Kaip bebūtų keista, bet netikinčių, kad naujoji liga egzistuoja, nei kiek nesumažėjo. Nors rudenį, ta vadinamoji antroji banga, taip prasiautė, kad oi oi oi. Pavasarį per pirmą karantiną daug kas klausdavo vieni kitų, ar pažįsti nors vieną sergantį, ir atsakymas būdavo, kad ne. Ir visi tokie, juo toliau ėjo karantinas, tuo labiau, vienas kitą padrąsindami, šnabždėjosi, kad nėra jokios ligos. O televizorių ekranuose, spaudoje mirgėjo baisios žinios, kas vyksta Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje). Sklido kalbos, kad pasaulio vyriausybės ir žiniasklaidos priemonės susimokė ir visi per visus kanalus triūbija, kad korona, kad COVID, kad užsikrėtė tiek, o mirė tiek. Tai kur tie sergantieji, jei niekas nei vieno nematė? Pasipylė įvairiausio plauko sąmokslo teorijos, gąsdina mus be reikalo, plauna pinigus vyriausybės, plauna, nes jokios ligos nėra nei kvapo.
Protingesniems bandydavau paaiškinti, kaip atskirti melą nuo tiesos, pačiais paprasčiausiais pavyzdžiais. Sakydavau, žinai, mes čia bandėme susiorganizuoti klasiokų susitikimą. Kokie buvo ginčai, kiek buvo nuomonių įvairiausių, ir galų gale tik aštuoni teatvažiavome. Nepadėjo nei argumentai, kad nereikės mokėti už patalpų nuomą, nes vienas prakutęs klasiokas pasiūlė savąsias, dar ir pažadėjo pavaišinti valgiais ir pirtelę pakurti. Tik dvidešimt penki žmonės klasėje, o susitarti geriau nesugebėjom. Arba kitas, dar paprastesnis pavyzdėlis, šeimoje tik keli žmonės, vyras su žmona ir pora vaikų, o artėjant savaitgaliui susitarti labai sunku, kur jį reikės praleisti, vienas nori važiuoti šašlykų į gamtą pasikepti, kita pas draugę pasisvečiuoti, o trečias nori giminaičius aplankyti. Taip ir nesusitaria, net susipyksta ir lieka sėdėti namie visi. O čia ėmė ir susimokė viso pasaulio vyriausybes ir žurnalistai skleisti melą? Kažkas iš fantastikos srities. Kaip taip būtų įmanoma susitarti?
O įvairiausio plauko antivakseriams, tai iš vis geriau neaiškinti, jie oficialiomis žiniasklaidos priemonėmis netiki, bet tiki tomis, kurios veikia, velniai žino, kur įsikūrusios, dažnai nelegaliai. Pažįstama skiepų priešininkė, skaito straipsnelį, kaip Norvegijoje po pasiskiepijimo numirė 23 žmonės. Sakau aš jai, pažiūrėk atidžiau, ten turi būti parašyta, kad tiems žmonėms buvo virš 80 metų. Ji sako, to parašyta nėra. Tada tu skaitai antivakserių sukurptą rašliavą, kur svarbūs faktai specialiai pamirštami, kad įbaugintų žmones, atrėžiu jai. O vėliau, suradęs, pasiunčiu ir aprašymą, kaip gi ten yra su tų norvegų mirtimis.
Kur paaiškinta, kad didžioji dauguma jų ir be skiepijimosi neužilgo būtų palikusi šį pasaulį, nes sirgo įvairiomis rimtomis ligomis.
Šiame rašinėlyje buvo ir toks sakinys: ,,Dėl ko aš čia buvau sunegalavęs, taip ir liks paslaptimi, skiepas paveikė, gripą buvau pasigavęs, o gal SARS- 2?“
Paslaptis išaiškinta. Mintis, kuo ten buvau susirgęs, vis nedavė ramybės. Todėl nutariau pasitikrinti, atlikti antikūnų testą, kuris parodo ar žmogus sirgęs naująja, dabar populiariausia liga, ar ne. Užsiregistravau tyrimui, palaukti kol eilė prieis reikėjo 10 dienų. Atvykus, paėmė kraujo iš venos ir pasakė, kad kelių dienų laikotarpyje sužinosiu rezultatą. Šiuo atveju visi laukia teigiamo rezultato, nes juk, jei prasirgai ir likai gyvas, tai jau šis tas gero. Pasigaminę antikūnai kraujyje nebeleidžia vėl susirgti šia liga. Būna, kad vėl užsikrėtę suserga, bet žymiai rečiau, nei nesirgę.
Straipsnyje rašoma, kad mokslininkų tyrimai pateikė įrodymų, jog pasveikusių pacientų imuninė atmintis išlieka apie aštuonis mėnesius.
O čia rašo, kad bent jau pusmetį persirgusieji galim būti gana ramūs.
Bet vėlgi turbūt viskas priklauso nuo organizmo, ir dar įvairių faktorių. Pvz., nors mano pusseserė sirgo žymiai lengviau nei aš, pas ją antikūnų tyrimas parodė skaičių virš 20, o pas mane tik 10,6.
Gana gerai subendrauju su buvusiais klasiokais. O su tais, kurie turi ir feisbuką, esame susibūrę į grupę, mūsų jau yra 13 iš 25 . Jei ne tiesiogiai, tai per kitus, žinau apie kiekvieną, kur kas ir kaip gyvena, ir kaip jiems sekasi. Taigi, penki jau esame persirgę, o tai yra penktadalis. Iš 16-os apklaustų 4 žada nesiskiepyti, o tai yra ketvirtadalis. Aišku, iš tokios nedidelės grupės, o dar ir vienodo amžiaus žmonių, negalima daryti toli siekiančių išvadų, tinkančių visos šalies žmonėms, bet šį tą suprasti galima. Jeigu aš netingėčiau ir atlikčiau išsamesnes apklausas, ir analizes, gal pasirodyčiau, kaip šis vaikinukas, kuris parodė vos ne stebuklingą tikslumą (juokauju, žinoma): Netrukus jo modelis jau generavo daug tikslesnius rezultatus nei tie, kuriuos skelbė dosniai finansuojamos ir ilgametę patirtį turinčios institucijos. „Jo modelis buvo vienintelis, kuris atrodė racionalus, – sakė Jeremy Howardas, garsus duomenų ekspertas ir San Fransisko universiteto mokslinis bendradarbis.
Neseniai vėl teko turėti reikalų su sveikatos srities darbuotojais. Trumpai parašysiu, kaip man sekėsi. Paskambinęs registratūron, prašiau, kad užregistruotų pas šeimos gydytoją. Kai atėjo paskirta data ir valanda, skambinu. Priskambinti negalima. Arba rodo užimta, arba nekelia niekas ragelio. Po dvidešimties minučių vėl skambinu į registratūrą paklausti, ar yra mano gydytojas. Liepia pasiskambinti jo padėjėjai sesutei. Ji atsako, kad gydytojas kabinete yra, skambinkit. Sakau, tai kad jau beveik pusvalandį niekas neatsiliepia. Sako, skambinkite vėl. Gerai, skambinu dar kelis kartus, pagaliau atsiliepia:
– Laba diena, dirbu su ankstesniais klientais, palaukite.
Laukiu, vis patikrindamas, ar neišsikrovė telefonas, nes niekas nevyksta, mirtina tyla ir po 35 minučių, atsiliepia, ar tebelaukiate, taip, tebe...,atsakau. Ir tai jau ne pirmas kartas. Praeitą kartą laukiau 55 minutes, kol teikėsi prabilti ir pasakyti, gerai išrašau paracetamolio, sveikite. Dabar paprašau, kad išrašytų siuntimą pas traumatologą, noriu atlikti magnetinio rezonanso tyrimą, sąnariukas braška. Gerai, tuoj bus išrašytas.
Tada gydytojui užsimenu, kad kortelėje turėtų būti duomenys, kad sirgau lapkričio mėnesį, sakau, išsiaiškinau, atlikdamas antikūnų testą, kad tai buvo korona. Daktaras, suabejoja, sako, tie testai nenustato, nepasako tiksliai, ar jūs sirgote korona. Chm, tada jau suabejojau aš, tai išeina, kad tyriausi ir pinigus mokėjau be reikalo? Daktaras taip mandrai atsako, nieko šiame gyvenime nebūna be reikalo. Tai vadinasi, verta buvo tirtis, nebesuprantu? Jis irgi nebesupranta, klausia, tai ko jūs iš manęs norite? Sakau, gal jums atsiųsti tyrimo išvadas, įsegsite į bylą, maža ką, jei kas nutiktų, bus aišku, kuo esu sirgęs. Suprantu, kad mažai jam tas terūpi, sako, na, galite atsiųsti, adresą susirasit poliklinikos tinklapyje.
Taip va, kažkaip nei šiaip, nei taip su tuo mano šeimos daktaru. Jau seniai kirbėjo mintis, kad reikia pasikeisti šeimos gydytoją. Buvau poliklinikos registratūroje išsiaiškinęs, kad pirmiausiai reikia susirasti naują gydytoją, kuris sutiks mane priimti pas save, o tada jau jokių problemų. Taip ir padariau. Anksčiau galvodavau, kad tos procedūros yra žymiai sudėtingesnės, pasirodo, kad visai ne. Jei prieš skambindamas savo gydytojui, pradedu jausti įtampą, nerimą, pakyla net kraujo spaudimas, manau nėra gerai. Juokaujant galima pasakyti, nei tos ligos nepagydo, plius dar nervinė liga prisideda, kurią vėl reikės gydyti, arba net infarktas koks, ar insultas. Juk ne be reikalo liaudis sako – visos ligos iš nervų kyla.
Nesunkiai suradau, kas norės manimi rūpintis toliau, kai iškils rimtesnių bėdų sveikatai. Sveikatos visiems , geriau nesirkite.
