Birutei 29 metai. Jau penkeri metai gyvena su vyru. Santykiai įtempti, nes, kaip ji sako, „vyrui reikia tik kūniškos meilės“. Pati Birutė yra lytiškai šalta, nes septyniolikos ji buvo išprievartauta. Paklausta, ar myli savo vyrą, atsako teigiamai. Meilę ji painioja su prisirišimu, draugyste, savitarpio pagalba ir supratimu. Anksčiau ji vyrui paklusdavo ir atlikdavo „pareigą“, bet tik iki tol, kol gimė sūnus. Ji žino, kad vyras turi kitą moterį…
Vladas nuo pat vaikystės buvo geras, bet kiek keistokas berniukas. Dažniau žaisdavo su mergaitėmis, buvo atidus ir paklusnus. Vedė labai greit. Jo išrinktoji taip pat buvo jauna ir nepatyrusi, todėl nenustebo, kai Vladas paprašė jos tapti jo moterimi tik po vestuvių. Bet ir tada niekas nepasikeitė. Jaunasis vyras savo žmonai pareiškė, kad myli ją platoniškai, kad kitokie santykiai yra „gyvuliški“. Jaunoji žmona labai tuo stebėjosi ir įtarinėjo, kad jos vyras impotentas, kol netikėtai grįžusi namo neaptiko savo brangiausiojo lovoje… su kitu vyru.
Rūta įsimylėdavo vis ne tuos vaikinus. Jos meilė nesulaukdavo atsako. Buvo kiek kompleksuota, todėl pati prieiti prie meilės objekto nedrįsdavo, tik stengdavosi jį „netyčia“ sutikti bendrabučio virtuvėje ar koridoriuje. Ji sakydavo, kad myli platoniškai. Ir dabar Rūta „myli“ platoniškai, nors jai 27-eri. Eina į pasimatymus, pavaikščioja susikibusi už rankučių. Kai vaikinui atsibosta toks tampymasis, draugystė nutrūksta…
Andrius gyvena su tėvais vieno kambario bute. Labai norėtų turėti santykius su Jolanta, su kuria draugauja jau dveji metai. Tačiau Jolanta – kietas riešutėlis. Ji pareiškė, kad intymius santykius pradės tik tada, kai nereikės slėptis ir bijo būti užklupta. Tai melas. Kaip vėliau paaiškėjo, jos įsitikinimai ir griežtas auklėjimas neleido turėti nesantuokinių ryšių, todėl mergina pasirinko platonišką meilę.
Taigi, tam tikri platoniškos meilės variantai yra galimi. Kaip matom iš pavyzdžių, platoniška meilė yra laikina – kol įsimylėjėliai labai jauni, neturi objektyvių suartėjimo galimybių ar turi tam tikrų prietarų, įsitikinimų, neleidžiančių patenkinti lytinį potraukį.
Platoniškos meilės pavadinimas kilo nuo Platono vardo. Kaip žinia, jis buvo gėjus ir labai mylėdavo berniukus. Bet viešai juk jis negalėjo prisipažinsi, kad turi su jais intymių ryšių. Taip skaisti, asketiška „meilė“ imta vadinti platoniška.
Skaisčios meilės idėją vėliau labai palaikė tamsieji viduramžių dvasininkai. Asketiškos krikščionių moralės samprata išdėstyta Naujajame testamente, evangelijose ir apaštalų laiškuose. Ji nepanaši į Senojo testamento filosofiją, alsuojančią gyvenimo meile. O juk Senasis testamentas taip pat laikomas šventuoju raštu ir užima didžiąją Biblijos dalį. Senajame testamente vyro ir moters santykiai aprašomi be jokios asketiškos veidmainystės – kaip visai natūralus dalykas, egzistuojantis Kūrėjo valia. Tuo tarpu Naujojo testamento moralė – platoniškos meilės šaknys, idealas – asketiškoji skaistybė. Moteris ir vyras raginami sklandyti dvasinio malonumo debesyje, kai rankos visada apkabina tuščią erdvę, idėjų ūką. Tokia „meilė“ – paprasčiausia iliuzija, žmogaus susvetimėjimas. Paprastai platoniška meilė yra nukreipta prieš moterį. Jos skleidėjai skelbia ne tik lytinių santykių, bet ir moters prakeikimą.
Lytinę meilę asketai leidžia tik vaikams pradėti. Bet ir tai laiko nuodėme. Taigi skaistybė, kurią krikščionys laiko etikos pagrindu, reiškia ne ką kita, o žmonijos savižudybę vardan „dvasinio grožio“.
Visi gerai žinom, kad tezė, esą „lytinis potraukis“ žeminąs žmogaus dvasią, silpninąs jo kūrybines galias“, yra klaidinga. Realūs faktai kalba ką kita. Genijai niekada nebuvo kastratai, greičiau atvirkščiai, daugelis jų ypač mėgo priešingą lytį.
Daugelis tirtų faktų rodo, kad ilgas žmogaus susilaikymas gali baigtis intelektualine stagnacija, psichologine trauma, o susidarius kai kurios prielaidoms – neuroze ir kitais psichikos sutrikimais. Istorija gerai žino tokių sutrikimų, paplitusių viduramžių Europos vienuolynuose. Ligoniams atrodo, kad jie yra apsėsti piktosios dvasios, piešianti košmariškas erotines scenas. Savo instinkto slopinimas virsta iliuziniu susidūrimu su svetima, iš išorės įsiskverbiančia demoniška jėga. Šios religinės erotinės beprotybės pavyzdžių pateikia šveicarų psichitras A. Forelis.
D. Didro „Vienuolėje“ labai vaizdžiai aprašė vienuolių mąstymo deformacijas, kurias sukelia noras išsaugoti skaistybę. Tai mąstymo sutrikimai, sugedęs charakteris, tūkstančiai juokingų aistrų, kylančių širdyje. B. Raselas, kalbėdamas apie krikščionių religijos asketizmą, su subtilia ironija pastebi, kad vengti to, kas yra natūralu, vadinasi didinti savo liguistas fantazijas.
Kartais teigiama, kad „platoniška meilė“ egzistuojanti, nes kiekvienas žinąs tokių pavyzdžių, kai abipusis vyro ir moters potraukis reiškiasi be jokio fizinio ryšio. Todėl reikėtų griežtai skirti du dalykus: a) ar myli moteris vyrą ir vyras moterį be lytinio potraukio; b) ar gali žmogus patirti meilę, neparagavęs „draudžiamo vaisiaus“, tai yra iki lytinio akto? Į pirmąjį klausimą mokslas atsako iš esmės neigiamai, į antrąjį – teigiamai. Platoniška, kitaip tariant, meilė be objektyviai veikiančio lytinio potraukio socialiniame gyvenime neegzistuoja. Žmogus paprasčiausiai gali neįsisąmoninti, kad jaučia potraukį. Tačiau gali būti ir sudėtingesnis, pakankamai dažnas variantas. Žmogus suvokia, kad jaučia lytinę trauką, tačiau iki lytinio akto neprieina. Tačiau taip būna tik pradžioje, anksčiau ar vėliau yra siekiama fizinio akto. Jei ne – reiškia žmogus nemyli, jo meilė mirė dar pirmojoje plato fazėje.
Kartais nesuartėjama dėl įvairių objektyvių ar subjektyvių gyvenimo kliūčių: nepakankamo subrendimo (ankstyvoji jaunystė), socialinių draudimų, kai meilė būna be atsako, dėl prietarų, senatvės ir t.t.
F. Petrarka apdainuoja savo grynai „platonišką meilę“ Laurai. Tačiau ši meilė vistiek turi biologinį pagrindą – lytinį potraukį. F. Petrarka anaiptol nepasižymėjo šaltumu. Kaip jis pats yra prisipažinęs, meilės malonumai jam nesvetimi. Jis prisipažįsta, kad „Laura veda jį į dangų“, bet tuo metu valdo ir visai kitokie troškimai. Vidinės ugnies deginamas jis ėjo iš vieno miesto į kitą, iš vieno kaimo į kitą, tad susitikimai su kitomis moterimis, ne tokiomis skaistuolėmis kaip Laura, įkaitindavo jo kraują, ir platoniškosios meilės belaisvis virsdavo uoliu kūniškų malonumų žyniu.
Jei vadinamoji platoniška meilė yra priverstinė, kaip mat randamas pakaitalas. Taigi F. Petrarka apdainuoja nepasiekiamąją Laurą ir tuo pačiu susitinka su kitomis – labiau žemiškomis – moterimis.
Tokia kompensacija yra tipiška. Jei dėl vienų ar kitų priežasčių vienas iš partnerių pradeda svaičioti apie platonišką meilę, būtinai atsiranda trečias. Gamta visuomet reikalauja pilnatvės. Jos dėsniai ištaiso ydingą platoniškos meilės vienašališkumą.
