokai aukštesnis. Jis siekia net 75 metrus aukščio.
Tai yra bene aukščiausias pastatas kurorte. Apžvalgos aikštelėje pastatyti netgi du žiūronai, pro kuriuos galima stebėti visą miesto panoramą iš viršaus. Sutvarkyti laipteliai, jauki atmosfera suteikia nepaprastą sakralumo jausmą. Tačiau bažnyčioje yra ir paslaptingų vietelių, vis dar neatvertų visuomenei. Štai Alfredas pasakojo, kad perdegusios sietyno lemputės yra keičiamos iš slapto palėpės kambarėlio, kuriame gausybė bažnytinių relikvijų. Jas surūšiavus, peržiūrėjus, atnaujinus galima būtų netgi visą muziejų įkurti.
Tikinčiųjų maldas išklauso Šventas Antanas ir Šv. Rokas
Pasigrožėję vakarėjančio miesto panorama iš apžvalgos bokšto, pamažu leidomės žemyn. Sustojome tik ties Birutės kalno grotos Švč. Mergelės skulptūros originalu, kuris saugomas bažnyčios viduje. Kaip pasakojo A. Umbrasas, jį buvo labai išniekinę rusų kareiviai, buvo restauruotas ir dabar patalpintas bažnyčioje. Sustojome ties dvejais mediniais altoriai, apie kuriuos sakoma, jog Šv. Antanas padeda susigrąžinto pamestus daiktus. Pasimeldus jam, visi dingę daiktai atsiranda. o Šv. Rokas – liginių globėjas, į jį reikia kreiptis meldžiant sveikatos. XIV a. Europą krėtė maro epidemija. Šv. Rokui keliaujant per Italiją teko sutikti ir slaugyti ne vieną maro auką. Jo maldos ir slaugymas išgelbėjo ne vieną. Tikėta, kad Rokas Dievo apdovanotas gydymo dovana. Slaugydamas kitus Pjačensos miestelyje, Rokas pats užsikrėtė maru. Nenorėdamas tapti našta kitiems, jis pasitraukė į mišką, kur tikėjosi praleisti paskutines gyvenimo akimirkas. Tačiau šioje situacijoje Dievas jo neapleido. Roką išgelbėjo šuo, nešdamas jam maistą iš šeimininko namų ir laižydamas jo žaizdas.
Vieną dieną iš paskos šuniui į mišką atsekė jo šeimininkas Gotardas, kuris parsivedė Roką namo ir galutiniai išgydė. Prieš tęsdamas savo keliones Rokas sugrįžo į Pjačencą, kur atsidėkodamas Dievui toliau gydė žmones ir netgi gyvulius. Paskutinius savo gyvenimo metus Rokas praleido kalėjime, į kurį pateko apkaltintas šnipinėjimu. Jis mirė 1327 m., būdamas vos 33 metų. Vėliau jo kūną atpažino pagal kryžiaus formos apgamą ant krūtinės. Šv. Roko palaikai palaidoti Venecijoje, jo vardu pavadintoje bažnyčioje. Šiandien šv. Rokas laikomas sergančiųjų AIDS bei kitomis epideminėmis ligomis globėju. Šv. Roko atlaidai į Palangą kasmet privilioja didelį būrį tikinčiųjų.
