Tamsi paslaptis, kuri Italijoje kapstoma jau kelis dešimtmečius: ar lietuvių arkivyskupas galėjo būti susijęs su paauglės dingimu?

Juoda tiršta Romos naktis. Ant miesto centre Piazza Repubblika aikštės žiede įsikūrusio prabangaus „Exedra“ viešbučio fasado švyti milžiniškas ekranas. Jame – tekstas ir merginos portretas. Daugiau kaip pusė eilučių – užtušuota juodu stambiu markeriu. Tai – Emanuelos Orlandi dingimo byla. Romos gėda ir juodžiausia dėmė Italijos istorijoje.

Kitąmet sukaks 40 metų, kai karštą 22 birželio dieną Romos paauglė, kilusi iš pasiturinčios Vatikano funkcionieriaus šeimos, išėjo iš namų. Išėjo neatsisveikinusi, nes tai buvo eilinė merginos diena. Penkiolikmetė, kokių tūkstančiai Romoje skubėjo į muzikos pamoką. Daugiau jos tėvai nematė.

Šiandien, beveik po keturių dešimtmečių, Roma vėl išklijuota mėlynais plakatais su juodaplaukės Emanuelos atvaizdu: „E scomparsa. Per motivi di terrorismo internazionale“ (liet. „Dingo. Tarptautinės prievartos auka“.)

Romos gyventojams ši pavardė įaugusi į kraują. Daugybė bylos tyrimą lydėjusių hipotezių nepasitvirtino. Nei merginos palaikai, nei žudiko vardas nebuvo atrasti. Liūdnas scenarijus Italijos senbuviams primena detektyvinį filmą, pasibaigusį nežinomuoju.

Spalį Romoje įvykusio Tarptautinio Kino festivalio metu „Netflix“ žiūrovams buvo pristatytas dokumentinis serialas „Vaticano Girl“ (liet. „Vatikano mergina“). Emanuelos Orlandi – Vatikano pilietės – istorija tapo įkvėpimu dokumentikos kūriniui.

Mes, lietuviai, prieš tris dešimtmečius atvykę į Romą, pastebėjome, kad detektyvinė dingusios merginos istorija kaskart pakėlus bylą lyg kokia rakštis išlysdavo iš maišo. Romos Žurnalistų Asociacijoje (Associazione Stampa Estera) kolegos Emanuelos pagrobimą siejo ir su mūsų tautiečio „Dievo bankininku“ praminto arkivyskupo Pauliaus Kazimiero Marcinkaus vardu. Maždaug kas dešimtmetį vis naujai iškeltoje byloje, atsiradus kitiems įkalčiams, greta Emanuelos Orlandi skambėjo ir Lietuvos prelato vardas.