Važiuodamas Laižuvos gatve pamačiau einantį Algį, jaunystės laikų draugą, su kuriuo susipažinau tik atvykęs į Mažeikius 1983 metais. Miestas man buvo beveik nepažįstamas, buvau jame anksčiau buvęs du kartus, pirmą – kai dar mokinukas būdamas atvykau kartu su Laukuvos stalo tenisininkais į varžybas. Varžytis su meistrais šio sporto aš buvau per silpnas, bet palaikyti juos, paploti jiems – pats tas. Antrą – į grupioko mažeikiškio vestuves.
Taigi baigus mokslus mane paskyrė, o tiksliau, pasiėmiau paskyrimą į Mažeikius. Sklido kalbos, kad čia – jauname, perspektyviame naftininkų mieste – nesunku gauti butą. Gal tiksliau būtų pasakyti, ne tai, kad nesunku, bet eilės butams gauti juda kur kas sparčiau, nei kituose mietuose ir rajonuose. Tipo jauni specialistai labai vertinami ir nesunkiai per kelis metus gauna gyvenamą plotą. Tas kalbas aš išgirdau iš istoriją studijuojančio sediškio draugelio. Sako, varyk į Mažeikius, neapsiriksi.
Dabartiniais laikais baigęs universitetą gauni diplomą ir skleiskis į visas keturias puses, kur širdis geidžia. Tada, sovietmečiu, buvo viskas kitaip. Išlaikius valstybinius egzaminus, ar apgynus diplominį projektą, visus baigiančiuosius sustatydavo į eilę pagal pažangumą ir atvykus į, nepamenu, kaip tiksliai vadinosi, sakykime, skirstymo ar mandatinę komisiją, leisdavo rinktis, kur nori važiuoti dirbti, į kokį miestą ar rajoną. Leisdavo tiems, kurie įstojo į mokymo įstaigas be rajonų valdžių siuntimų. O kurie su siuntimais, tie, baigę mokslus ir turėdavo grįžti ten, iš kur atsiųsti, nes mes gi tau davėme siuntimą, tam, kad mums tokio specialisto trūksta, tad būk malonus ir grįžk atgalios pas mus.
Tas siuntimas suteikdavo privilegijų įstojant. Tiksliai nebepamenu visų lengvatų, bet buvo ir tokių, kad , pvz., jei stojantieji, išlaikęs stojamuosius egzaminus, ir vienas ir kitas surinks po tiek pat balų, o vieta belikusi viena, tai priims tą, kuris su siuntimu. Taigi su siuntimais šansų įstoti buvo daugiau, nei be jų. O buvo ir tokių mokymo įstaigų, kad, jei jau turi siuntimą ir rajono valdžia, o ne mokymo įstaiga, tau moka stipendiją, tai per stojamuosius užtekdavo iš egzaminų negauti neigiamo įvertinimo, ir tu jau studentas. O tam, kuris išlaikė egzaminus beveik vienais penketais (buvo penkiabalė vertinimo sistema), vietos nebelikdavo. Taigi, įstoję su siuntimais grįždavo į ten, iš kur atsiųsti, o visi kiti stodavo į eilę paskyrimo vietai gauti. Pažangiausieji, pirmieji turėdavo žymiai didesnes pasirinkimo galimybes nei paskutiniai, kuriems belikdavo tik likučiai.
Nebuvau aš pirmas, bet mano pavardė buvo įrašyta beveik pačiame sąrašo priekyje, todėl galėjau rinktis, kad ir Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos miestus, ką jau kalbėti apie rajonus. Bet tada, aišku, paskyrimą butui gaučiau nebent į gyvenimo pabaigą, jei nepavyktų susirasti turtingos žmonos su butais ir mašinomis.
Jaunimui paaiškinsiu, kad tais laikais gyvenamą plotą buvo įmanoma gauti atsistojus į eilę. Ir juo didesnis miestas, tuo sunkiau tie reikalai eidavosi. Pirmieji, išimties tvarka, gaudavo partkomų veikėjai, įvairiausio plauko viršininkai, socialistinio darbo didvyriai ir pirmūnai (buvo tokia kategorija žmonių), reikalingiausių specialybių darbininkai ir tik paskui visi kiti. Aišku, korupcija klestėjo pilnu tempu, pyragindavo tuos skirstytojus kas tik kokiais būdais galėdavo: Baldų fabriko darbuotojas padovanodavo baldus, jei pavykdavo pavogti, kompresorių, koks viršininkas – kelialapį į sanatoriją ar bulvių tarkavimo mašinas visai skirstytojų giminei, parduotuvės vedėja – džinsus, ar dviratį, dar kokį deficitą ir t.t., ir panašiai. O ką galėjo pasiūlyti mokytojas? Nebent iš mokyklos nugvelbęs saują kreidos.
Pastatytas į eilę, tarkime, kokiu 1033–čiuoju, po metų, nuėjęs pasitikrinti sužinodavai, kad esi... koks 1058-as. Kaip tai, klausdavai, akis išsproginęs. O taip va, visada sugebėdavo atrasti paaiškinimą už stalo sėdėjęs valdininkas.
Stok į komunistų partiją, kartais pasiūlydavo, tai greičiau tada tavo eilė judės ir tikrai ne į antrą galą, o į priekį...Nuleisdavai galvą ir išpėdindavai, nervus susigadinęs. Priėjęs bažnyčią, apsižvalgydavai, ar niekas nemato, įsmukdavai pro duris Dievuliui pasiguosti, pasimelsti, gal tas kartais padės?
Bet nepadėdavo. Nesikiša Dievulis į čia, Žemėje, vykstančius reikalus, matyt kitais, žymiai jam svarbesniais užsiėmęs. Kol nesukaupdavai nemenko pinigų kiekio, kad „pateptum“ valdininką, tol tie reikaliukai nepajudėdavo iš vietos, ar net, kaip minėjau, judėdavo atgal.
Tai va, tos kalbos, ta perspektyva gauti greičiau gyvenamą plotą į Mažeikius mane ir priviliojo.
Kai atvyksti gyventi į naują vietą, o senieji draugai lieka kažkur toli toli, būna ne kas. Esi vienas, kaip pirštas. Ir tik po dviejų – trijų metų, jau tampa jaukiau, bet koks, kad ir dabartinis emigrantas, gali apie tai papasakoti. Taip ir man buvo. Nieko aš čia tuose Mažeikiuose artimo neturėjau. Gyveno čia vienas žemietis ir buvęs kaimynas, vardu Zigmas, kitas baldininkas, vardu Jonas, vienas klasiokas buvęs, vardu Antanas, spėjęs jau ir apsiženyti, kol aš mokslus baigiau, ir dar vienas kitas, tik iš matymo pažįstamas žmogus. Tiesa, gyveno ir viena giminaitė – pusseserė su šeima. Bet kadangi ji buvo gana vyresnė už mane, tai artimesnių santykių nepalaikėme, gal kartą į 5 metus kavos ir atsigerdavome. Dažnokai nuvažiuodavau gimtinėn, juk tėvus reikia aplankyti, draugus ir drauges.
Minėtas Zigmas, deja, jau A+A, lai būna lengva jam žemelė, kaip sakoma, ir kaip pats tada, su pasididžiavimu, sakydavosi, suvirinęs visą Naftos gamyklą, nuo pradžios iki pabaigos, „maladėc“ buvo vyrukas. Ir draugiškas, ir prie humoro, ir prie kompanijos. Kai nebeturėjau kur gyventi, nuomotojai atsakė butą, tai užleido saviškį visiems metams, pats tebegyvendamas bendrabutyje. Per jį aš ir susipažinau su statybininku Algiu, nes jie gyveno tame pačiame „benderyje“, buvo kaimynai, nors dirbo skirtingose organizacijose. Algis naujai pastatytuose namuose špakliuodavo sienas, lubas, dažydavo, klijuodavo tapetus. Uždirbdavo gerai. Vos ne dvigubai daugiau nei gaudavau aš, mokytojas, jaunas specialistas.
Buvome mes su juo panašaus amžiaus, abiejų pomėgiai – panašūs, abu domėdavomės sportu ir ypač futbolu, susitikdavome gana dažnai savaitgaliais: ar tai rungtynes kokias stebėti per teliką, ar šiaip alučio pagurkšnoti, naujienomis pasidalinti, apie panas paplepėti. Apsiskaitęs jis žmogus, sekdavo, kas laikraščiuose rašoma, mėgdavo literatūrą, knygas, kurias, jei kartu pavykdavo perskaityti, aptardavome. Abu jauni, nevedę ir visas gyvenimas, kuris atrodė tęsis tūkstančius metų, mums tebebuvo prieš akis. Atsigėrę alaus, nueidavome į šokius panelių pašokdinti. Šokiai vykdavo kultūros namuose, o ten grodavo Dargio Sekmadienis, kuriame dainuodavo lietuviškoji Suzy Quatro – Jūratė Miliauskaitė, arba magnetofonas plyšaudavo Smokie, ABBA, Bee Gees , Boney M, ar Nerijos gabalus.
Tiksliau į tuos šokius aš nuėjau gal du tris kartus, nes nepatiko ten man: publika keista, neįsižeiskit, kas ten ateidavote, na tokia, kaip čia pasakius.... ai , geriau nieko nesakysiu, o tai tikrai įsižeisti galit kai kurie, gal netgi visai neblogi žmonės būdami. O mano draugas ten lankydavosi dažnai, nes labai intensyviai ieškojo merginos, kuri tiktų jam į žmonos. Apie ženatves aš tada dar visiškai negalvojau, o jei norėdavau panelių pašokdinti, geriau jau nueidavau į Ventos restoraną ar Putino. Tik tiek jų Mažeikiuose tada tebuvo. Arba parvykdavau savaitgaliui į gimtinę ir ten apsilankydavau šokiuose, o ten visai kitas reikalas, visi pažįstami, taip sakant, savi.
Kadangi su jokia panele rimtesnių santykių kol kas užmegzti nepavykdavo, gana ilgą laiką buvau viengungis. Prastas, matyt, šokėjas pasirodydavau, ar dar kitokios priežastys lemdavo, nerimtas, turbūt, pretendentas į jų širdis atrodydavau. O vienam gyvenasi gan liūdnokai, todėl prisigalvodavome su draugais įvairiausių malonumų ir be šokių, tai su viena kompanija, tai su kita leisdavome laiką gamtoje ar, kaip sakiau, restoranuose. Per atostogas pakeliauti į kitus, plačiosios tėvynės miestus, vieni patys ar su ekskursijų kolektyvais sugalvodavome nuvažiuoti.
Kaip dabar galvoju, tuo momentu geresnio draugo nei Algis, turbūt, ir neturėjau, nes tie anksčiau buvę liko Vilniuje, ar išsiskirstė po kitus Lietuvos miestus ir kaimus. Bet tikrai ne po užsienius, kaip atsitiktų šiais laikais. Jei ir galėdavai kur išvykti, tai tik rytų kryptimi. Bet mažai kas ta kryptimi išvažiuodavo, nes visgi gyvenimo kokybė, lyginant su rusyno periferijomis, būdavo šiek tiek aukštesnė. Nors šlapiankos, alaus, duonos, sūrio ir panašių prekių ne visada parduotuvėse būdavo, bet žymiai dažniau nei Rusijoje. Aišku, Maskva ir Leningradas neblogai būdavo aprūpinami, bet ir apsigyventi tenai nebūdavo jokių šansų, jei tu ne koks garsus mokslininkas ar partinis veikėjas, išsiųstas komandiruotėn. O jei jau ir tekdavo nuvykti, tai tik į ekskursiją, apžiūrėti tenykščių įžymybių, muziejų, mauzoliejų, paminklų, teatrų.
Pamenu, atostogoms sutapus, buvome dviese su Algiu nuvykę į Leningradą spektaklių pažiūrėti, futbolo rungtynių su vietiniu „Zenitu“, cirko, kuris labiau patiko draugui, nei man, pavaikščioti po senamiestį, po carų rezidencijas aplinkines, kur tikrai rūmai išpuoselėti, išdailinti, kurie po karo, griuvėsių krūva dažnai būdavo belikę.
Dažniausiai žmonės keliaudavo per išvykas su darbo, ar saviveiklos kolektyvais. Panašiais būdais buvau išmaišęs nemažai sovietinių miestų ir respublikų.
Važiuodami, būdavo, apsistojam, įsiprašom į kokią mokyklą permiegoti ant grindų, jei ilgesnė ekskursija, tarkim, į kokį Leningradą, Taliną. Maskvą ar Kijevą. Kartą, pamenu, apsistojome kažkokioje gyvenvietėje, ir, sužinoję , kad vietiniuose kultūros namuose vyksta šokiai, išgėrę po 100 gramų ant drąsos, nupėdinome ir mes, rizikuodami, aišku, kad vietinė fauna gali dantis praretinti. Rusai nelabai mėgdavo mūsų, ir iš Pribaltikos atvykusius, dažnai vadindavo fašistais. Bet visokių, aišku, būdavo. Dažniausiai draugiški, bet jei jau koks konfliktas, ne tą panelę pašokdinai, apie valdžią negerai atsiliepei, tai tuoj iš karto pasigirsdavo – fašistai jūs prakeikti.
Taigi nuėjome mes į tuos kaimo šokius, įeiname į salę, ir mums šokas nuo vaizdo: panelės šokėjos girtos, su guminiais batais iš kaimų atšliaužusios, o ir tų pačių kai kurios nenusiplovusios. Na, tokių vaizdų Lietuvoje tikrai nebuvome matę. Nors tėvai ir pasakodavo, kad, jei jie eidavo į šokius per purvynus, tai nešdavosi batelius, o nuvykę, guminius, o dar anksčiau ir klumpes, persiaudavo ir tik tada į šokių salę. Na tas buvo gal dar Smetonos laikais, dar pokariu gal, kai batai būdavo velniško brangumo, arba iš vis sunku būdavo gauti nusipirkti. O mūsų laikais, kai dar jauni buvome, tai tų problemų jau nebūdavo. Bet tik ne Rusijoje, kaip matome.
Arba, dar mokykloje besimokant, buvo toks atvejis. Mokiniams reikėdavo rinkti makulatūrą, tai savo krūvas laikraščių žurnalų tempdavome priduoti, eidavome pas žmones klausdami, gal turi prikaupę ir gali atiduoti, Jei duodavo, paimdavome ir nešdavome į supirkimo punktą. Mokėdavo, nepamenu tiksliai, už kilogramą, ar tai kapeiką, ar tai tris. Pinigų čia neužsidirbsi, bet išrašydavo popieriuką, kad toks ir toks pridavė makulatūros tiek ir tiek. Buvo skelbiamas visasąjunginis Sovietų šalies lenktyniavimas tarp mokyklų ir klasių, kas daugiau surinkęs priduos. Nežinau, kokiais būdais mokytojai pranešdavo ir kur pranešdavo, bet kiekvieną mėnesį mokinių laikraštis, išeinantis visoje Sovietų Sąjungoje, paskelbdavo, kas yra to mėnesio nugalėtojas, ir didžiam mūsų klasės nustebimui, vieną mėnesį tais čempionais tapome mes, t.y. mūsų klasė. O buvome mes tada gal kokie 8-okai, gal 7-tokai panašiai.
Praėjus kuriam tai laikui, atėjo į klasę laiškas, parašytas iš Rusijos gilumos, kad jį atiduoti mokiniui, kuris pagal numeraciją pažangumo dienyne yra 14-as. O tuo numeriu, buvau pažymėtas aš.
Parsinešęs namo, atplėšęs voką, skaitau, kas ten rusiškai parašyta. Rašo man mergina, apie mus ir mūsų klasės šaunius darbus, apie kuriuos sužinojusi, iš minėto laikraščio, kuris vadinosi „Pionierskaja pravda“ („Pionierių tiesa“). Ir giria, kokie mes esame šaunūs pionieriai, kad taip pasidarbavome. O kas keisčiausia, kad aš pionieriumi net nebuvau, nors tokių belikusių tais laikais, buvo labai labai mažai. Klasėse sudarytose iš 30 mokinių, tik po kelis, o kai kuriose 100 proc. visi pionieriai ir spaliukai, Lenino anūkai. Keliais laiškais apsikeitėme, rusiškai jau šiek tiek buvau pramokęs. Į vieną iš jų, nuėjęs į foto atleje nusipaveikslavęs, įdėjau savo nuotrauką.
Ir po kurio laiko ateina atsakymas, kurio voke irgi guli nuotrauka. Pamačius ją, mane ištiko šokas: nupaveiksluota panelė visu ūgiu, apsiavusi, net išsižiojau pamatęs, guminiais batais. Po šiai dienai atsimenu tą jausmą, neberūpėjo man, graži ji, ar nelabai, protinga ar išmintinga, bet mačiau toje fotografijoje tik guminius batus. O ir apranga ne iš geriausių, taip panašiai apsirengę mes vykdavome į kolūkius padėti kolūkiečiams nuimti derlių: nukasti bulves, runkelius, linų nurauti. Kažkoks gėdos jausmas apėmė, ne dėl savęs, gal dėl jos. Kaip galima siųsti tokią nuotrauką? Tuo labiau, kad aš jau buvau nusiuntęs savąją.
Na, bet dabar suprantu, ten buvo Rusijos glūdumos sovetinių ubagiukų, mėgėjiškai nupaveiskluotas vaizdas, tik ir parodantis, kaip tenykštė liaudis, vargšai nuskurdinti žmonės, gyvena. O kiek buvo badu išmarinta, prievarta suvarant į kolchozus dar prieš karą? Bet už tai, kokie visi buvo idėjiniai, kokie jie įsivaizdavo esantys stiprūs, statantys pasaulyje komunizmą, kur žmonės gyvens dar geriau. Ir , kadangi jie stato pirmieji, daro daug klaidų, jiems yra sunku, skelbė propaganda ir marksizmo- leninizmo mokslas. Milžiniška propagandos mašina taip įkaldavo į smegeninę tas nesąmones, kad jiems atrodė, kad tokie jie ir yra, patys geriausi ir protingiausi, tai ne vakarų pasaulio buržujų skriaudžiami darbo žmonės.
Tiesa, dėl įdomumo galiu paminėti, kad panašiu laiku atkeliavo nuotrauka ir iš giminaičių Amerikoje, kur pirmą kartą pamačiau, kad fotografijos, pasirodo, gali būti ir spalvotos.
Tai irgi parodo mūsų atsilikimą nuo vakarų pasaulio.
Grįžtam vėl prie Algio.
Juk Biblijoje parašyta, kas ieško, tas randa. Taip nutiko ir mano draugui. Su keliomis šokėjomis susipažinęs, padraugavęs, galop sutiko mielą gražią ir protingą Dalią ir po kurio laiko jau kviečia į savo vestuves. Nuvažiavome į Nemakščius, atšventėme.
Gyvenimas tęsėsi toliau, o mūsų draugystė, galima sakyti, ir baigėsi. Ir viskas čia suprantama: jam šeima, namai, o man tie patys ankstesni dalykai teberūpėjo.
Kaip sakoma, šventa vieta tuščia nebūna, atsirado kitų draugų ir draugių, gal kada kitą kartą apie juos, o su Algiuku besusitikdavome labai labai retai, jei netyčia kur gatvėje ar parduotuvėje persimesdavome vienu kitu žodžiu: „kaip laikaisi, kiek uždirbi, kiek vaikų beturi“, ir viskas.
Retai mūsų keliai tesusikirsdavo, nors miestas ir nedidelis, kartais ir po kelis metus nepasimatydavome.
Ir štai, riedu Laižuvos gatve, išleidęs keleivius, žiūriu, pareina mano draugas. Sustoju šalikelėje, praveriu keleivio dureles, šūkteliu: priviet, bachūras. O, labas labas, atsako. Na sėsk, sakau, papliurpsim. Nesėda. Aiiii, nutęsia, reikia eiti veją nupjauti, dar šį tą. Nors žinau, kad yra kaip ir nelabai užimtas. Aš darbe, bet išjungiu programėlę, kad nesutrukdytų kartais įkritęs užsakymas ir bandau šnekinti toliau. Įsišnekam, bet dar kartą paragintas prisėsti vidun, papurto galvą.
Na, vis tiek aš jį šnekinu toliau apie gyvenimą, apie bites, taip sakant, ir kažkaip kalba nukrypsta taip, kad jis sako, paskaityk, pamini autorių lietuvį, nepamenu kokį, neįsidėmėjau, sako įdomiai rašo, po archyvus kapstosi.
Ir čia man velnias timpt už liežuvio, sakau, ir aš parašau kartais. Ką parašai, klausia. Na, sakau, apie gyvenimą, apie žvejybą, politiką ir va apie šį taksisto darbą, nes nuotykių jame, patikėk, netrūksta. Kartais net eurų pamoka man už tuos parašymus, jei patinka leidėjams, nedaug, bet pamoka.
Ir čia įvyksta visiškai man netikėta baigtis: atkiša jis man ranką, paspaudžiam vienas kitam, sako, viso gero. Užtrenkia dureles mašinos ir nueina.
Aš pasėdėjau pasėdėjau dar kurį laiką išsižiojęs, galvodamas, kodėl jis taip keistai ir nelauktai atsisveikino. Bet taip nieko ir nesupratęs, įsijungiau programėlę, variklį ir nuvažiavau toliau keleivių vežioti.
Karantino tada dar nebuvo, pokalbis vyko prieš porą metų, darbo užtekdavo, tik dirbk.
Su vienu kitu pažįstamu bandėme paspėlioti, išsiaiškinti, ką jie mano, kodėl taip? Buvo įvairių minčių, kai kas pasakė, kad turbūt Algis irgi rašo, tik kūrinius savo kiša į stalčių. O man tada toptelėjo, gal čia jisai save, tiksliau, savo pseudonimą ir buvo tada paminėjęs? Lieka neaišku.
Ir štai prieš kelias dienas išeinu iš vienos parduotuvės, žiūriu, nors kepurė, akiniai ir kaukė slepia veidą, atpažįstu buvusį draugą, kuris ruošiasi praverti kitos parduotuvės duris. „Sveikas gyvas, Algi“, – šūkteliu, kad tikrai išgirstų. Atsisukęs įdėmiai pasižiūri, mosteli ranka, tardamas „labas“, ir iš kart nusisukęs neria pro parduotuvės duris. Nesivijau, gal žmogus taip ligų saugosi, užsikrėsti bijo, o gal kalbėtis nenori dėl jam vienam težinomų priežasčių.
