Žinoma smėlio menininkė Jurgita Minderytė niekada nenorėjo turėti artimų pažinčių su kriminaliniu pasauliu. Tačiau jau ne vienerius metus jai tenka kovoti su neaiškaus plauko asmenimis, kurie įžūliais metodais perėmė jos tėvų butą prestižiniame Vilniaus senamiestyje bei maždaug valandą kelio nuo Vilniaus centro – Molėtų rajone vaizdingoje vietoje esantį žemės sklypą su kukliu medinuku. Ji liko ne tik be tėvų turtų, bet ir be savo gimdytojų, mat abu jie jau mirė.
Šiandien Jurgita ne tik gerai žino pogrindyje klestinčių nekilnojamojo turto grobikų paspęstas rafinuotas bei tamsias schemas, bet ir susiduria su visišku nusikaltimus tyrusių Lietuvos prokurorų abejingumu. „Kai paskambinau prokurorui ir sakau, kodėl jūs atmetėt mano ieškinį? Gal jūs nesupratote pareiškimo esmės, kad žmogui yra uždėtas apribojimas? Aš jiems ir nuotraukas atsiunčiau, visus reikiamus įrodymus pateikiau, kad mano tėvų butu iki šiolei yra disponuojama, tai jie man atsakė: „Nenagrinėsime, mes, jūsų skundo...“. Kai dar kartą pasiteiravau: tai kur man to teisingumo ieškoti? Nes tikrai nesuprantu, atrodo, kad policija paperkama, pas prokurorus čia irgi neaišku kas darosi – tai kur gi man ieškoti vadinamosios teisybės? Tada man prokuroras atsakė: „Bandykite bažnyčioje arba pas Dievą...“, – taip pokalbį su Vilniaus prokuroru prisiminė J. Minderytė.
Kas tie „Nemenčinės gaujos“ veikėjai?
Šiandien jau aišku, kad žinomai menininkei Jurgitai teko iš arčiau susipažinti su prieš keletą metų Vilniuje ir jos apylinkėse nevaržomai siautėjusios vadinamosios „Nemenčinės gaujos“ vyrais, kurie užvaldė ne vieno pagyvenusio žmogaus butus ir žemės sklypus. Žvelgiant istoriškai, nors Lietuvoje veikė nemažai grupuočių, tačiau taip šaltakraujiškai ir ciniškai, kaip ši, daugiau panašiai veikusios banditų šutvės mūsų šalyje nebuvo.