Tokios kulkos net buvo uždraustos: chirurgams tekdavo paplušėti, stengiantis sulopyti jų „paragavusius“ kare

„Mano tėvo kaimyno draugas tarnavo Afganistane. Jie ten tokias specialias kulkas naudojo – pasakojo, jeigu pataikai žmogui į ranką, tai gali išlėkti, kad ir per galvą.“ „Na taip, girdėjau, bet rusams kas, jie tos Otavos konvencijos tai nepasirašę, kuri draudžia tokios amunicijos naudojimą.“ Jeigu jūs esate įsitikinę pirmojo arba antrojo teiginių pagrįstumu (arba abiem iš karto), toliau galite neskaityti. Arba...būtinai turite paskaityti – gyvename šalia tokios valstybės, kuomet kiekvienas naujai sužinotas faktas apie karybą ir jos niuansus daro mus stipresnius.

XIX-ame amžiuje visų šalių kariškiams galutinai atsibodo kimšti savo šaunamuosius ginklus švininiais rutuliukais, „paskaninant“ vamzdžius „juoduoju paraku“, ir apsipylus dūmais kaskart po šūvio šį varginantį procesą kartoti iš naujo. Šveicarų ginklininkas ir išradėjas Samuelis Johannesas Pauly dar 1808-aisiais sukonstravo „unitarinį užtaisą“ su kulka, kapsule ir parako užpildu, kuriuo susidomėjo pats Napoleonas. 

Vyko karai, netrukus Napoleonas nužengė į istorijos metraščius, o pats Samuelis su savo patentu liko užmarštyje, tačiau noras bei poreikis gerokai efektyviau siųsti pas protėvius savo dvikojus artimuosius žmonėms nedingo.