Mūsų atminties polinkis klysti jau seniai žinomas ne tik psichologams, bet ir mokslininkams, o daugelis iš mūsų neįvertina to, kad atmintis mus vis suklaidina. Pavyzdžiui, galime prisiminti ne tikrus faktus, o atgaminti paskutinius savo prisiminimus, savo mintis apie faktus. Kas kartą prisimindami seniai vykusį įvykį, mes jį apraizgome savo refleksijomis, apmąstymais.
Kad būtų paprasčiau, pateiksiu pavyzdį. Štai giminaitis, su kuriuo matėtės gal du ar tris kartus gyvenime, jums yra panašus į Arūną Valinską – tokia pat veido forma, tokia pat stilinga plika galva ir net akinių rėmeliai panašūs. Tai bruožai, kuriuos jūs labiausiai įsiminėte. Kitą kartą prisimindami minėtą giminaitį, savo vaizduotėje nupiešite veidą, kuris bus labiau panašus į Valinsko, o ne į to žmogaus, kurį prisimenate. Po kurio laiko, prisimindami savo retai matomą giminaitį, prieš akis turėsite būtent Valinsko veidą, nes tikrieji bruožai laikui bėgant iš atminties išblunka – atmintis rečiau prisimenamus dalykus tiesiog ištrina kaip nereikalingus. Na, o po kelerių metų sutikę savo giminaitį labai nustebsite, kad jis kitokio veido, nei jūs prisimenate.
Įdomu tai, kad net mūsų pačių prisiminimai apie savo išvaizdą ne visada yra tikslūs. Mes linkę prisiminti savo veidą kaip patrauklesnį, nei yra iš tikrųjų. Čia galima pateikti tokį pavyzdį. Į klasės susitikimą susirenka šešiasdešimtmečiai. Kiekvienas iš jų stebisi: „Kokie čia seni diedai ir senos ciocios susirinko? Visi tokie pasenę, tik vienas aš ne.“ Dar įdomu tai, kad žmogus, paprašytas tiksliai nupiešti savo veidą, to negalėtų padaryti net ir turėdamas itin gerus piešimo įgūdžius (arba nupasakoti net ir turėdamas itin gerą iškalbą) – tai pavyktų tik žiūrint į veidrodį. Tai tik įrodymas, kad žmogaus atmintis tikrai nėra visagalė.
Kai mes prisimename kokius nors dalykus, įjungiame vaizduotę ir jausmus, kai kurias nuostatas, požiūrius, pozicijas, principus. Būtent dėl šios priežasties mes tai, kas „atrodo“ ar „turėtų būti“, imame laikyti tiesa, tikru faktu – toks jau tas žmogus, taip mes jau surėdyti. Apie tai kalbėjo ir Descartesas, tai jau esu aprašiusi čia.
Faktas yra tai, kad neįmanoma prisiminti savo pirmųjų gyvenimo metų ir to laikotarpio, kai buvome motinos įsčiose, tačiau kai kurie yra įsitikinę, jog prisimena. „Manau, kad mano skaitytojai ne viską atsimena arba labai miglotai prisimena šį nepaprastai svarbų savo egzistavimo laikotarpį, kuris vyksta prieš jų gimimą ir praeina įsčiose. – savo atsiminimuose rašė Salvadoras Dali. – Aš taip pat prisimenu šį laikotarpį, tarsi tai būtų nutikę vakar.“ Dailininkas vylėsi, kad jo paties prisiminimai apie tą „dieviškąjį rojų“ padės kitiems sugrįžti į gyvenimo akimirkas dar prieš gimstant. S. Dali prisiminimai neabejotinai buvo tik jo audringos vaizduotės vaisius.
Mokslininkai jau seniai yra įrodę, kad neįmanoma prisiminti pirmųjų savo gyvenimo metų (o ką jau kalbėti apie gyvenimą mamos gimdoje), nes prisiminimams būtinos smegenų struktūros tuo laiku dar nebūna susiformavusios. Taigi fiziologiškai neįmanoma išsaugoti asmeninių ankstyvos vaikystės prisiminimų. Visi to meto „prisiminimai“ yra iliuzija arba „klaidingi prisiminimai“, surinkti iš įvairių pasakojimų ar žinių, įgytų vėliau.
Laikas iškreipia jūsų prisiminimus. Išbandykite save: prisiminkite, kuriais metais ir kurį mėnesį įvyko šie įvykiai:
a) mirė Michaelas Jacksonas;
b) Beyoncé išleido albumą „Lemonade“;
c) „Oskarų“ ceremonijoje kilo garsus ginčas, kai „La La Land“ per klaidą buvo apdovanotas geriausio filmo nominacija;
d) Angela Merkel paskelbė apie savo sprendimą atsistatydinti iš kanclerės pareigų.
(Teisingus atsakymus rasite straipsnio gale.) Jei nesate vienas iš nedaugelio laimingųjų, apdovanotų fenomenalia atmintimi, jūsų atsakymai bus labai nutolę nuo tikrųjų datą. Šis reiškinys žinomas kaip „laikinis poslinkis“ arba „teleskopas“: jūsų protas sulenkia laiką ir išsaugo įvykius atmintyje, kad jie nesilaikytų tikrosios chronologijos. Čia galima pastebėti ir tokį dėsningumą: tikslesnis jūsų atsakymas bus apie A. Merkel, nes tai įvyko nelabai seniai. Tuo tarpu popkaraliaus mirties datą jūs tiksliai prisiminsite tik dviem atvejais: jeigu esate didelis jo gerbėjas arba jo mirties data sutapo su kokiu nors svarbiu įvykiu jūsų gyvenime. Antrasis atvejis susijęs su asociacijomis ir kontekstu.
Taigi žmogaus atmintis priklauso nuo konteksto. Mes faktus prisimename geriau, jei atkuriame aplinką (kontekstą) ir sąlygas (fizines ar psichologines) to momento, kai susiformavo norimi prisiminimai – net jei tai mums atrodo visiškai nesvarbu. Pavyzdžiui, apie įvykius, kurie vyko pliaupiant šaltam lietui, mes prisiminsime geriau, jei panardinsime rankas į šaltą vandenį. Arba tai, ką kalbėjo dėstytojas, studentai atsimena kur kas geriau, kuomet jie yra toje pačioje auditorijoje, kurioje ir vyko paskaitos. Tad egzaminus patartina organizuoti būtent tose pačiose erdvėse, kur ir vyko mokymai. Beje, tai viena iš priežasčių, kad išgėrę alaus geriau prisimename praėjusio vakarėlio įvykius, o, kai esame visiškai blaivūs, tai padaryti sunku.
Šiuo atminties ypatumu galima pasinaudoti: pavyzdžiui, jei ką nors įsimindamas kramtėte gumą ar gėrėte kavą, atmintis jums grįš, jei tą procesą pakartosite. Padeda ir kvapai: išbandykite tuos pačius kvepalus, kuriais pasikvėpinę buvote tais momentais, kuomet su antrąja puse patyrėte gražių akimirkų. Tų nuostabių dienų prisiminimai grįš ir jūs vėl galėsite mėgautis puikiais išgyvenimais. Taip pat nebenaudokite tokių kvepalų, skutimosi priemonių, dezodorantų, kitų kvapnių kūno priežiūros priemonių, kuriais kvepėjote tais laikais, kurių prisiminimai nekelia teigiamų emocijų.
Nėra blogai, kad mes linkę prisiminti esmę, o ne smulkmenas. Pavyzdžiui, jūs svečiavotės pas draugus naujame bute. Tikrai nenupasakosite tiksliai, kur kokia vaza stovėjo, kokia kilimo tiksli spalva, kaip ir kas išdėstyta lentynose, iš kokios medžiagos pagamintos sofos pagalvėlės ir t. t. Prisiminsite bendrą vaizdą, pavyzdžiui, ar butas šviesus, kokios spalvos vyrauja, koks interjero stilius, koks namų kvapas, kokia nuotaika, kokia aura tvyro namuose. Detaliau prisiminsite būtent tai, kas jums padarė įspūdį, pavyzdžiui, koks nors paveikslas ar koks nors kitas jums patikęs meno dirbinys, o gal kokia nors nematyta gėlė. Ir labai gerai, kad neprisimenate visų detalių. Jeigu tai atsimintume, pradėtume painiotis, paskęstume nereikšmingų detalių jūroje, mums būtų sunku mąstyti, atsirinkti tai, kas svarbu.
Beje, jeigu pamirštate kai kuriuos žmones (turbūt ne vienam buvo taip, kad su jumis gatvėje kažkas sveikinasi, o jūs niekaip negalite prisiminti, kas šis žmogus ir kur su juo esate susidūrę), vadinasi, šis žmogus jums nėra reikšmingas. Jei jūs esate tas „pamirštasis“, neįsižeiskite, tiesiog kito asmens gyvenime jūs suvaidinote tik momentinį vaidmenį, ir tai niekuo nesusiję su kito „mandagumu“ ar „nemandagumu“.
Visgi atmintį reikia lavinti, nes dalykai, kuriuos pamirštame, gali sukelti problemų. Pavyzdžiui, neprisimenate, kaip tiksliai atrodė jus gatvėje apiplėšęs nusikaltėlis – policija jums rodys nuotraukas, o jūs negalėsite atpažinti įtariamojo. Arba laikote egzaminą ir staiga pamirštate tai, ką, regis, mokėjote – negalite absoliučiai pasitikėti savo atmintimi, nes tuomet, kai jaudinatės, galite užmiršti ir tai, ką žinojote mintinai (nors gali būti ir priešingai – streso metu plūstelėjęs adrenalinas padeda susikoncentruoti).
Mes dažnai pernelyg pasitikime savo „būsimąja atmintimi“ – gebėjimu prisiminti, ką reikės padaryti ateityje. O tai jau gali turėti rimtų pasekmių: tik pabandykite pamiršti savo antrosios pusės gimtadienį, tuomet santykių pablogėjimas garantuotas!
Teisingi atsakymai:
a) 2009 m. birželio mėn.;
b) 2016 m. balandžio mėn.;
c) 2017 m. vasario mėn.;
d) 2018 m. spalio mėn.
