Sovietiniai gydymosi metodai, kuriuos kartais žmonės vis dar praktikuoja: ką gydytoja mano apie taures, „žvaigždutę“ ir česnako kišimą į nosį?

Parengė Ingrida Žirlienė

Ar šie gydymo būdai veiksmingi? Kodėl jie buvo tokie populiarūs? Ką apie tai mano šiuolaikinė medicina? Plačiai šia tema diskutavome su Santaros klinikų vidaus ligų gydytoja Božena Markevič.

– Kodėl sovietmečiu buvo griebiamasi įvairių netradicinių gydymo metodų?

– Vaistų buvo, tačiau jų pasirinkimas – labai menkas. Tai, kokių vaistų dabar turime, prieš 30–40 metų būtų buvę sunku net suvokti: arba jie dar nebuvo išrasti, arba nepateko į Tarybų Sąjungos rinką, nes buvo ribojami. Kai toks mažas pasirinkimas, žmonės sukdavosi su tuo, ką turi.

Prisiminkime: sovietmečiu plaučių uždegimas buvo gydomas tik stacionare vien dėl to, kad antibiotikai būdavo tik leidžiami. Geriami – neprieinami. Tad plaučių uždegimas galėjo būti gydomas tik ligoninėse. Šiais laikais (jeigu tik nereikia deguonies terapijos) ši liga gali būti gydoma ir namuose, vartojant antibiotikus tablečių pavidalu. O šių pasirinkimas didžiulis: tą patį vaistą gamina skirtingi gamintojai, jis gali būti piliulių, miltelių, kapsulių, sirupų forma. Įsivaizduokite, kad prieš 50 metų to nebuvo. Dabar vaistinėse didžiulis pasirinkimas purškiamų vaistų nuo slogos – sovietmečiu tokių irgi buvo sunku rasti.
Taigi natūralu, kad žmonės griebdavosi kitų gydymosi būdų. Kai kurie kelia šypseną, kai kuriais vis dar tikima. Negalima atmesti žmonių tikėjimo, kurį mes vadiname placebo efektu.