Tam, kad susiruošti į mokyklą, vasaros pabaigoje reikėjo viską susipirkti. Nors patys vadovėliai buvo duodami dykai, tačiau tu privalėjai prisipirkti įvairaus dydžio aplankalų. Visi pirkdavosi pratybas, atlasus, piešimo ir braižybos popierius, liniuotes, skriestuvus, rašymo, piešimo reikmenis, sportbačius, treningus, kurpines, ir visas kitas mano nepaminėtas mokymosi priemones – visai kaip ir dabar.
Dėl mokymosi priemonių bėdos nebūdavo, bet užtat rasti tinkamą uniformą buvo tikras iššūkis. Kaip jau rašiau ankstesnėse dalyse, uniformų ieškoti būdavo važiuojama ne tik į gretimus miestus, bet ir į gretimas respublikas. Kiek tos uniformos kainavo, nebepamenu, tačiau manau, kad nemenkai, nes jas reikėdavo labai saugoti, kad tarnautų ne vienerius metus. Dėl to dažnas mokinys į mokyklą ateidavo su per didele uniforma, paskui ji tapdavo gera, o dar metus vaikščiodavo su išaugtine.
Rugsėjo 1-ąją dieną peržengus mokyklos slenkstį iškart prasidėdavo išlaidos. Anais laikais čia tik mokinys klasės vadovui dovanodavo gėlę, bet užtat jo tėvai pirkdavo kur kas rimtesnes dovanas. Kad dalis tėvų „neįjungtų durniaus“ ir neapsimestų, jog net negirdėjo apie pakišos reikalingumą, pinigus bendrai dovanai rinkdavo vienas įgaliotas kuris nors aktyvesnis iš tėvų, žymėdavosi storame sąsiuvinyje varnelę prie pavardės. Surinkus pinigus, būdavo perkama brangi dovana nuo visų tėvų. Aš atsimenu, kad kažkada yra tekę man pačiai nunešti ir paduoti, nes tėvai negalėjo, o greičiausiai nenorėjo eiti. Kaip dabar atsimenu, tai buvo 25 rubliai („čviertka“, kaip sakydavo tėvai). Tai buvo iš tiesų daug. Prisimenu, kad sovietmečiu „minimumas“ buvo 80 rublių. „Minimumo“ sąvoka čia minima sąlyginai, nes sovietai tokių dalykų kaip minimalus darbo užmokestis, nenustatinėdavo. Tiesiog didelė dalis žmonių gaudavo tokią algą – 80 rublių. Taigi jiems tas 25 rublių mokestis tikrai buvo didelis.
Tokios rinkliavos klasės vadovui skirtą dovaną nupirkti vykdavo ne tik rugsėjo 1-ąją, bet ir prieš Naujuosius metus, prieš Kovo 8-ąją, prieš egzaminus, mokslo metų baigimo proga. Dar būdavo prisigalvojamos klasės vadovo gimimo dienos – jubiliejai, pusjubiliejai ir eiliniai gimtadieniai. Ką nupirkdavo tėvų atstovas ir įteikdavo nuo visų, ne visada ir sužinodavom. Bet kiek teko matyti, tai daugiausia buvo prabangūs iš „spekuliantų“ pirkti porcelianiniai servizai, krištolo taurės, krištoliniai šviestuvai-sietynai, prabangūs gėrimai. Mačiau ir paduodamus vokelius šalia didžiulių rožių puokščių. Reikia pasakyti, kad šalia atlyginimo pakišas gaudavo ne tik mokytojai (gydytojai – čia savaime suprantama), bet ir kiti – visi, kas tik dirbo su žmonėmis. Būdavo susiklosčiusi tokia kultūra ir visi žinojo, kad „jei netepsi – nevažiuosi“. „nepateptas“ klasės vadovas gali elgtis labai piktybiškai, pavyzdžiui, rašyti blogas charakteristikas, blogus pažymius, koneveikti vaikus – tegul tėvai susipranta, kad reikia „tepti“.
Kartą mirė viena tokia klasės vadovė – ta pati, kuri nebendravo su savo sūnumi, nes jis jos atsisakė, ta pati, kuri nebendravo su savo seserimi, nes ji gastronome dirbo valytoja, ta pati, kuri mokiniams aiškino, kaip gali „padėti ant suolo savo kraujuojančią širdį“, kad mokiniai matytų ir darytų išvadas, ir tokiomis savo isterijomis traumavo nepilnamečius. Laidojo ją sovietinė mokykla. Tuometinis klasės vadovas man net neskambino, nes žinojo, kad aš neisiu į kažkokio svetimo žmogaus laidotuves, tik iš nuogirdų sužinojau, kad ji buvo pašarvota mokykloje, kad net ir sūnus trumpam buvo užsukęs. Jau vėliau sužinojau, kad jos butas atiteko valstybei, nes visi butai valstybiniai ir buvo. Sūnus paveldėti negalėjo. Tą butą vėliau suteikė jaunai mokytojai, kurios likimas taip pat susiklostė tragiškai (ir netikėk prietarais apie visokius bildukus, slogučius ir blogąsias dvasias arba apie namų energetiką – jei taip vadinti jums patogiau).
Taigi likusį laisvą butą reikėjo iškraustyti, kad jis būtų paruošas jaunai mokytojai, laukiančiai buto eilėje (čia panašiai kaip dabar socialiai remtini žmonės stovi ilgiausiose eilėse, kad gautų municipalinį būstą). Kai jį mokyklos įgalioti asmenys kraustė, rado ten visokiausių brangenybių, kurios taip ir gulėjo neišpakuotos, visur užkištos. Ir ko ten tik nebuvo. Buvo rasta daug aukso: auksiniai papuošalai, laikrodžiai, parkeriai auksinėmis plunksnomis. Ant sekcijos buvo prikrauta taip ir neišpakuotų porcelianinių servizų. Visur prikišta prabangaus konjako taip ir nepradarytų butelių. Taigi tai sovietinei nieko ir nereikėjo, bet vis tiek imdavo.
Tokio tipo mokytojai ne tik pakišas imdavo, bet ir nemokamų paslaugų norėdavo. Reti atvejai, bet pasitaikydavo, kad mokiniai eidavo tvarkyti klasių vadovų butų, namų, triūsdavo jų daržuose. Mokinių tėvai darydavo remontus, aišku, iš savo kišenių ir „savo noru“, nes gerai žinojo, jog reikia „tepti“.
Na, o apie mokyklos klasių ir kabinetų remontus, tvarkymus – atskira kalba. Ten rinkliavos buvo vos ne oficialiai privalomos, tėvų darbo jėga – taip pat. Statybinės ir apdailos medžiagos sovietmečiu buvo deficitas. Bet tėvai versdavosi per galvą – niekas nenorėjo, kad jų vaikui būtų parašyta bloga charakteristika, išvesti blogi pažymiai, ir jis „niekur neįstotų“.
Dėl tos pačios priežasties vykdavo didžiausio vaišės per abitūros egzaminus. Egzaminų komisijai būdavo padengiamas didžiausias stalas, lūžtantis nuo pačių įvairiausių deficitinių skanėstų, kuriuos tėvai nupirkdavo iš „spekuliantų“, o po to mėnesį visa šeima neėdusi sėdėdavo. Itin įdomi pakiša ant egzaminatorių stalo būdavo senovinis „samovaras“ su kava, į kurį būdavo prikliukinta bent jau pora butelių konjako. Egzaminų komisija būdavo patenkinta, nušvisdavo jų veidai, jie atsipalaiduodavo ir pamiršdavo, kad reikia būti griežtu ir principingu tarybiniu mokytoju. Kažkaip jie sušvelnėdavo, atsileisdavo. Tada ir mokiniai pamatydavo, kad jie žmonės – per išleistuves, žiūrėk, jau ir visai draugiškai bendraudavo.
Bet kuris „pateptasis“ būdavo malonus. Tiesiog toks laikmetis, tokia kultūra. Brežnevizmo laikotarpiu visokios pakišos itin suklestėjo. Tai buvo pats palankiausias metas kyšininkauti, tai buvo neatsiejama nuo sovietinės tapatybės. Sovietinė mokykla nebuvo jokia išimtis.
