Tinkamiausi tinginio sodo augalai: eglė puode, lochelis ir uogos, kurių baisu net paragauti

Vėl vaikštinėju po savo sodą. Krūva augalų turi keistų ypatybų, o kai kurie net humoristinių arba detektyvinių funkcijų. Daug augalų naudingi keliagubai. Štai sklypo kamputyje trečius metus tūno neišraiškingas krūmelis. Tai nušąla, tai dar kokia bėda su juo nutinka. Jo raudonų uogų – kaip karštai žadėjo augalo pardavėja – per trejus auginimo metus dar nemačiau. Tačiau aš jį pirkau, kai tik išgirdau rusiškąjį krūmelio pavadinimą. Лох многоцветковый. Ir iškart ištiesiau ranką su pinigais. Lietuviškai ne taip smagiai skamba. Nykokai – gausiažiedis žilakrūmis. Tai aš jį vadinu locheliu. Jis toks nevykęs. Primena mano gyvenimą.

Galime tykiai ramiai pasitarti, kas mums vėl nepasisekė. Tačiau lochelis kas pavasarį vis išleidžia naujas ataugas. Jis lyg garsiai tėškia – ataugsime. Gyvensime ir po didžiausių šalčių. Nepasiduosime.

Kitas labai slaptos funkcijos augalas yra netoli lochelio tupintis himalajinis pėdlapis. Visos to augalo dalys yra nuodingos. Šaknys, kamienas, lapai. Geriau prie jo nelįsti. Tačiau rudeniop jis subrandina visai nepiktai atrodančius raudonus vaisius. Botanikai tvirtina, kad būtent himalajinio pėdlapio vaisiai yra nenuodingi. Vienintelė nenuodinga augalo dalis. Botanikai man šiaip įtartini žmonės, todėl aš jau kelis rudenius atsigulęs ant žolės atsargiai stebėjau tuos nenuodingus vaisius. Laukdavau praskrendančios musės. Nutūps ar nenutūps ant vaisiaus? Iškart nukris ar dar paskraidys?