Viena jauna šeima savo pirmąjį šunį pavadino Ferdinandu. Nenorėjo tyčiotis iš Habsburgų dinastijos. Tiesiog tam patinui itin tiko aristokratiškas vardas: japoniškosios akitos mišrūnas, prašmatnaus marmurinio dryžuotumo ir bet kuri praeivė ištirpdavo nuo to aristokratiško grožio. Tik šuns dydis ir balsas kaip kalnų griaustinio aidas sustabdydavo praeives nuo nevalingo tokio grožio glostymo. Ferdinandas jau buvo patvirkęs nuo gausaus dėmesio ir vykdydavo tik jaunų gražių moterų komandas. Vyrai jam buvo tuščia vieta, kažkoks gamtos nesusipratimas.