Mano keturiolikto gimtadienio programa buvo lyg įšventinimo ceremoniją. Šviežiai atsidariusiame McDonalds restorane suvalgysime pirmą gyvenime Big Mac’ą. O po to eisime į kino teatre „Lietuva“ rodomą filmą „Pavojingos Mintys“. Apie jį sužinojau iš Coolio dainos „Gangsta’s Paradise“ muzikinio klipo.
Tą 96-ųjų vasarą pavojingos mintys aplankė ne tik mane. Jos aplankė daugelį Lietuvos paauglių.
Su atgauta laisve, su MTV ir VIVA klipais, su „Radioshow“ personažais, su lenkiškų „Popcorn“ žurnalų plakatais ir piratinėmis „Zaraza“ kasetėmis į jaunimo kasdienybę krito velnio sėklos. RAP. 2Pac. Graffiti. Technotronic. 2Unlimited. Scooter. RAVE. Tie žodžiai buvo cool, ir jų nekentė urlaganai (išimtis buvo Scooter. Jie greitai tapo ne cool).
Urlaganai (tą žino kiekvienas devym-kažkelintų paauglys) buvo visų reiverių, reperių ir pankų priešai. Pamatę kieme spalvotą ir taikiai nusiteikusį reiverį, jie nepraleisdavo progos pasakyti ką nors įžeidžiančio, fiziškai pastumti arba (baisiausia forma) atimti iš jo neformalios kultūros ženklus.
Sklandė kalbos, kad vienai kasytes susipynusiai panai urlos plikai nuskuto plaukus. Iš vieno skeiterio prie operhauzo forsai atėmė rolikus ir paleido namo basą. Kažkam prie universalinės parduotuvės žiemą numovė lenarus. Kaip sovietmečio milicija elgėsi su pankais ir hipiais, taip, sprendžiant iš kalbų, urlaganai elgėsi su reiveriais ir reperiais.
Mano kieme Vilniuje, Ateities gatvės rajone, buvo pilna urlaganų. Apie tai bylojo ant raudonų plytų sienų išpurkšti grafičiai „Smert’ Musaram“ (mirtis mentams). Pamatęs treninguotą, trumpai kirptą „kaimyną“, aš suskleisdavau sparnelius ir stengiausi praeiti neužkliūnant. Nors, tiesą sakant, nelabai jiems ir kliūdavau, nes, pažiūrėjus į mane, nepasakytum, kad esu reiveris.
Vietoj lenarų turėjau tik papildomus reiverio atributus: važinėjau riedučiais (ir važinėjau visai neblogai), turėjau prisirišęs žalią kaklaskarę, kepurės snapelis buvo lenktas, o ant drabužių ir kuprinės puikavosi markeriu užrašyti: Jungle, Rave is cool, the Prodigy ir Acid. Ir viskas. Tiek to reivo buvo išorėje. Todėl reikėjo parodyti, kad bent viduje esu tikras reiveris.
Vienintelis reiveris, galintis mane egzaminuoti ir pravesti į pogrindinę kultūrą, buvo mano klasiokas Mantas. Mantas buvo daugiau nei lenarus nešiojantis, aklai madą besivaikantis paauglys. Jis atrado, kad ryškių, neformalių ir originalių drabužių galima rasti dėvėtuose. Mantas nešiojo dryžuotas kelnes, platų raudoną džemperį, geltonus dr. Martens kerzus. Vieną dieną į klasę jis atėjo išskutęs per patį vidurį plačią juostą, kad galėtų pasidaryti du ragus, kaip pas The Prodigy vokalistą Keith Flint’ą. Mantas iš kažkur gaudavo naujausios muzikos, jį pasiekdavo patikima informacija. Nes Manto pusbrolis Erikas buvo didžėjus.
Tais laikais, jei tu buvai didžėjus – tu buvai dievas. Net jeigu tik pažinojai didžėjų ir priėjęs galėjai susidaužti su juo delnais ir stuktelti petim (toks buvo reiverių pasisveikinimas), buvo galimybė, kad vieną dieną jis leis prisiliesti prie savo vinilinių plokštelių, uždėti ant grotuvo ir nuleisti adatą į jos griovelį. O jeigu turėjai originalų kompaktą, kuris domintų didžėjų, galėjai mainytis su juo ir taip gauti naujausios muzikos. Mantas be Eriko pažinojo dar keletą didžėjų. Tarp jų buvo Tadas (dar žinomas kaip Rūgštis) ir Vilius (X-Ray).
Interneto, savaime suprantama, nebuvo. Aš ir dar porą kiemo draugų, norėdami tapti reiveriais, sekmadieniais klausėme radijo laidos „Dūžiai“ (esu tikras, taip ir rašosi, bet mes ant kasetės rašėme „2žiai“), o trečiadieniais Radiocentro „Mikso“, kurią vesdavo Rimas Šapauskas (Dj Šapas) ir Sigitas (DJ Saga). Kažkur pogrindyje plito iš retų kelionių į užsienį atvežti žurnalai „MixMag“. Iš Sankt Peterburgo kažkas buvo gavęs porą „Ptyuch“ žurnalo numerių. Kartais pasitaikydavo straipsnių apie reivą dešimtojo dešimtmečio muzikos kultūros žurnale „Ausis“
Norėdami paklausyti ėjome su žinomų grupių sarašu į „Muzikos Bombą“ arba „Audis“ parduotuves. Ten klausdavome – ar turite „The Orb“, Orbital“, „Future Sound of London“, „Laurent Garnier“... Jei neduodavo paklausyti, tai bent viršelį parodydavo. Ir tai buvo gerai. Žinojome, kad reivo yra. Tereikia jam susitaupyti. Aukso vertę turėjo perrašytos kompiliacijos: „Jungle Massive“, „Techno!“, „Mayday“ ir t.t. Čia rasdavome daugiau atlikėjų vardų. Dažnai teko kliautis žiniomis, gautomis iš kitų reiverių, kurias jie gaudavo iš didžėjų, o tie iš privačių pokalbių su Dj Saga arba Šapausku. O iš kur jie gaudavo? Turbūt iš pačių reivo dievų.
Reivo egzaminas buvo nelengvas. Mados keitėsi sparčiai. Reikėjo žinoti, kad, nors atlikėjo pavadinime esantis DJ reiškia, kad gerai, nebent tas DJ yra Dj Bobo. Jei 1994 m. vasarą Scooter buvo geriausia reivo grupė (jie net grojo Mayday festivalyje), tai jau 1996 metų rudenį tapo visišku popsu (automatiškai nelygis). Ir tik kai iš klausos pradedi atskiri, kas yra tikra muzika, tada tampi reiveris.
Pirmas klausimas – išvardink penkis reivo stilius.
Tai labai suktas klausimas. Reikia žinoti, kas laikoma reivu, kas techno, o kas – elektronine muzika. Ir kas apskritai tas reivas: muzika, kultūra ar tik mada? Vardindamas muzikos stilius galėjai apsijuokti, nes, kaip vėliau vienas didžėjus paaiškino:
„Reivas, kaip muzika, neegzistuoja. Yra tik reiveriai. Tai, ką jūs vadinate reivu, yra techno. Techno, jūsų žiniai, – tik elektroninės muzikos stilius, o elektroninė muzika apima viską nuo synth-pop’so, kuriam priklauso ir Modern Talking, ir Depeche Mode – iki noizo, kuris net nėra šokių muzika.“ Bam!
Žinojau, kad išvardinęs: jungle, drum'n'bass, hardcore, trance ir techno – tikrai neprašausiu. O jei dar paminėsiu kokį ambient, minimal, chillout, acid house, electro arba trip-hop’ą, galiu uždirbti papildomą tašką, nes tai jau rodo, kad žinau ne tik centrą, bet ir pakraščius.
Antras klausimas – kas sukūrė techno?
Jei pasakysiu, kad techno pradininkas yra Jeff Mills, kuris yra pirmas techno didžėjus, būsiu neteisus. Nes visi žino – tam, kad didžėjus grotų muziką, kažkas turėjo ją įrašyti. Todėl teisingas atsakymas: techno atsirado Detroite, o jo pradininkais laikoma ši trijulė: Juan Atkins, Kevin Saunderson ir Derrick May.
Toliau egzaminas vyko maždaug taip:
– Tada pasakyk kokius didžėjus žinai?
– Bet jie ir yra didžėjai.
– Nu tai pasakyk daugiau.
– DJ Hell, DJ Vadim ir DJ … marusha?
– Gerai, priimtas.
Taip aš tapau oficialiai sertifikuotu reiveriu. Mane kvietė į reivo vakarėlius Viliaus namuose, kur iš plokštelių grodavo pirmieji techno, D’n’B didžėjai. Į juos kažkada buvo atvarę Skampai ir net SEL'as... Tačiau nei tais, nei kitais metais į reivo tūsus manes paprasčiausiai neleido žinių apie karus tarp urlaganų ir neformalų išgąsdinti tėvai.
– Tai pasakyk, kad tau jau penkiolika, – mokė Mantas. Kažkodėl jam šis argumentas suveikdavo, o man – ne. Gal todėl, kad jis gyveno su meniškos dūšios tėvu, kurį galėjo vadinti Zigmu, vyresnė sesuo jam dažė plaukus ir net pati įvėrė tris-keturis auskarus. Aš gyvenau viename kambary su penkiais metais jaunesne sese, klausytis techno galėjau dieną ir ne taip garsiai, kad girdėtų kaimynai. Žinoma, jokių auskarų, jokių tatuiruočių.
Bet aš ir toliau savo malonumui gilinau žinias apie elektroninę muzika, jos kultūrą. Po truputi pildžiau savo kasečių ir kompaktų lentyną, turėjau dvigubą „Underworld“ plokštelę „Second Toughest in the Infants“ (iki šiol vienas geriausių elektroninės muzikos albumų). Filmą „Trainspotting“ su Mantu matėme gal dvidešimt kartų.
Vieną dieną ir ta siena, sauganti nuo reivo tūsų, nugriuvo, ir ta pati didžėjų chebra tapo draugais. Net nepastebėjau, kaip pasidariau savas jų namuose, dažnas svečias klubuose, kur jie grodavo. Dalyvavau pirmuose reivo festivaliuose. Dar paaiškėjo, kad raktas į reivo kultūrą buvo ne tik, kiek ir kokių reivo stilių ar didžėjų žinai, o kiek ir kokių narkotikų turi ir vartoji. Šitą egzaminą, deja, irgi išlaikiau.
Mantas, reikia pripažinti, nei rūkė žolės, nei ypatingai gėrė, nei, juo labiau, vartojo stipresnius narkotikus. Jis net nerūkė cigarečių. Todėl netrukus po to, kai aš ėmiau perprasti reivo esmę, jis, pamatęs tamsią jo pusę, baigė.
Atidavęs savo perrašytas kasetes, dalį kompaktų, išmetęs dėvėtus drabužius ir nusikirpęs dažytus plaukus, jis pasuko link savo išsvajoto Jaguaro arba Ferrari. O aš, po tiek laiko, galiu su šypsena kalbėti apie savo nepilnavertiškumą, baimes ir tas pavojingas mintis, kurios, išsisklaidžius laiko miglą, pasirodo visai kitomis spalvomis.
